Praeitą savaitę sulaukiau draugiško atsiliepimo socialiniuose
tinkluose iš to pompastiško magnato išpūsta šukuosena, kai
parašiau straipsnį Londone leidžiamame „The Times“, kuriame
argumentavau, kad Europa (turinti 500 mln. gyventojų, BVP – 20
trln. JAV dolerių), savo gynybos srityje negali neribotą laiką
kliautis Amerika (turinčia 320 mln. gyventojų ir 17 trln. dolerių
BVP).
Mažesnė ir mažiau turtinga transatlantinio aljanso partnerė ne
vien padengia 70 proc. jo išlaidų, bet ir prisideda modernia
ginkluote, sunkiuoju transportu, žvalgyba bei karybos išmanymu (taip
pat palaiko galimybę surengti branduolinį puolimą, jeigu būtų
nuspręsta pasinaudoti Aljanso saugumo garantijomis).
Vis dėlto JAV geopolitiniai, istoriniai ir asmeniniai ryšiai su
Europa silpnėja. Kinija ilgalaikiams Amerikos interesams kelia
didesnę grėsmę negu Rusija. Į pensiją išeina karta, užaugusi su
istorijomis apie Berlyno sieną ir Normandijos paplūdimius, –
žmonės, panašūs į senatorių Johną McCainą,
kuriam dabar 79-eri. Jaunesni politikai niūniuoja kitokias melodijas.
Šį nuosmukį dar labiau blogina pojūtis, kad Europa yra
nedėkinga ir linkusi apgaudinėti. Kai pasibaigė Šaltasis karas,
NATO narės Europoje žadėjo skirti gynybai 2 proc. savo bendrojo
vidaus produkto. Tačiau tik nedaugelis tai daro.
Dar blogiau – gynybos išlaidos daugiausiai nukreipiamos mokėti
atlyginimams, o ne ginkluotei ir technikai. Vystantis technologijoms,
atotrūkis tarp Amerikos ir Europos karinių pajėgumų didėja.
2011 metais tuometis gynybos sekretorius Robertas Gatesas
savo niūrioje kalboje perspėjo europiečius, kad
„mažėja JAV Kongreso – ir plačiųjų Amerikos politikos
sluoksnių – nusiteikimas ir kantrybė eikvoti vis daugiau svarbių
lėšų šalims, kurios akivaizdžiai nenori skirti reikiamų
išteklių arba imtis būtinų pokyčių, kad taptų rimtomis
pajėgiomis partnerėmis savo pačių gynyboje“.
Nuo to laiko žemyno saugumo skauduliai dar labiau padidėjo.
Sirija nugrimzdo į pilietinį karą, ISIS (džihadistų judėjimas
„Islamo valstybė“) įsitvirtino Irake, o Libija nusirito į
anarchiją. Nesulaikomas migrantų srautas kelia ant bangos populistus
ir pabrėžia Europos nesutarimus. Rusija sėkmingai užpuolė
Ukrainą ir kelia grėsmę ne vien NATO pafrontės valstybėms –
Estijai, Latvijai ir Lietuvai – bet ir NATO nepriklausančioms
Švedijai bei Suomijai.
Amerika reagavo pagirtinai, dislokuodama sunkiąją artileriją ir
tankus Lenkijoje bei jos kaimynėse, keturgubai didindama karines
išlaidas „padrąsinimui“. Tačiau Europos atsakas buvo vangus ir
irzlus. Dauguma šalių verčiau suktų verslą su Rusija, o ne
priešgyniautų ponui Putinui.
Aišku, viskas pakrypsta kitaip, kai jų pačių saugumui iškyla
betarpiškų grėsmių, tokių kaip terorizmas. Tos pačios šalys,
kurios putojo dėl Edwardo Snowdeno paviešinimų,
kad Amerikos užsienio žvalgybos agentūros užsiima... užsienio
žvalgybos duomenų rinkimu, dabar maldauja, kad tos agentūros
padėtų sekti, pasiklausyti ir iššifruoti džihadistų ryšius.
Išmintingi amerikiečiai suvokia, jog dėl jų šalies
nacionalinių interesų būtina pasirūpinti, kad Europa išliktų
stipri, klestinti ir vieninga, mat su sąjungininkų (įskaitant
Japoniją) pagalba Amerika vis dar gali būti pajėgi užduoti toną
pasauliui. Likusi viena, Amerika gali būti pranokta balsų dauguma (o
galiausiai ir karine persvara) Kinijos bei jos sąjungininkų.
Amerikiečiai taip pat žino kad nesustabdžius Kremliaus jo
paties kieme – Rytų Europoje – Rusija ateityje taps dar didesne
grėsme Amerikos interesams.
Vis dėlto yra tam tikros ribos, o pono Trumpo kunkuliuojantis
nekantrumas jas paryškina. Mums, europiečiams, reikia skubiai
didinti išlaidas gynybai – ir nukreipti jas išmintingai, kad
sukauptume išteklių ir pajėgumų.
Mums taip pat reikia ruoštis tai
dienai, kai Jungtinės Valstijos nebebus mūsų saugumą
užtikrinantis skėtis. Tai darydami taip pat padidinsime tikimybę,
kad mūsų geriausia sąjungininkė pasiliks.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius. Komentarą pateikė BNS