Polsmure gyvenimo sąlygos yra pasibjaurėtinos: čia kameros yra perpildytos, plinta mirtinos ligos, siaučia gaujos, o įkalintieji turi tik mažą tikimybę pamatyti teisėją. Panašu, kad nuo N.Mandelos įkalinimo laikų kalėjimo sąlygos nesugebėjo pagerėti, skelbia CNN.
Dar net neįėjus į vieną iš kalėjimo sulaikymo kamerų ją galima užuosti: troškinantis kvapas sklinda nuo 86 vyrų, kurie suspausti į kamerą turinčią talpinti tik 19.
Kalėjimo kamera yra stačiakampis kambarys su triaukštėmis lovomis. Viename kampe sulaikytieji dalinasi tualetu ir šaltu dušu, bet jiems dažniausiai reikia naudotis kibirais.
Kai kurie įkalinti vyrai apsirengę kalėjimo duodamais geltonais drabužiais, o dar kiti – išsirengę. Vasarą kalėjime būna neapsakomai tvanku, o žiema šlykščiai šalta. Pasak kalinių, juos geriausiu atveju kartą į savaitę išleidžia į lauką sportuoti. Jų tarpe yra plačiai paplitusios odos ligos ir yra didelė tikimybė pasigauti tuberkuliozę.
Labiausiai šokiruoja faktas, kad nė vienas iš šių įkalintų žmonių nėra nuteistas teisme.
„Žiauriausia yra matyti kaip naktį žmonės turi gulėti ant grindų vienas šalia kito, – teigė dvejus metus ir du mėnesius teismo posėdžio laukiantis Clive'as. – Gyvūnai galėtų taip gyventi, bet tik ne žmonės.“
Kai kurie vyrai, tarp jų ir Clive'as, įstrigo šioje kameroje dėl nesibaigiančių teismo posėdžių atidėliojimo. Kiti žmonės čia liko, nes nesugebėjo susimokėti užstato, kuris gali siekti ir menkus 50 randų (2,9 euro). Treti yra užsienio piliečiai laukiantys, kada juos deportuos.
„Mes jų nekviečiame čia, kad pakeistume jų elgesį. Jie čia patenka, nes tariamai yra padarę nusikaltimus“, – nurodė įkalinimo įstaigos vadovas Cecilas Johnas Jacobsas.
Tačiau stebėtojai teigė, kad problema atspindi Pietų Afrikos Respublikos kriminalinės teisės sistemos krizę.
„Tai 20 metų senumo problema, kuriai nebus pabaigos“, – tvirtino teisininkė Clare Ballard, dirbanti nepriklausomai organizacijai “Teisininkai už žmogaus teises“ („Lawyers for Human Rights“), kuri į teismą padavė PAR vyriausybę.
Problematiška šalies istorija
Virš aplaužyto žalio įėjimo į Polsmuro kalėjimą yra ženklas kviečiantis lankytojus ir kalinius į „vietą naujai pradžiai“. Esantis šalia prabangaus vyno dvaro turtingoje Keiptauno kaimynystėje milžiniškas kalėjimas neatitinka apylinkių sukuriamos atmosferos.
Tačiau plytų ir betono pastatas čia buvo jau seniai, iki atsirandant priemiesčiui. Septintojo dešimtmečio pradžioje pastatytas kalėjimas žymiausio savo kalinio sulaukė 1982 metais.
N.Mandela pasakojo, kad kalėjimas buvo „modernią išvaizdos, bet primityvios širdies“.
Būsimasis PAR prezidentas kartu su aukščiausio lygio politiniais kaliniais buvo laikomi vienoje kameroje ir jiems buvo draudžiama bendrauti su paprastais kaliniais.
N.Mandela savo autobiografijoje spėliojo, kad į šį kalėjimą jis buvo atgabentas dėl to, kad nebegalėtų daryti įtakos kitiems politiniams kaliniams Robeno salos kalėjime.
Tuo metu dar tik žemo rango prižiūrėtojas C.J.Jacobsas N.Mandelą matė tik vieną kartą.
„Ji lydėjo sargybiniai, man turėjo pirštu parodyti, kur jis yra“, – teigė C.J.Jacobsas. Ankščiau Afrikos nacionalinio kongreso (ANK) lyderio N.Mandelos nuotraukos buvo uždraustos Pietų Afrikoje.
N.Mandelos įkalinimo laikotarpiu juodaodžiai kalėjimo prižiūrėtojai turėdavo likti apsaugos bokštuose ir turėjo ne ką daugiau teisių už kalinius, kuriuos stebėdavo.
Net tuo metu kalėjimo sąlygos buvo tokios blogos, kad N.Mandela susirgo tuberkulioze.
C.J.Jacobsas sakė, kad apartheido eros kalėjimai ir toliau teršia sistemą, kuri jau daugiau nei 20 metų didžiuojasi demokratiniu valdymu. Apartheido metu kalėjimai buvo statomi ir prižiūrimi su mintimi, kad juodaodžius kalinius reikia palaužti, o ne juos reabilituoti.
„Polsmuro kalėjimas buvo pastatytas tokiems žmonėms, kaip aš“, – samprotavo C.J.Jacobsas.
Gaujų ir gangsterių rojus
Antrasis kalėjimo aukštas yra milžiniško kvadrato formos. Rugsėjį buvo evakuojami tūkstančiai kalinių pradėjus plisti leptospirozei. Nuo šios žiurkių platinamos ligos mirė du užsikrėtę kaliniai.
Dabar koridoriai spindi švara, bet valdžia jau praktiškai nebesistengia suvaldyti dar vieną ateityje kilsiančią epidemiją.
„Antrame aukšte mes laikome gaujų narius“, – sakė C.J.Jacobsas.
C.J.Jacobsas tvirtino, kad gaujų narius atskyrė nuo kitų kalinių, jog jie nedarytų neigiamos įtakos jaunesniems kaliniams ir neviliotų jų kalbomis apie gangsterių gyvenimą.
Tačiau gaujos iš esmės valdo kalėjimą. „Skaičių“ gaujos yra ypatingai giliai įsitvirtinusios. Šios gaujos pasivadinusios „26“ ir „28“ daugumoje perpildytų kamerų valdo priėjimą prie maisto, prižiūrėtojų ir net trumpą progą pastovėti prie grotų įkvėpti šviežio oro.
Nuolatos nusikalstantis Athenkosi Myoli jau kelis kartus yra buvęs Polsmuro kalėjime ir atskleidė, kad prie gaujos „26“ prisijungė po jo pirmojo suėmimo.
„Jie prievartavo vieną mano kameroje esantį vyrą, nes jis nenorėjo prisijungti prie tos gaujos“, – sakė A.Myoli.
„Aš jaučiau, kad priklausau jiems ir man reikėjo, kad jie mane saugotų. Prieš patenkant į gaują aš miegodavau ant žemės po senu užklotu. Po to aš gavau lovą“, – tęsė A.Myoli.
Ankščiau gaujos daugiausiai buvo apribotos kalėjimuose, tačiau „skaičių“ gaujos toliau plėtė savo įtaką ir pasiekė nusikaltėlių tinklus esančius už kalėjimų ribų.
Tarp Polmuro kalėjime daug įkalintų žmonių yra neteisingai apkaltinti, tačiau daugelis jų yra įtraukiami į gaujų veiklą, dėl kurios jiems gresia kalėjimas iki gyvos galvos dar iki įvykstant teismo posėdžiui.
Bando juos išlaisvinti
Priešingai nei daugelis kalėjimų vadovų, C.J.Jacobso pagrindinis tikslas yra išlaisvinti įkalintuosius. Jis vaikšto po kalėjimą su popieriaus lapu, ant kurio yra užrašęs pagrindo sandorio principus. C.J.Jacobsas mėgsta šį lapą duoti įkalintiesiems prieš jiems einant į teismo posėdį.
„Jie taip sugeba greičiau iš čia išeiti“, – tvirtino C.J.Jacobsas.
Polsmuro kalėjimo vadovas pripažįsta, kad kitaip nei pas jį įkalinti žmonės, teismo posėdyje nuteistieji dažnai gauna daugiau privilegijų ir gyvena žymiai geriau. Todėl tiek teisingai, tiek neteisingai įkalintieji perpildytame Polsmuro kalėjime turi didelę paskatą iš ten išeiti.
Tačiau C.J.Jacobsui sudėtingai sekasi siekti sau iškelto tikslo.
„Jei šiandien bus paleista 400 kalinių, rytoj atvyks 500, – teigė jis. – Šiandien čia turime sulaikę 4,284 žmones, o kalėjime turi tilpti iki 1,619.“
Kalėjime dažnai laikoma daugiau nei tris kartus daugiau kalinių, nei jų turėtų būti. Jei šiuos skaičius sunku suvokti, tikrovę suprasti yra dar labiau sudėtinga.
Kiekvienos darbo dienos rytą policijos sunkvežimiai atvyksta į Polsmurą, į kuriuos yra sulaipinami kaliniai. Sunkvežimiai tada važiuoja į teismus esančius kaimyniniuose miestuose, o kai kurie iš jų yra net už 80 kilometrų.
Tačiau kalėjimo pareigūnai ir buvę kaliniai pasakojo, kad teismo posėdžių dokumentai dažnai dingsta, teisininkai nepasirodo ir svarbūs įrodymai yra pametami.
Tokiu atveju sunkvežimiai vis dar pilni kalinių grįžta atgal į Polmuro kalėjimą. Kaliniai sugrįžta į savo perpildytas ir ligų pilnas kameras, kur jie praleis mėnesius, ar net daugybę metų.
„Tai nežmogiška“, – pripažįsta C.J.Jacobsas.
