Paklauskime žmonių, gyvenančių už ES ribų, kodėl jie siekia būti ES. Dažnai išgirsime: norime, kaip ir jūs, važiuoti be sienų per Europą, norime mokytis ten ir dirbti.
Nors Lietuva yra viena iš labiausiai per savo piliečių emigraciją demografinių nuostolių patyrusi ES valstybė, ir mums šie narystės ES bei Šengeno erdvės aspektai yra vienas didžiausių privalumų. Tai pripažįsta net ir patys didžiausi euroskeptikai.
Žinoma, jeigu suvokiama, kad masinė žmonių emigracija iš mūsų valstybės yra ne ES įgyvendinto laisvo žmonių judėjimo principo problema, o kiekvienos šalies opa, kai nesuteikiama galimybių net ir mylintiems savo šalį žmonėms čia oriai gyventi, dirbti.
O dabar pagalvokime, kas būtų, jeigu viso to neliktų? Tai, kas dar prieš pusmetį atrodė neįtikėtina, po ES vidaus reikalų ministrų pirmadienį gali tapti realybe.
Kaip pranešė iš Amsterdamo vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis, ES piliečių saugumas gali nusverti žmonių judėjimo laisvę. Tikrai gali. Bet mums, Lietuvos piliečiams ( primenu, kad ES piliečių dar nėra ir norėčiau tikėti, kad toliau liks tik nacionalinių valstybių, esančių ES, piliečiai), matyt, turėtų kilti kitas klausimas, ką daro ne tik Briuselyje įsikūrusi Europos Komisija ir Europos parlamentas, bet ir mūsų šalies politikai: parlamento nariai, ministrai, premjeras, prezidentė, pagaliau Europos parlamente dirbantys mūsų šalies politikai, tarp kurių daug ir Lietuvos partijų vadovų, kad ši pamatinė laisvo judėjimo teisė Europoje iš mūsų nebūtų atimta.
Nuo pabėgėlių krizės, kilusios netikėtai rugpjūčio mėnesio viduryje, prabėgo 5 mėnesiai, o ją sprendžiant toliau gražių kalbų, deja, nėra nueita. Nors atvirai pasakius, Lietuvos politiniame gyvenime net ir kalbų apie tai, t.y. svarstymų, ką reikėtų daryti savo šalyje, kaip tai, pavyzdžiui, padaryta Danijoje, iki šiol nebuvo.
Kiekviena ES šalis viena pati bando spręsti, ką daryti šioje situacijoje ir nėra bendros konsoliduotos politikos, kurioje , matyt, turėtų girdėtis ir mūsų politikų balsas. Juk ir į Briuselį galima važiuoti ne tik tam, kad palinksėti galva ir galų gale viskam pritarti. Vienintelis konkretus sprendimas iki šiol,( jei tai pavadinsime sprendimu) iš Lietuvos pusės tapo mūsų valdžios sutikimas priimti virš tūkstančio pabėgėlio iš to milijono, kuris jau atvyko į Europą. Bet prognozuojama, kad šiais metais jų gali būti 4 milijonai.
Ir akivaizdžiai matome, kad ne patys pabėgėliai jau tampa didžiausiu ES valstybių galvos skausmu. Juos, ypatingai, atvykusius iš tų šalių, kur vyksta karas, galima užjausti ir jiems padėti. Didžiausia problema tampa tai, kad kai kurie iš tų pabėgėlių Europoje nori gyventi pagal savo taisykles ir nelabai Europos taisykles gerbti. Tai parodė ir įvykiai Kelne. Kai kurie atvykusieji nori jaustis ne svečiais, o šeimininkais.
Kita didelė bėda, kad ES dėl to politinio korektiškumo ir pasyvumo yra linkusi geriau dabar apriboti Šengeno erdvės teikiamus privalumus, o ne spręsti kilusią problemą.
Kaip galima suprasti iš žiniasklaidos, pirmadienį Amsterdame pylėsi kaltinimai vieni kitiems. Kai kurių ES šalių vidaus reikalų ministrai, pavyzdžiui, iš Austrijos, ragino net suspenduoti Graikijos buvimą Šengeno zonoje, kaip nesugebančią užtikrinti ES išorės sienų kontrolės. Graikija tvirtino, kad ji savo ruožtu iš ES nesulaukė visos pagalbos.
Pagal Šengeno taisykles kiekviena valstybė privalo atsakyti už savo sienų kontrolės patikimumą. Jeigu per Lietuvą dėl kokių nors netikėtų priežasčių imtų bėgti žmonės iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities bei Baltarusijos ar per šių šalių teritorijas bandytų patekti kitų šalių piliečiai, mes, Lietuvos valstybė, turėtume padaryti tai, ko dabar nepajėgė Graikija. Spęsti patiems su ES pagalba migrantų kontrolės problemą.
Kilus pabėgėlių krizei, net žurnalistai nuvykę į Graikiją aiškiai matė, kaip veikė gerai organizuotas ir pelningas asmenims, kurie užsiėmė ta neteisėta veikla, pabėgėlių transportavimo kelias iš Turkijos į Graikiją. Ar galėjo Graikijos valdžios atstovai nežinoti, kas tokie dalyvauja toleruojamoje kontrabandoje žmonėmis? Aišku, kad turėjo žinoti. Žmonės, kurie plukdė migrantus net niekur ir nesislėpė. Negi nebuvo galima pabandyti bet sutraukyti šio migrantų transportavimo tinklo ryšius?
Graikija teigia, kad jiems nepadėjo ES institucijos. Iš tikrųjų, už ES išorinės sienos apsaugą atsako taip pat ir ES institucija: Frontex. Bet atrodo, kad ir ši institucija žiūrėjo į savo pareigas pro pirštus. Graikija tvirtina, kad prašė Frontex atsiųsti bet 1800 pareigūnų, o gavo tik 800. Prašė iš kitų ES šalių atsiųsti 28 laivus, o gavo tik 8.
Kas dabar gali atsakyti, kas yra teisus, o kas ne toje pirmadienį nuskambėjusioje kaltinimų lavinoje vieni kitiems? Tam ir yra politikai, tiek Europos parlamente, tiek ES valstybių politikai, kurie privalėtų pareikalauti visa tai išsiaiškinti, o kartu prisiimti ir savo asmeninę atsakomybę, kad toliau kalbų, deja, yra nepajudėta.
Jeigu dabar yra grasinama keliems metams suspenduoti Graikijos buvimą Šengeno erdvėje, tai, matyt, analogiškai reikėtų kelti klausimą, ar Frontex vadovai, kitų ES institucijų pareigūnai atliko deramai pareigas. Tą gali daryti tiek mūsų atstovai, esantys Briuselyje, tiek ir mūsų valstybės politikai, vykstantys ten į susitikimus.
Kol kas Lietuvoje yra olimpinė ramybė. Gyvenama suvokimu, kad pabėgėlių dėl ekonominių ir socialinių priežasčių Lietuva nedomina, o jeigu čia kas ir atvyks, tai po kurio laiko pasistengs išvažiuoti į kitas ES šalis, kur ekonominė gerovė aukštesnė.
Tačiau dabar kyla grėsmė laisvam žmonių judėjimui: vienai iš pamatinių ES vertybių. Ir tai labai tiesiogiai gali paliesti kiekvieną Lietuvos žmogų. Šiandien galbūt jau net ir nevertiname to, kas atrodo, kaip neišvengiama duotybė ir, kuri lyg ir yra amžina.
Jeigu anksčiau įvairios ES valstybės įsivedė apribojimus laisvam žmonių judėjimui kelioms savaitėms ar keliems mėnesiams, tai dabar yra kalbama apie porą metų. Du metai tai jau yra labai ilgas laiko tarpas, po kurio neaišku dar, ar bus valios sugrįžti prie to, kas yra dabar. O nuo eilių, kertant automobiliu kitų ES šalių sienas, nuo muitinės, pasienio kontrolės šiame kelyje, atimančios daug laiko, visi jau atpratome.
Danijos parlamentas rengia neeilinę sesiją, svarstant krizę, kilusią dėl pabėgėlių ir to, kas gali grėsti Šengeno erdvei. Vyšegrado šalių vadovai nutarė surengti skubų posėdį ta tema. Negi visa tai mažiau rūpi Lietuvos politikams?
Kur mūsų Seimo sesija, svarstant ne tik migracijos iššūkį Lietuvai, bet ir tai, kas laukia Šengeno erdvės? Kur Seimo Europos reikalų komiteto ir Migracijos komisijos iniciatyvos? Kur Vidaus reikalų ministerijos ir bendrai Vyriausybės siūlymai, svarstymai, kas turėtų būti daroma? O gal reikėtų numatyti ir pasitarimą su kitų Baltijos šalių politikais?
Imtis reikiamų priemonių mūsų šalies piliečių saugumui užtikrinti yra svarbu, bet nepašalinus problemos priežasčių, neužlopius skylių pačios problemos neišspręsi.
Net ir eiliniai piliečiai, nekalbant apie apžvalgininkus pastebi, kad artėjant Seimo rinkimams mūsų politiką užlieja populistinių pareiškimų banga, vietoj realių darbų. Bet irgi tik pareiškimais problemos neišspręsi. Tai rodo ir pasitarimas Amsterdame.
