Australijos karališkajai komisijai šią savaitę liudijo kardinolas George’as Pellas.
Trečiu pagal svarbą žmogumi po popiežiaus tarp katalikų vadinamas Vatikano ekonomikos sekretoriato prefektas buvo apklaustas dėl įtarimų slėpus kunigų vykdytus lytinius nusikaltimus aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Vienas tokių kunigų buvo Geraldas Ridsdale’as, kuris buvo nuteistas dėl 54 vaikų lytinio išnaudojimo. Kai kurioms jo aukoms tebuvo ketveri.
Nors G.Pellas neigia kada nors žinojęs apie G.Ridsdale’o nusikaltimus, dar devintojo dešimtmečio pradžioje jis pats prisidėjo prie to, kad kaltinimų prievartavimu sulaukęs dvasininkas būtų perkeltas į kitą parapiją.
O dabar jo pasakojamos istorijos dar painesnės.
Tvirkino kelis dešimtmečius
G.Ridsdale’as septintojo dešimtmečio pradžioje dirbo Šv.Alipijaus parapijoje, įsikūrusioje nedideliame Viktorijos valstijos Balarato mieste. Tuo pat metu parapijoje gyveno ir G.Pellas, kurį šią savaitę apklausė tyrėjai. G.Ridsdale’as su šiuo kunigu buvo įsikraustę į gretimus kambarius.
G.Ridsdale’as ėjo ir berniukų mokyklos kapeliono pareigas, o jos leido jam išnaudoti nemažai ugdymo įstaigos auklėtinių.
Kai kurios aukos apie prievartavimus prasitarė ir tėvams.
Tačiau, kaip teigė viena šeima, niekas nenorėjo leisti policijai apklausti mažamečių, o vėliau pedofilas spėjo būti perkeltas į kitą parapiją.
G.Ridsdale’as tiesiog šokinėjo iš vienos bažnyčios į kitą.
Galiausiai tik 1993 metais, jam apsistojus Sidnėjaus priemiestyje, viena auka pranešė apie išprievartavimą policijai, ir kunigas buvo suimtas.
Dvasininkas buvo nuteistas kalėti metus, bet per du dešimtmečius, kuriuos jis praleido kalėjime, jam buvo iškeltos dar trys bylos, kurios jo atliekamą bausmę iš viso pailgino 30 metų.
Bažnyčia slėpė prievartautoją
O Bažnyčios atsakas į šią bylą buvo katastrofiškas. To šią savaitę neslėpė ir G.Pellas.
„Aš neginsiu to, ko neįmanoma apginti, – pirmadienį teigė G.Pellas. – Bažnyčia yra padariusi didžiulių klaidų ir siekia jas ištaisyti, tačiau daugelyje pasaulio vietų, tarp jų ir Australijoje, ji susimovė ir nuvylė žmones.“
Bet kardinolas neneigė, kad nedorybes slėpė pati dvasininkija.
„Pirminis instinktas buvo apginti pačią instituciją ir Bažnyčios bendruomenę nuo gėdos“, – G.Pellas pasakojo komisijai.
Mat tais laikais dvasininkijos lyderiams buvo įkalta į galvą: jeigu kaltinimai prievartavimu girdimi pirmą kartą, pirmiausia reikia tikėti kunigo įvykių versija.
Tad G.Risdale’as galėjo išnaudoti vaikus įvairiose parapijose Viktorijos valstijoje, o jį gynė pati Bažnyčia. Atsiradus naujiems kaltinimams ir skundams, kunigas būdavo perkeliamas į vis naują bendruomenę.
G.Pellas antradienį neigė ką nors žinojęs apie G.Ridsdale’o vykdytą vaikų prievartavimą.
Tačiau daugybės parapijiečių parodymai jam labai nepalankūs.
Antai nuteisto kunigo sūnėnas Davidas Ridsdale’as atskleidė, kad 1993 metais G.Pellas siūlė jam pinigų mainais už tylą apie prievartavimus.
O dar 1982 m. G.Pellas taip pat dalyvavo Balarato parapijos lyderių pasitarimuose, kuriuose buvo sprendžiama, kur perkelti prasikaltusį G.Ridsdale’ą.
Patogiai pamiršti faktai
Tiesa, ir šią savaitę televizijos tiltu liudydamas Sidnėjuje susirinkusiai komisijai dvasininkas kalbėjo vis keisdamas savo versiją. Pirmadienį jis pripažino, kad buvo šiek tiek girdėjęs apie kitų kunigų vykdytą išnaudojimą. Mat G.Ridsdale’as nebuvo vienintelis vaikus tvirkinęs dvasininkas Balarato parapijoje.
Tačiau antradienį jo kalbos ir vėl pasikeitė.
Jis pareiškė nieko nežinojęs apie G.Ridsdale’o prasižengimus, nors gyveno su juo tame pačiame klebonijos name.
Negana to, kardinolo parodymų išklausyti susirinkusi publika garsiai aiktelėjo, kai jis pripažino tuo iš viso pernelyg nesirūpinęs.
„Tai liūdna istorija, tačiau aš ja visai nesidomėjau. Kančios buvo tikros ir dėl to aš apgailestauju. Tačiau nebuvo jokios priežasties, dėl kurios turėjau sukti galvą dėl G.Ridsdale’o skleisto blogio“, – atsainiai dėstė kunigas.
Regis, net ir prisidėjęs prie to, kad įtarimų prievartavimu sulaukusį kunigą Bažnyčia paprasčiausiai perkeltų į kitą parapiją, G.Pellas niekuomet neuždavinėjo daug klausimų.
„Gali būti, kad jis tiesiog amžinai nenustygo vienoje vietoje“, – apie kas kelerius metus parapiją keitusį G.Ridsdale’ą samprotavo kardinolas.
O trečiadienį kardinolas pripažino, jog dar 1974 metais iš vieno mokinio Balarate išgirdo, kad vienas dvasininkų netinkamai elgiasi su berniukais.
„Tačiau jis apie tai prasitarė lyg tarp kitko ir nepaprašė, kad aš ką nors daryčiau“, – teisinosi kunigas.
G.Pellas sulaukė pajuokų
Trečią kartą duoti parodymus Sidnėjuje esančiai komisijai kardinolui buvo leista vaizdo skambučiu iš Romos, nes Bažnyčios medikai nurodė, kad 74 metų širdies problemų turintis G.Pellas negali skristi.
Tai sulaukė ir didelio australų pasipiktinimo, esą aukšto rango dvasininkas taip slepiasi nuo teisingumo.
Komikas Timas Minchinas net paskyrė kardinolui dainą, kurioje išvadino jį bailiu ir paragino sugrįžti į gimtinę – jeigu ne susitikti su prievartavimo aukomis, bent jau paduoti muzikantą į teismą.
O visas pajamas iš dainos „Grįžk namo (kardinole G.Pellai)“ („Come Home (Cardinal Pell)“) T.Minchinas skyrė tam, kad ilgus metus dvasininko parodymų laukę nukentėjusieji galėtų nuskristi į Romą ir ten išklausyti G.Pello atsakymų.
Dvasininko samprotavimus išgirdę įskaudinti australai negalėjo nuslėpti pasipiktinimo.
„Nesuprantu, kaip jis galėjo pasakyti, kad visai nenorėjo išgirsti apie mano dėdės vykdytus nusikaltimus.
Mes kalbame apie moralinius mūsų miestų lyderius. Nesidomėti tokiu elgesiu yra nesuvokiama“, – ABC sakė nuteistojo sūnėnas D.Ridsdale’as.
Menka paguoda aukoms
Dvi dešimtys prievartavimo aukų ir jų artimųjų sukorė milžinišką kelią, kad prie Romos viešbučio, kuriame parodymus davė kardinolas, surengtų protestą.
Minia mojavo milžiniškais plakatais, kuriais reikalavo popiežiaus Pranciškaus atleisti vieną aukščiausių už Vatikano finansus atsakingų dvasininkų. Protestuotojai rinkosi ir Australijos didmiestyje Sidnėjuje.
Vis dėlto vien tai, kad tokio rango kunigas pagaliau prabilo apie savo atsakomybę šioje istorijoje, jiems teikia vilties.
„Tai grąžina galią aukoms. Toks jausmas, kad atvežėme šį klausimą ne tik į Romą, bet ir į visą pasaulį“, – džiaugėsi Anthony Fosteris, kurio vyriausia dukra buvo kelis kartus išprievartauta kunigo Kevino O’Donnello ir vėliau nusižudė.
Bet kitiems nukentėjusiesiems aptakūs kardinolo pasiteisinimai didelio įspūdžio nepadarė.
„Visada tikėsiu, kad jis žinojo. Manau, kad jis tiesiog gerai atliko savo darbą saugoti Bažnyčios turtą ir reputaciją.
Tačiau netikiu, kad jam rūpėjo apsaugoti vaikus, – tikino Melburno priemiestyje devintojo dešimtmečio viduryje kunigo Peterio Searsono tvirkinta Julie Stewart. – Jis mums atsilyginti galėtų tiktai atsistodamas ir pasakydamas: „Aš žinojau, atsiprašau. Ką galiu padaryti, kad tai ištaisyčiau?“
Skandalai nuvilnijo per visą pasaulį
Nors apie kunigų vykdyto vaikų prievartavimo atvejus viešai pirmąkart prabilta tik devintojo dešimtmečio pabaigoje, tūkstančiai aukų prisipažino patyrusios smurtą nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų.
2001–2010 metais Šventasis Sostas ištyrė kaltinimus daugiau nei 3 tūkst. kunigų, kurie savo aukas prievartavo pastaruosius penkis dešimtmečius. Dėmė krito ne tik ant kunigų iš viso pasaulio, bet ir ant pačios Katalikų bažnyčios, kuri ilgus dešimtmečius vykdytus nusikaltimus slėpė nuo teisėsaugos.
Airijos valdžia šalyje vykusį berniukų prievartavimą katalikiškose mokyklose pavadino būdingu visai sistemai. Oficialių tyrėjų ataskaita aprašo daugiau nei šešis dešimtmečius trukusių prievartavimų, smurto ir žeminimų virtinę. Nustatyta, kad nukentėjo dešimtys tūkstančių vaikų.
Daugiausia kunigų lytinių nusikaltimų atvejų užfiksuota JAV. 2002 metų pradžioje dienraščio „The Boston Globe“ žurnalistų komanda paskelbė apie kunigų pedofilijos skandalą Bostono arkivyskupijoje. Šis tyrimas paskatino apie tai prabilti ir daugiau amerikiečių. Pernai ši žurnalistų tyrimo istorija papasakota filme „Sensacija“ („Spotlight“).
Niujorko universiteto Johno Jay kriminalinės teisės koledžo teisininkų 2004 metais parengtos ataskaitos duomenimis, tik ketvirtis aukų apie savo prievartautojus praneša per pirmąjį dešimtmetį po nusikaltimo. Pusė atvejų teisėsaugą pasiekia praėjus 10–30 metų, o likęs ketvirtadalis – daugiau nei po 30 metų.
