Laikas gilesnei diskusijai apie Rusiją, jos valdžią ir šalies žmones. Apie kriminalinę ir europietišką Rusiją, apie V.Putino ir R.Kadyrovo Rusiją, apie B.Jelcino ir B.Nemcovo Rusiją. Neseniai buvo paminėta ne tik Rusijos narystės Europos Taryboje sukaktis. Prieš metus prie pat Kremliaus vartų demonstratyviai nušautas prisiekęs opozicionierius, turėjęs tikslą priartinti Rusiją prie Europos – Borisas Nemcovas.
Šią savaitę Europos Parlamente lankėsi Rusijos opozicijos atstovai, kurie iškart tapo Kremliaus propagandos taikiniu, bet iškėlė viešumon naujausią ir labai vertingą medžiagą apie šių dienų Rusiją ir kriminalinės valdžios veikimo būdus.
Ginklas kaip silpnumo ženklas
Susisteminti duomenys rodo, kad padėtis mūsų kaimyninėje valstybėje blogėja. Žmonių perkamoji galia, opozicijos teigimu, pastaruoju metu smuko kone dvigubai – drastiškai kritus naftos kainoms, šuoliuojant rublio kursui nėra prielaidų kalbėti apie bet kokį „stabilumą“.
Jeigu mums tapo įprasti pranešimai apie likusių laisvų žurnalistų ir opozicijos Rusijoje persekiojimą, apie jų niekinimą teisinėmis priemonėmis – tai yra tik viena medalio pusė. Kita dalis – tai fizinės naikinimo priemonės, kurios vis dažniau „paleidžiamos į apyvartą“.
Gruodį Rusijos Dūmos priimtas sprendimas leisti specialiosioms tarnyboms panaudoti šaunamąjį ginklą prieš demonstrantus įrodo, kad dabartinė valdžia siekia išlikti bet kokiomis priemonėmis. Tai saugumiečių naudojama bauginimo taktika. Neseniai Rusijoje buvo priimti ir teisės aktai, skelbiantys Rusijos įstatymų viršenybę prieš Europos Žmogaus Teisių Teismą. Opozicija liūdnai pajuokavo, kad galbūt tai Rusijoje padaryta kaip tik rengiantis narystės Europos Taryboje dvidešimtmečiui?
Esama situacija byloja, kad Kremlius ir jo statytiniai aiškiai supranta, kad ima prarasti kontrolę bei viršenybę. Dabar aktyviai ruošiamasi rudenį vyksiantiems rinkimams į Dūmą. Įvertinant šalies ekonominę situaciją, Kremlius tikrai žino tikruosius savo reitingus. Nors rinkimai Rusijoje jau seniai yra tapę rinkimų parodija ir balsai skaičiuojami „kaip reikia“, norima galutinai sutrypti opoziciją, naudojant politines ir „teisines“ priemones arba naikinant pavienius politikus kriminalinio pasaulio metodais.
Bebaimio opozicijos lyderio B.Nemcovo nužudymas iš esmės pakeitė situaciją Rusijoje. Tai tapo ženklu, kad sukurta politinė jėgos-kriminalinė sistema yra pasiryžusi bet kam, kad apsaugotų save. Visos versijos, esą B. Nemcovo nužudymas galėjo būti V.Putinui oponuojančių jėgų suokalbis, yra skatiko vertos. Keliai veda į R. Kadyrovo karines struktūras. Tačiau Kremlius, be sąmokslo teorijų, neparodė ir nerodys jokio noro įvardinti kaltininkus, užsakiusius žmogžudystę.
Ką gali padaryti Vakarai? Pirmiausia, atsikratyti vis dar gajaus naivumo ir nežaisti pagal Maskvoje rašomą scenarijų. Pirma: Europos Sąjungos ir Vakarų taikomos ekonominės sankcijos Rusijai yra pakankamai simboliška priemonė, bet ji ir toliau yra būtina bei reikalinga.
Deja, Briuselio koridoriuose vis dažniau išgirstu kai kurių didžiųjų Vakarų Europos valstybių politikų kalbas apie tai, kad reikia galvoti apie sankcijų Rusijai švelninimą. Esą nuo to kenčia santykiai, verslas Vakaruose netenka užsakymų. Tačiau mažai svarstoma, kad su tuo, jog verslas iš dalies nukenčia, laikas kovoti realiai stiprinant ir prikeliant pačios ES ekonomiką, taikant veikiančių priemonių paketą.
Dar vienas dalykas. Kai sakoma „švelninkime sankcijas Rusijai“, pateikiamas dar vienas siūlymas – mainais tuo pačiu suteikime bevizį režimą Ukrainai. Tokie politikų svarstymai yra amoralūs. Ukrainai Europa visai kitais pagrindais yra įsipareigojusi, beje, kaip ir pati Ukraina Europai. Tenka tik apgailestauti, kad kai kas Vakaruose ieško galimybių įsiteikti Rusijai kitų valstybių sąskaita.
Reikia pripažinti, kad iki šiol Vakarų neištaisyta klaida yra ir ta, jog iki šiol nėra paskelbtas vadinamasis B. Nemcovo sąrašas – su pavardėmis žmonių, kurie atsakingi ar prisidėjo prie šios žmogžudystės.
Metas imtis realių veiksmų. Reikia padėti ne Rusijos valdžiai, bet rusams – toks šiandien pagrindinis tikslas. Kaip mes galime padėti Rusijos visuomenei? Tik stiprindami ryšius su pilietine visuomene. Tai bene vienintelis ir tiesiausias kelias į Rusijos žmones, kurių negalima „nurašyti“ vien dėl jų valdžios melo ir kriminalinių veikimo būdų.
R.Kadyrovo opiumas liaudžiai
Verta kiek plačiau aptarti politinio-kriminalinio Rusijos pasaulio metamorfozes. V. Putino „sukurto“ R. Kadyrovo Čečėnija – tai tas ryškusis kriminalizuotos Rusijos valdžios elementas, savotiška „Daesh“ ar ISIS versija Šiaurės Kaukaze. R.Kadyrovo Čečėnija – tarsi „Islamo valstybė“, esanti čia pat, Rusijos pietuose. Čečėnų tauta yra šios „valstybės“ įkaitė.
Šią savaitę Europos Parlamente Briuselyje pristatytas Ilja Jašino, vieno iš Rusijos liberalų lyderių, raportas apie dabartinę Rusiją ir R. Kadyrovo grupuotę parodo vaizdą be pagražinimų. Raporte įvardinti faktai apie besitęsiantį R. Kadyrovo atvirai kriminalinį veikimą sukrečia.
I. Jašinas savo ataskaitoje pažymi: jei nieko nedarysime, nekelsime R. Kadyrovo nusikaltimų garsiai, jo grupuotė taps šalies šeimininkais. Deja, daugelis Rusijoje apie tai tiesiog bijo kalbėti – tai suprantama, kai šalyje siautėja nebaudžiamumas. Juk būtent į R. Kadyrovą krypsta kaltinimai dėl žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo (Maskvoje 2006 m.), žmogaus teisių gynėjos Nataljos Estemirovos nužudymo (2009 m. Čečėnijoje) ir kitų mažiau plačiajai visuomenei žinomų žmogžudysčių, tokių kaip politinių konkurentų pačioje Čečėnijoje eliminavimas.
Nors užfiksuotas ne vienas atvejis, kai R.Kadyrovas pačių nusikaltimų vykdytojų buvo įvardytas kaip užsakovas, pats jis nė karto nebuvo apklausiamas. Kaip ir B.Nemcovo nužudymo byloje. Yra ženklų, kad B.Nemcovo nužudymas kiek atšaldė prezidento V.Putino ir R.Kadyrovo santykius. Viešai svarstoma, kad pastarasis negali pakliūti pas šalies vadovą pakankamai ilgą laiką.
Tačiau tai tik apnuogina problemos esmę – V.Putinas susikūrė savotišką Frankenšteiną, kurio nebegali kontroliuoti. Čečėnijos viduje veikia R. Kadyrovui pavaldžios ginkluotosios pajėgos, t.y. apie 20 tūkstančių žmonių armija. Tokios neturi jokia kita Rusijos „respublika“.
R. Kadyrovas neseniai atliko naują savo triuką, skirtą viešumai – reaguodamas į I. Jašino ataskaitą pareiškė, kad yra pasirengęs atsistatydinti. Esą tam, kad „kaltinimai jam nekenktų respublikai“. Iškart jis sulaukė „visos Čečėnijos visuomenės įpareigojimo likti vadovauti“.
Nėra abejonių – atstatydinti R. Kadyrovą turi galimybių tik V.Putinas. Jau ateinantį mėnesį baigsis šio kriminalinio pasaulio veikėjo kadencija. Tačiau, regis, net ir V.Putinas nebetiki R. Kadyrovo patikinimais, esą jis vis dar yra „Putino pėstininkas“. Tačiau netikima ir tuo, kad įmanoma mėginti „atsikratyti“ R. Kadyrovo „demokratiniais“ būdais, todėl greičiausiai bus „atsižvelgta“ į čečėnų tautos „nuomonę“.
Pats R.Kadyrovas daugeliu aspektų V.Putinui yra naudingas. Kaip piktas šuo ant grandinės, tinkamas kitiems gąsdinti. Pvz., parodyti Europai, ką mano apie jos problemas su „nesiintegruojančiais imigrantais kitatikiais“ – kaip antai po „Charlie Hebdo“ žudynių R. Kadyrovas suorganizavo šimtatūkstantinę demonstraciją „islamui remti“. R. Kadyrovas naudingas ir tada, kai uždeda snaiperio taikiklį ant opozicionieriaus Michailo Kasjanovo fotografijos. Todėl V.Putinui nebereikia ieškoti, kas ir kaip persekios opozicijos lyderius, jiems grasins, užčiaups ar privers emigruoti.
Yra ir dar viena priežastis, kodėl R.Kadyrovas „įsipaišo“ į V.Putino Rusijos schemą. Tai – korupcija. Yra daugiau nei rimtas pagrindas įtarti, kad tie 1-1,5 milijardo dolerių, kasmet skiriami Čečėnijai kaip tiesioginės dotacijos iš centrinio biudžeto, didele dalimi sugrįžta atgal į tikrųjų „šeimininkų“ kišenes.
Tai visiškai nestebina žinant, kad keturi pagrindiniai asmenys, gaunantys valstybinius valdžios užsakymus ir laimintys valstybinius konkursus yra asmeniniai V. Putino draugai. Tai – Genadijus Timčenko, Arkadijus ir Borisas Rotenbergai bei V. Putino žentas Kirilas Šamalovas.
Tenka eilinį kartą įsitikinti, kad būtent begalinis godumas ir primityvus noras toliau nepaliaujamai lobti savo valstybės sąskaita yra pirmoji priežastis, kodėl V. Putinas pradėjo agresiją prieš Ukrainą, kodėl toliau kursto antivakarietišką ir anti-NATO isteriją. Tai taip pat yra atsakymas, kodėl vis stiprinama Vakarų „grėsmės“ iliuzija, tarnaujanti kaip širma ir leidžianti toliau kriminalizuoti Rusiją.
Deja, situacija vis labiau blogėja ir kituose Rusijos regionuose. Štai neseniai Rusijos teismų buvo uždaryta Kazanėje veikusi žmogaus teisių organizacija „Agora“, Teisingumo ministerijos apkaltinta tuo, kad „savo veikla siekė paveikti viešąją nuomonę“.
Būtent prieš tokią Rusiją, o tiksliau, už europietišką, laisvą ir demokratinę Rusiją kovojo ir savo gyvybę atidavė B. Nemcovas. Nepamirškime, kad Rusija ir ES strateginėmis partnerėmis buvo tapę būtent B. Nemcovo ir M. Kasjanovo dėka. Jų įdėtos pastangos ir tikėjimas, siekiant atkurti europietišką Rusijos kryptį, tada davė rezultatų.
Atsakomybė – nesitaikstyti
Vakarų valstybėms laikas kelti bylas, areštuoti įtariamų Rusijos piliečių turtą ar sąskaitas. Imtis realių priemonių prieš tuos, kurie pralobo ir tebelobsta nusikalstamais metodais bei perkelia savo turtą į Europos bankus, sostines ir kurortus. Tokių nusikalstamų pavyzdžių yra daugiau nei pakankamai.
Turime gelbėti Rusijos piliečius nuo jos apvagiančios valdžios. Jei Vakarai toliau lenksis milijonams, kurie vagiami iš Rusijos, Rusijos tauta vieną dieną gali pareikalauti grąžinti pinigus. Užmerktos akys šiuo atveju reiškia Rusijos įsuktos korupcinės ir kriminalinės schemos rėmimą.
Šiandien mes dar prisimename ir kitokią Rusiją – tą, kuri laikė save europietiška šalimi ir tauta, neatsiejama nuo Europos politikos ir kultūros. Tą, kuri elgėsi europietiškai – visų pirma, laikėsi savo įsipareigojimų ir gerbė kaimynines šalis bei savo pačios piliečius.
Šiomis dienomis atsiminti Borisą Nemcovą reiškia tęsti jo pradėtus darbus ir telkti pastangas (at)kurti europietišką Rusiją.
Petras Auštrevičius yra Europos Parlamento narys
