Oulu panašus į bet kurį Šiaurės Europos miestą. Tačiau nuo kitų šalčio sukaustytų gyvenviečių jį skiria vietos žmonių pomėgis važinėtis dviračiu net ir gilią žiemą, rašo „Lietuvos rytas“.
Miestas įsikūręs Botnijos įlankos pakrantėje, tad Baltijos jūra lemia gana pastovų klimatą. Tačiau Oulu nutolęs beveik 200 kilometrų į šiaurę nuo poliarinio rato, tad čia saulės būna mažai.
Be to, net 160–175 dienas per metus žemę čia nukloja sniego sluoksnis. Bet tai netrukdo maždaug trečdaliui gyventojų vasarą ir apie 12 proc. žiemą keliauti po Oulu ant dviračio.
Numoja ranka į šaltį
Oulu gyventojų jau nestebina vaizdas, kai slidinėjimo kostiumais aprengti šešiamečiai mina iš vaikų darželio, o jų tėčiai paknopstomis mėgina juos prisivyti. Apie 30 proc. vaikų iki 12 metų į mokyklą dviračiu važiuoja ištisus metus.
Nors atvykėliams suomių ištvermė daro įspūdį, jiems patiems dviratis – įprasta kasdienio susisiekimo priemonė.
Taip, dažnai prakalbus apie tai, kad žiemą galima daugiau laiko praleisti ore, neužsigrūdinę šiauriečiai puola įspėti apie galimą šalčio pavojų. Bet nors speigas gali būti ir mirtinas, daugelis Oulu gyventojų įsitikinę, kad žmonės pervertina žiemos riziką.
Be to, pamirštama, kad važiuoti dviračiu yra šilčiau nei tiesiog eiti. O mieste važinėjant su šaliku ir striuke pavojus peršalti iš viso dingsta. Didžiausią pavojų dviratininkams kelia automobiliai, o jie snieguotą žiemą važinėja kur kas lėčiau.
Miestai taikosi prie dviračių
Vis dėlto Oulu nėra vienintelis šiaurietiškas miestas, stebinantis dviratininkų gausa.
Suomijos rytuose esančiame Joensū daugiau nei pusė įvairaus amžiaus žmonių nuo sėdynių nenulipa ir nukritus medžių lapams.
Linšiopingas, Umeo, Erebru, Upsala, Rovaniemis, Juveskiulė, Liuleo ir aibė kitų miestų Suomijoje bei Švedijoje įrodo, kad važiavimas dviračiu per sniegą yra ne tik įmanomas, bet ir populiarus susisiekimo būdas.
Dviračių mėgėjai keičia ir pačių miestų veidą. Antai ilgametis Oulu miesto strategijos kūrėjas Mauri Myllyla tikino nematantis nieko keisto, kad dabar beveik kiekvienoje sankryžoje įrengiamos požeminės dviračių perėjos arba aptverti takai.
„Kokia prasmė iš nupiešto dviračių tako, jei žemė nuklota sniego? Akivaizdu, kad tuomet reikia apsaugotų dviračių takų, kurie būtų atskirti nuo gatvės“, – sakė M.Myllyla.
Nors sniegas neatrodo tinkamas važiavimo dviračiu palydovas, planuotojo nuomone, dėl šalčio miestas net patogesnis tokioms kelionėms.
Juk pastačius laikinus tiltus užšalusias upes galima paversti ilgais dviračių takais.
Speigas pakeičia ir žemės struktūrą. Sušalęs gruodas, kurio neįveikia net kastuvai, dviratininkams patogesnis negu minkštas purvas.
Galiausiai sniegas padeda miestiečių įpročių tyrėjams. Mat iškritus sniegui galima pamatyti, kurios gatvės dalys nenaudojamos.
Jeigu kelkraštyje susidaro sniego pusnis, kurios neišstumdo automobiliai, ją galima paversti šaligatviu, kuris išliks net ir vasarą. Toks išsikišimas apsaugos ir pėsčiuosius, jiems sutrumpės kelias kertant gatvę.
Patikimiau už mašinas
Suomiai jau seniai mokosi iš žiemos. Pirmieji dviračių takai Oulu atsirado dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o jų tinklas kasmet išsiplečia maždaug 15 kilometrų.
Be to, kelininkai šiai takų raizgalynei skiria išskirtinį dėmesį.
Užtenka, kad iškristų vos 1 centimetras sniego, ir į gatves išrieda specialūs prietaisai, kurie suspaudžia sniegą ir apipurškia jį grūdėta danga, tuomet takai tampa ne tokie slidūs.
Tad nestebina, kad Oulu gyventojai yra ramūs. Net užklupus baisiausiai pūgai, kai automobiliai ar autobusai klimps sniege, dviračiai vis tiek išliks patikimiausia transporto priemone.
Tiesa, dauguma suomių net nesirūpina tokia smulkmena kaip žieminės dviračių padangos. Užkietėjusiems dviratininkams rūpi nebent purvasaugiai, dėl kurių neišsitepa drabužiai. Net ir šalmai Oulu gyventojams atrodo neprivalomi.
„Suomiai tiesiog sėda ant dviračio, kuriuo naudojasi vasarą, apsirengia taip, kaip nori, ir tikisi, kad gatvių priežiūros tarnybos spės pasirūpinti viskuo“, – juokėsi Oulu aplankęs Andersas Swansonas.
„Mačiau vieną 90-metį, kuris spaudžiant 27 laipsnių šalčiui atmynė į parduotuvę pasiteirauti dėl naujo dviračio savo merginai, kurią jis apibūdino kaip labai jauną – vos aštuoniasdešimties“, – prisimena ir Oulu gyvenantis dviračių entuziastas Pekka Tahkola.