Tačiau per praėjusius metus šalyje išnagrinėta daugiau nei 20 „nusikaltimų prieš valstybę“ bylų. Atrodo, kad šnipų manija pasiekė tokį lygį, kuris paskutinį kartą buvo regėtas tik po Sovietų Sąjungos griuvimo, skelbia „The Guardian“.
Antai sausį oro linijų kontrolierius Piotras Parpulovas buvo nuteistas 12 metų praleisti sustiprinto režimo kalėjime. Jis tariamai nutekino įslaptintą informaciją per savo atostogas.
Teisėjas nusprendė, kad iš Sočio kilęs 60 metų P.Parpulovas atskleidė valstybines paslaptis 2010 metais lankydamasis užsienyje. Jo advokatai tada tikino, jog nėra jokių pagrįstų įrodymų ir visa ta informacija, kuria jis dalinosi, jau buvo žinoma.
2015 metais didžiulės išdavystės bylinėjimasis teisme buvo nutrauktas dėl įrodymų stokos. Tačiau neilgai trukus panašūs kaltinimai pareikšti motinoms, jūrininkams, buvusiems gynybos įmonių vadovams, Rusijos karinės žvalgybos darbuotojams ir policijos pareigūnams.
Vis dėlto apie šias bylas yra labai mažai žinoma. Visi kaltinimai pagal Rusijos baudžiamojo kodekso 275 straipsnį yra įslaptinti. Advokatai ir žmogaus teisių gynėjai perspėja, jog išdavystės bylos reiškia nerimą keliančių teisinių tendencijų grįžimą, apie kurį nėra suteikiam jokia informacija visuomenei.
Aukščiausiojo teismo Teisės departamento statistikos duomenimis, nuo 2014 metų bausmių dėl didelių išdavysčių skaičius patrigubėjo.
Nuteistieji nežino savo kaltės
Keletas bent jau iš dalies paaiškėjusių pastarųjų bylų bent iš pirmo žvilgsni atrodo suprantamos. Tarp nuteistųjų yra ir buvęs policijos pareigūnas Romanas Ušakovas. Jis buvo nuteistas 15 metų kalėti sustiprinto režimo kalėjime. R.Ušakovas esą perdavė JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentams slaptą informaciją už 37 tūkst. eurų atlygį.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
73 metų buvęs ukrainiečių gamyklos vadovas Jurijus Sološenko 2015 metais taip pat buvo nuteistas kalėti šešerius metus už „šnipinėjimą Ukrainai“. Prokurorų teigimu, jis pasisavino slaptas detales iš S-300 raketinės sistemos, siekdamas „atstatyti Ukrainos oro pajėgas“.
Kitos bylos stebina labiau. Fizikas Valerijus Seljaninas buvo nuteistas 15 metų kalėti sustiprinto režimo kalėjime. Jis tariamai „konsultavo ir kitaip padėjo“ užsieniečiams ir taip pakenkė Rusijos saugumui. Tačiau net V.Seljanino valstybės skirtų advokatų teigimu šioje byloje nėra „nei nusikaltimo, nei įrodymų“.
Advokatų teigimu, šių išdavysčių bylų išaugimas nereiškia, kad padaugėjo užsienio žvalgybos operacijų veiksmų Rusijos teritorijoje. Tiesiog, kaip nurodo stebėtojai, terminas „išdavystė“ dabar apima labai daug. Išdavyste yra vadinamas ir „konsultavimo paslaugų tiekimas kitų valstybių atstovams“.
Sprendžiant iš to, kiek mažai yra žinoma apie šiais bylas, galimiems įtariamiesiems daugiau nebereiks teikti informacija apie šalies paslaptis. Kaltinimui užteks to, kad jie bandė susisiekti su užsieniečiais.
Bylų slaptumas yra dar viena priežastis, apsunkinanti jų sprendimą. Advokatams nėra leidžiama prieiti prie „šalies paslapčių“, nepaisant to, kad dažniausiai būtent tai yra baudžiamųjų kaltinimų esmė.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Pirmoji šnipų banga
Pirmasis po sovietiniu laikmečio išdavysčių pakilimas Rusijoje prasidėjo 1990 metų pabaigoje. Regis, kad šnipų manija prasideda ekonominių krizių ir pilietinių konfliktų metu.
Advokatas Michailas Trepaškinas 1990 metus sieja su tuo, kad į saugumo tarnybų veiklą įsiliejo daug naujokų, kurie nebuvo supažindinti su šalies paslapčių politika.
Buvęs KGB ir vėliau Federalinės saugumo tarnybos (FSB) agentas M.Trepaškinas pats buvo nuteistas kalėti keturis metus. Jis buvo kaltinamas „valstybinių paslapčių atskleidimu“ ir neteisėtu ginkluotės disponavimu, kas, jo teigimu, jam buvo primesta.
„SSRS buvo tiksliai apibrėžta, kas buvo laikoma valstybės paslaptimi ir kas buvo išdavystė. Tai veikla kuri kelia arba gali kelti pavojų šalies saugumui. Ir tas pavojus turi būti realus, – teigia M.Trepaškinas. – Yra kriterijai pagal kuriuos šis pavojus yra nustatomas“.
„Tada ateina naujas personalas, kuris apie šiuos kriterijus žino tiek, kiek kiaulės žino apie ananasus. Jie paima sąrašą dokumentų, kurių išplatinimas gali sukelti pavojų, ir pradeda vertinti juos tiesiog mechaniškai“, – paaiškino M.Trepaškinas.
Advokatas ir buvęs prokuratūros tyrėjas Andrejus Grivcovas teigė, kad normos tapo tokios lanksčios, kad dabar beveik bet ką galima suprasti kaip išdavystę.
Priešų veiksmų nežinojimas ir žala valstybės interesams buvo aiškiai pastebima populiariausiose žinomose to laikotarpio bylose, tarp jų ekologo Aleksandro Nikitino, fiziko Valentino Danilovo, mokslo instituto akademijos mokslininko Igorio Sutjagino ir daugelyje kitų. Jie buvo kaltinami tuo pačiu, ir dauguma jų ilgus metus praleido kalėjime.
Dabar ir vėl yra vis mažiau aišku, kas turėtų būtų laikoma išdavyste. FSB 2012 metais pelnė reikšmingą institucinę pergalę, kai keičiant statutą buvo panaikinta reikalavimas įrodyti piktus kėslus arba tai, kad kažkas iš tiesų sukėlė pavojų šaliai.
„Išdavystė“ dabar gali reikšti ir konsultavimą, finansinę, techninę ar materialinę paramą užsienio organizacijoms „jei jų veiksmai yra nukreipti prieš nacionalinį saugumą“.
„Turbūt nėra labiau dviprasmiškesnė ar neapibrėžtos formuluotės, – teigia advokatas Ivanas Pavlovas. – Išdavyste gali būti vadinama ir paprasčiausia pagalba kitai vyriausybei“.
Tada ateina naujas personalas, kuris apie šiuos kriterijus žino tiek, kiek kiaulės žino apie ananasus. Jie paima sąrašą dokumentų, kurių išplatinimas gali sukelti pavojų, ir pradeda vertinti juos tiesiog mechaniškai. M.Trepaškinas.
Prasidėjo po Ukrainos
I.Pavlovas specializuojasi visuomenės teisės į oficialią informaciją gynyboje. Advokatas nekart atstovavo Rusijos piliečiams, kaltinamiems valstybės paslapčių atskleidimu.
Būtent jis kartu su žurnalistais ir žmogaus teisių aktyvistais metė iššūkį prezidento dekretui dėl įslaptintų Gynybos ministerijos pranešimų apie karo nuotolius paliaubų metu Aukščiausiame Rusijos teisme 2015 metais.
Tačiau teismas palaikė prezidento pusę. Dekretas, kuriame skelbiama, jog bet kuris bandantis įrodyti Rusijos ginkluotųjų pajėgų įsikišimą į Rytų Ukrainos konfliktą bus apkaltintas išdavyste, liko galioti.
Pastaroji šnipų paieška, pasak I.Pavlovo, yra išskirtinai susieta su įvykiais Ukrainoje.
„Kaip ir dauguma mano kolegų, aš esu įsitikinęs, kad šis reikalas yra tik militaristinė valdžios organų retorika. Yra išorinių priešų. Ir pagal apsaugos sistemų logiką tokiu sunkiu metu taip pat turėtų būti vidinių priešų. Būtent 275 straipsnis tai nurodo“, – teigia advokatas.
Advokato A.Grivcovo manymu, yra dar viena priežastis, dėl ko padaugėjo šių bylų – prisiekusiųjų teismo atsisakymas. 2008 metais FSB privertė Rusijos Valstybės Dūmą priimti įstatymą, pagal kurį išdavystės ir šnipinėjimo bylose prisiekusiųjų teismas nebebūtų naudojamas.
„Prisiekusiųjų teismai yra kaip tam tikras filtras, – pabrėžė A.Grivcovas. – Tyrėjai visada su jais elgėsi atsakingai, kruopščiai rinkdami įkalčius. Tačiau dabar tyrėjai nebijo įslaptinti įtariamųjų veiksmų pagal 275 straipsnį, nes yra tikri, kad profesionalus teisėjas, ne taip kaip prisiekusieji, visada bus tyrėjo pusėje“.
Advokatai nesitiki greito išdavysčių bylų sumažėjimo.
„Mes nusisukome ne tik nuo savo tolimų, bet net ir pačių artimiausių kaimynų“, – atvirauja M.Trepaškinas. - Vėl susivyniodami į kokoną mes norime izoliuoti save nuo išorinio pasaulio ir sudaryti įspūdį lyg būtume apsupti priešų. Tai yra ideali atmosfera ieškoti šnipų.“