V. Ušackas: „Rusija siunčia signalus dėl santykių su ES“

Interviu BNS diplomatas taip pat netiesiogiai perspėjo Ukrainą, kad jos delsimas įgyvendinti reformas gali daryti įtaką europiečių svarstymams dėl sankcijų Rusijai pratęsimo.

Buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro teigimu, Baltijos šalių didesnis nerimas dėl Rusijos yra suprantamas, bet reiškiant savo poziciją svarbu siekti išlaikyti ES vienybę.

- Ar Rusijos ekonominiai sunkumai keičia Maskvos požiūrį į Europos Sąjungą? Ar sulaukiate signalų dėl santykių peržiūrėjimo?

– Rusija iš tiesų yra susidūrusi su gilia užsitęsusia ekonomine krize. Didelį poveikį daro smukusi naftos kaina, nes biudžetas iš naftos ir dujų gauna beveik pusę įplaukų, taip pat ryškiai krentančios investicijos, išeinantis kapitalas.

Bendrasis vidaus produktas pernai krito 3,7 proc., infliacija siekia beveik 13 proc., didėja skurdo lygis, ir pernai pirmą kartą per paskutinius 12 metų gyventojų realios pajamos sumažėjo keturiais procentais. Be abejo, visa tai daro poveikį viduje.

Kol kas tiesioginės sąsajos (tarp ekonominių sunkumų) ir Rusijos politikos ES atžvilgiu nėra, bet paskutiniais mėnesiais mums, europiečiams, siunčiami signalai, kad ES yra ir išliks svarbiausia prekybos ir energetikos partnere.

Rusijos posūkis į Kiniją yra natūralus, nes Rusija yra ne tik Europos, bet ir Eurazijos valstybė, tai tarsi atsirėmimas ant antros kojos, bet net ir per didžiausią įtampą ES išliko svarbiausia Rusijos ekonominė partnerė – prekybos apyvarta su ES siekė 47 proc., su visa Azija 28 proc., o su taip reklamuojama Eurazijos sąjunga – tik 6 proc.

Dar išlieka nesutarimai ir skirtumai dėl Minsko susitarimų įgyvendinimo (dėl paliaubų Ukrainoje).

Kalbant apie Siriją, mes išpažįstame tarptautinio terorizmo keliamą grėsmę, kur mums reikėtų veikti išvien, bet dar neturime bendro apibrėžimo dėl taikinių, o paskutiniai Alepo bombardavimai, paskatinę pabėgėlių srautą, tapo dar vienu dirgikliu siekiant bendrų veiksmų kovojant su „Daesh“ („Islamo valstybės“ grupuote) ir siekiant pereiti prie politinio proceso.

- Kokios yra nuotaikos Europos sostinėse dėl liepą besibaigiančių sankcijų Rusijai pratęsimo?

– ES pozicija yra aiškiai apibrėžta, kad sankcijos bus peržiūrėtos, kai Minsko susitarimo nuostatos bus pilnai įgyvendintos. Šiuo metu tokia diskusija nevyksta, nes ekonominų ir finansinių sankcijų galiojimas baigiasi liepą. Artėjant tam terminui, vyks diskusijos tarp valstybių narių.

Mums svarbu reikalauti, kad Rusija darytų poveikį separatistams Luhanske ir Donecke, užtikrinant paliaubų laikymąsi ir apsikeitimą belaisviais, ir žinoma, kad būtų išvestos užsienio karinės pajėgos ir perduota sienų kontrolė.

Antra vertus, Minsko susitarimuose yra ir įsipareigojimai, kuriuos yra prisiėmę mūsų draugai ir partneriai Kijeve, įskaitant konstitucinių nuostatų pakeitimą, rinkimų organizavimą vietoje.

Jei tie įsipareigojimai nebus įgyvendinti, tai gali tapti politiniu pretekstu permetant kaltę ant ukrainiečių pusės ir tokiu būdu įnešant jau naują dinamiką į politinius svarstymus.

- Danijos užsienio reikalų ministras neseniai atvirai pareiškė, kad Ukrainai neįgyvendinant su Minsko procesu susijusių reformų, Europai bus sudėtinga tęsti sankcijas Rusijai. Kiek šie klausimai tiesiogiai susiję?

– Visada sakėme, kad Minsko susitarimų įgyvendinimas priklauso nuo abiejų šalių. Taip, krizės, konflikto, karo auka yra Ukraina, kurios dalį teritorijos nelegaliai aneksavo Rusija, taip, Rytų Ukrainoje toliau vyksta kariniai veiksmai, situacija išlieka įtempta.

Antra vertus, ES visada pasisakė už tai, kad situacija būtų deeskaluojama ir kad būtų pasiektas politinis susitarimas.

Mes, lietuviai, ir aš save asmeniškai laikau Ukrainos draugu. Dar 1999-2000 metais Viktoro Juščenkos vyriausybės metais buvau tarptautinės patarėjų grupės narys – jau tada bandėme padėti Ukrainai vykdyti reformas, išsivalyti kiemą nuo korupcijos – didžiausios šios šalies ligos, ką parodė ir mūsų tautiečio Aivaro Abromavičiaus atsistatydinimas (iš ekonomikos ministro pareigų).

Ukraina yra valstybės kūrimo etape. Tai procesas, kuris užtruks. Svarbiausia, kad patys ukrainiečiai nenusiviltų pasirinkta kryptimi perimti Vakarų ekonominį, politinį, socialinį modelį, politinės kultūros modelį.

Mums irgi kelias į ES ir NATO nebuvo rožėmis klotas. Be abejonės, ukrainiečiai yra po dvigubu padidinti stiklu – tiek iš draugų Vakaruose, tiek iš Rusijos. Vakarai nori padėti, bet jiems reikia daugiau gerų naujienų tęsti paramą. Kiti galbūt tik ir laukia, kad valstybė save diskredituotų, o kaltė ir atsakomybė dėl tų pačių Minsko įsipareigojimų neįgyvendinimo būtų permesta ant Kijevo pečių.

– Jeigu Ukraina neįgyvendins savo dalies, ar ES gali atsisakyti reikalavimų Maskvai sankcijoms panaikinti?

– Šiuo metu būtų per daug ankstyva daryti pareiškimus ar vertinimus. Šiuo metu yra aiškiai numatytas laikotarpis ir reikalavimai, kad būtų galima peržiūrėti santykius su Rusija ir galimą sankcijų atšaukimą.

Todėl dabar svarbiausia, kad iš abiejų pusių susitarimai būtų įgyvendinami. Kalbant apie ES ir Rusijos santykius, šiuo metu esame tam tikrame vertinimo procese. Santykiai yra įtempti, per pastaruosius dvejus metus pamatėme didžiulius skirtumus tarp ES ir Rusijos dėl politinės sistemos, požiūrio į kitų valstybių suverenitetą, bet reikia pripažinti, kad, nepriklausomai nuo santykių būklės, ES ir Rusija išlieka strategiškai svarbios viena kitai.

Tie santykiai išliks prioritetiniai. Iš dabartinės krizės negrįšime prie įprastinių prieškrizinių strateginės partnerystės santykių, bet turėsime identifikuoti naują modus operandi. Sirijoje, kaip ir Ukrainoje, matome, kad Rusijos vadovybė demonstruoja ryžtą projektuojant savo interesus, į kuriuos ES, mano nuomone, privalo atsakyti išlaikydama vieningą poziciją, ka mes ir demonstravome per visą Ukrainos krizę.

- Šiame kontekste, kiek iš Europoje vyraujančių nuostatų išsiskiria Lietuvos pareigūnų perspėjimai, kad Rusijai yra pernelyg nuolaidžiaujama, ir raginimai ją izoliuoti?

– ES valstybių nacionalinius interesus ir jausmus lemia skirtinga istorinė patirtis. Visiškai suprantama, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys žymiai jautriau reaguojame į konfliktą Ukrainoje, Krymo nelegalią aneksiją, ir tam turime pagrindą.

Todėl mūsų atsakas ir remiasi ne vien ES minkštąja galia, bet ir siekiant didesnių NATO saugumo garantijų, NATO ir Amerikos karių buvimo Baltijos šalyse kaip atgrasymo priemonės galimoms provokacijoms, hibridinio karo ar kitoms agresijoms.

Antra vertus, mūsų interesai bus reiškiami stipriau ir įtakingiau, jeigu sugebėsime padaryti savo indėlį išlaikydami ES vienybę. O tai gali būti pasiekiama apibrėžiant bendrus strateginius interesus ir sugebant sutarti dėl bendro vardiklio, kuris vienytų ES šalių pozicijas nuo Vilniaus iki Romos ir dar plačiau.

- Šį mėnesį viešai paraginote Rusijos valdžią ir teisėsaugą ištirti Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo grasinimus opozicijos atstovui Michailui Kasjanovui. Ar gavote kokių nors atsakymų?

– Tai buvo mano atsakas į tuos grasinimus, kurie buvo pareikšti vieno politinės opozicijos lyderio M.Kasjanovo atžvilgiu. Aš tikiuosi, kad Rusijos teisėsaugos institucijos tęs tyrimą.

Penktadienį kalbėjau su M.Kasjanovu telefonu, kuris pranešė, kad dėl grasinimų teisėsauga nereagavo, o dėl išpuolio restorane prieš jį iškelta ne baudžiamoji, o administracinė byla.

- Neseniai socialiniuose tinkluose rašėte, kad Sibire susidūrėte su kliūtimis organizuojant tarptautinę konferenciją, vadinamą „Sibiro Davosu“. Kokia tai buvo situacija?

– Situacija gavosi paradoksali ir keista. Altajuje jau 15 metų kasmet vyksta vadinamasis „Sibiro Davosas“, kur susirenka Rusijos ir Europos ekonomistai svarstyti Vakarų Sibiro raidą.

Iki pastarųjų metų europiečiai dalydavosi socialinių ir ekonominių reformų patirtimi. Konferenciją organizavo buvęs Rusijos parlamento vicepirmininkas, žymus politikas Vladimiras Ryžkovas.

Aš kartu su grupe Vokietijos ekspertų, ambasados atstovu ir generaliniu konsulu Novosibirske buvome lėktuve, kai sužinojome, jog visi viešbučiai, kuriuose turėjome gyventi, atšaukė rezervacijas.

Atvykus organizatoriai jautėsi labai nepatogiai ir sakė, kad keisti civiliai asmenys lankėsi tuose viešbučiuose ir nurodinėjo administratoriams nepriimti svečių, kurie vyko į konferenciją. Pervažiavome į Barnaulą, ten radome, kur apsistoti.

Vietoje visavertės konferencijos viename iš Altajaus viešbučių mes apie 50 žmonių susirinkome į kavinę, kurios organizatoriai primygtinai reikalavo nevadinti to konferencija ar forumu, o tik darbiniais pietumis.

Maloniai nustebino reakcija – net ir artimos valdžiai žiniasklaidos priemonės labai neigiamai reagavo į tą poelgį. Man sunku vertinti, kiek tai nukreipta į mano ar kitų užsieniečių buvimą, o kiek į būsimus parlamento rinkimus, kuriuose dalyvaus ir V.Ryžkovas. Būtų sunkiai suvokiama, kad tai būtų kažkokia direktyva iš Maskvos. Tai, matyt, buvo daugiau vietinės valdžios atstovų nevykusi saviraiška.

- Lietuvoje sausį prasidėjo teismo procesas dėl galimų sovietų karo nusikaltimų 1991 metais. Rusija šioje byloje atsisakė apklausti Michailą Gorbačiovą ir išduoti įtariamuosius. Lietuvos užsienio reikalų ministerija teigia, kad šis klausimas keliamas ES lygiu. Ar ES ką nors daro ir ar realiai gali padaryti, spausdama Rusiją bendradarbiauti šioje byloje?

– Klausimas dėl bendradarbiavimo Sausio įvykių byloje buvo keliamas tada, kai mūsų santykiuose vyko dialogas teisės ir teisingumo klausimais. Bet per pastaruosius metus oficialūs dialogai ar ministrų susitikima yra užšaldyti, realiai mes neturime kontaktų su Rusijos vidaus reikalų, teisingumo ministerijos ar prokuratūros atstovais.

Todėl reikia pripažinti, kad dabartinėmis sąlygomis yra labai sunku, jeigu apskritai įmanoma, šiuos klausimus kelti.

- Kokie jūsų planai dėl grįžimo į aktyvesnę vidaus politiką Lietuvoje?

– Man dar pusantrų metų reikia arti arimus Maskvoje ir amortizuoti įtampą bei vengti tolesnės eskalacijos – tai mano dabartinis darbas ir užduotis, kuo esu pilnai užsiėmęs. Dabar galiu pasakyti tik tiek.