Bus mėginama susitarti, kaip įveikti Europos vienybę griaunančią migrantų krizę, ir nuspręsti, kokias Jungtinės Karalystės (JK) reikalaujamas ES reformas galima palaiminti.
Dėl skirtingų interesų labai sudėtinga derinti visas šalis tenkinančius sprendimus, nors Briuselio diplomatai dabar dirba išsijuosę ir pavyko kiek priartėti prie sutarimų. Vis dėlto nemažai ir nesantaikos ženklų.
Europos Vadovų tarybos pirmininkas D.Tuskas aplėkė kelias sostines ir perspėjo, kad jei valstybės įsikibusios laikysis savo reikalavimų ir neieškos kompromisų, ES gali subyrėti.
Laidotuves skelbiančių prognozių – ne viena. Ypač džiugiai griūvančios ES ateitį pranašauja Rusijos propaganda, randanti pritarėjų ir Vakaruose. Euroskeptikų balsai skamba ir iš Europos Parlamento (EP) tribūnos.
Bauginti europiečius esą supuvusia ES biurokratija patogiai įsitaisius Briuselyje kartais ir apsimoka, nes populistiniai šūkiai gali padėti išsilaikyti sotų gyvenimą garantuojančioje europarlamentaro kėdėje.
Krinta į akis ir tai, kad kai kurie Lietuvos deleguoti EP nariai žaidžia tokia korta.
Bet D.Tusko perspėjimai rodo, kad padėtis labai rimta. Migrantų lavina privertė kelias ES šalis vėl įvesti sienų kontrolę, taip nusižengiant Šengeno dvasiai.
Tokie vienašališki veiksmai skaldo Bendriją. ES narės pykstasi ir dėl Briuselio nustatytų pabėgėlių kvotų – jų kratosi Rytų ir Vidurio Europos šalys, o turtingieji vakariečiai kaltina rytiečius, kad šie nori tik gauti finansinę paramą, bet vengia dalytis migrantų našta.
Savo ruožtu ypač Višegrado šalys piktinasi, kad ES veikia neryžtingai, įžvelgia pirmiausia Vokietijos kaltę, kad migrantai nekontroliuojamai užplūdo Europą, ir jau siūlo atsitverti nuo daugiau nei 1,1 mln. pabėgėlių praleidusios Graikijos spygliuotos vielos tvora.
Bet toks atsitvėrimas reikštų, kad Graikija pašalinama iš Šengeno zonos. Tai būtų Bendrijos ardymas savo rankomis, o migrantų vis vien nepavyktų sustabdyti, nes jie veržtųsi kitais keliais.
Tarsi būtų mažai bėdų, rimtas iššūkis Bendrijai – ir JK grasinimai pasitraukti iš ES, jei nebus tenkinami jos reikalavimai.
Iš pradžių atrodęs mažai tikėtinas šios antros pagal ekonomikos dydį ES šalies pasitraukimo scenarijus tampa vis realesnis – apklausos rodo, kad jau daugiau kaip pusė britų per referendumą linkę už tai balsuoti. Aišku, tokioms nuotaikoms didžiulę įtaką daro migrantų baimė ir abejonės, ar Bendrija pajėgi įveikti šią krizę.
JK premjeras D.Cameronas nepaliko sau politinio manevro laisvės, kai ultimatyviai pareikalavo pritarti Londono planams apriboti iš kitų ES šalių atvykusių žmonių socialines garantijas, tik tokiu atveju pažadėjęs raginti britus likti Bendrijoje.
Čia jau Rytų ir Vidurio Europos šalių vadovai griežia dantimis, nes pagrįstai įžvelgia savo piliečių diskriminaciją, jeigu jiems ketverius metus nebūtų mokamos tokios pat kaip britams pašalpos, o išmokos jų vaikams būtų tik tokio dydžio, kaip gimtinėje.
Aišku, JK pasitraukimas būtų didžiulis smūgis Bendrijai: jos finansinė, ekonominė ir politinė galia labai smarkiai sumenktų, negana to, kiltų grėsmė, kad britų pavyzdžiu gali pasekti kai kurios kitos turtingosios ES šalys.
Tai jau būtų katastrofa.
ES vadovai supranta, kad tokio scenarijaus reikia žūtbūt išvengti, nes, kad ir ką kalbėtų euroskeptikai, Bendrija yra didžiausias Europos tautų laimėjimas, lėmęs žemyno taiką ir ekonominę, socialinę gerovę.
Net ir euroskeptikai, patys mielai raškantys šios gerovės vaisius, ko gero, mėgina pjauti šaką, ant kurios sėdi, todėl, kad tikisi tik traškesio, o ne realios griūties.
Lietuvai tvirta ES gal net labiau reikalinga nei daugeliui senųjų Bendrijos narių ir ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl Europos politinio stabilumo, saugumo garantijų. Bet Vilniaus balsas labiau girdimas tik tada, kai kalbama apie ES santykius su Rusija arba diskutuojama dėl sankcijų Maskvos režimui.
Galima pritarti mūsų diplomatijos pastangoms siekti, kad ES neatšauktų sankcijų Rusijai, kol Maskva neįvykdys Minsko susitarimų ir neišves savo karių iš Donbaso, nenutrauks paramos separatistams ir leis Ukrainai atkurti sienų kontrolę. Bet ar Lietuva ne pernelyg užsisklendė, regėdama tik vieną problemą ir pasyviai laikydamasi dėl kitų?
Antai šį pirmadienį ES užsienio reikalų ministrai nusprendė atšaukti beveik visas sankcijas Baltarusijai, kurios buvo tik sustabdytos Minskui paleidus politinius kalinius. Vilnius tam pritarė.
Suprantama, mūsų šalis suinteresuota ekonominiais ryšiais su Baltarusija ir todėl linkusi šalinti jiems kenkti galinčias politines kliūtis. Tačiau sunku suprasti, kodėl Vilnius nepasinaudojo gera proga ES lygiu kelti Lietuvai pavojų keliančios Astravo atominės elektrinės problemos.
Tikriausiai nerealu tikėtis, kad ši statyba bus sustabdyta, bet siekti bent realių saugumo garantijų tiesiog būtina. Sankcijų atšaukimo svarstymas Lietuvai buvo suteikęs puikius kozirius atkreipti ES dėmesį į šią problemą ir kelti reikalavimus Baltarusijai dėl atominės elektrinės. Kad ir kaip būtų gaila, bet tuo nepasinaudota.