Devintojo dešimtmečio pabaigos vidutinis sovietinis pilietis atrodė sutrikęs ir nežinantis ko griebtis. Apsirengęs negražiais drabužiais arba tuo, ką buvo galima įsigyti iš naujai iškeptų kooperatininkų („garintus“ džinsus, prastos kokybės batus, dukslias striukes), jis buvo paniuręs ir pasirengęs duoti žaibišką atkirtį; jis nekentė „obkomų“ ir „gorkomų“ (srities ir miesto komitetų – red.) valdininkėlių, bjaurėjosi „farais“, vaikščiojo dairydamasis, kaip čia galėtų patenkinti norą pasisotinti bent kokiomis tolimos ir masinančios civilizacijos gėrybėmis.
Geriausiu atveju jis turėjo automobilį. „Kapeiką“ ar „septintuką“ („Žiguli“ modeliai. – red.) vairavo turtingesni. „Volga“ buvo prabangos viršūnė. Automobilių mėgėjo svajonė – užsieninis automobilis. Jis dar menkai susigaudė: „Mazda“ ar „Toyota“, „Volkswagen“ ar „Volvo“ – buvo žodis „užsieninė“. Ir dar – amžinas nerimas dėl duonos kąsnio. Maisto produktai iš lentynų nyko kosminiu greičiu – tokiu pačiu, kokiu SSRS buvo įsitraukusi į ginklavimosi varžybas su Vakarais, žinodama, kad laimėti neturi jokių šansų.
Ir štai užgriuvo 1991-ųjų rugpjūtis. Žmonės jau buvo persisunkę politika, tiesioginės liaudies deputatų suvažiavimų transliacijos per televiziją, kurių metu sovietinis žmogus pamatė Jelciną ir Sacharovą, Sobčiaką ir Afanasjevą ir Ivanovą, kaitino atmosferą.
Žiūrovas klausėsi jų išsižiojęs ir dėjosi į galvą, įsisąmonindamas pagrindinį dalyką: šalis eina ne ta kryptimi, komunistai galutinai nusimelavo ir nutuko, ir reikia skubiai perduoti valdžios vairą kažkam kitam. Greičiausiai, Jelcinui su Sobčiaku. Jiems ir perdavė, atmetę apkerpėjusius marksizmo mitus kartu su „Komunizmo statytojo kodekso“ sapalionėmis, iš kurių įsisavino svarbiausią dalyką: idėja paprasta – bet dėl savo utopiškumo neįgyvendinama. Atmetė ir metėsi į „vartojimo sferą“.
Iš pradžių buvo sunku. Maisto trūko. Iždas buvo tuščias. Vakarai padėjo „labdara“. Paprastai siuntinyje galėjai rasti saulėgrąžų aliejaus, miltų, makaronų, konservų su dešrelėmis (vėliau paaiškėjo – namų augintinių maisto), tepaus riebalų mišinio, pieno miltelių, sausainių, konservuotos mėsos.
1991-aisiais gauti tokį siuntinuką pasisekdavo ne visiems. Ši „labdara“ buvo išvagiama ir perparduodama turguje triskart brangiau, ir ne vienas, kuris tarpininkavo teikiant humanitarinę pagalbą tais laikais susikrovė pirmuosius savo milijonus. Tada atsirado ir pirmieji „stogai“.
Anksčiau viskas buvo paprasta: „Partija – mūsų vairininkas“, ji ir „stogą“ garantuoja. Dingus „SSKP vadovaujančiai ir nukreipiančiai rankai“ šalyje atsirado dešimtys tūkstančių naujų „rankų ir rankučių“, tiesiamų į naujai iškeptų verslininkų pinigines.
Jų savininkai konfliktavo tarpusavyje, kovojo dėl įtakos sferų, šaudė vieni kitus, rinkosi į sueigas, tarėsi ir vėl kariavo, nenuilsdami šienavo erdvę savo įtakai plėsti. Galų gale, liko patys gyvybingiausi, niekšiški, kruvini, žiaurūs. Bet – sugebantys susitarti su valdžia, su kuria jiems teko ieškoti bendrų sąlyčio taškų ir interesų – ekonominių ir politinių.
Pilietis tuo metu sotinosi. Jis jau peršoko iš „garintų“ džinsų į firminius, persėdo iš „Žigulių“ į „Ford“ ir netgi porą kartų suvažinėjo į Kanarų salas bei Turkiją. Jis visa galva paniro į skrandžio sultis ir ketino plaukioti jose tol, kol pilnai nepasisotins. Jis nežinojo, kad sotumas yra laikinas dalykas, ir pats nėra jokia vertybė, o laisvės ir vienodos visų atsakomybės prieš įstatymą tariamai „lygiavertis išmainymas“ į prikimštą skilvį toli gražu negarantuoja jo prikimšimo.
Į madą atėjo įvairūs posovietiniai priežodžiai apie galimybę išgyventi ir reklaminiai šūkiai: „Imk iš gyvenimo viską“. Tai reiškė, kad imti reikia bet kokiomis priemonėmis ir būdais, nieko neduodant mainais už tai. Augo ir plėtėsi vartojimo kultas apeinant įstatymą ir žmogaus moralės normas. Ir štai jau niekuo neišsiskiriantis papulkininkis, prisikimšęs savo kišenes tais laikais, kai nafta buvo keičiama į maistą, vaikščiojo po Lubiankos koridorių, šaudydamas akimis į Kremliaus pusę...
Visa tai, kas vyko pirmame XXI a. dešimtmetyje, galima vadinti ekstazišku vartotojais virtusių gyventojų susiliejimu su kriminaliniu pasauliu, kuris sparčiai legalizavosi visose valdžios grandyse.
Vakarykščiai banditai apsirengė civiliniais kostiumais, specialiųjų tarnybų vyrukai greitai ir operatyviai išstūmė vakarykščius „stogo“ suteikėjus ir „naujuosius rusus“, pakeisdami juos visuose kriminalinio pasaulio lygmenyse. Banditų kovos aikštelės persikėlė iš gatvių į valdininkų ir jėgos struktūrų veikėjų kabinetus.
Čia buvo kryžiuojamos ir smaigstomos ietys. Ir kol uždarinėjo nepriklausomos žiniasklaidos priemones, vyriausiasis „sprendėjas“ sakė iš tribūnų saldžias kalbas apie tai, kad „klūpanti Rusija sparčiai keliasi“ ir tuojau pasivys Portugaliją ir „padvigubins BVP“.
Kasmet šalis niro į naftinės saviapgaulės gelmes, atmesdama mokslo ir technologijų plėtros idėjas ir apsiginkluodama švirkštu ir „didybės“ ir „nenugalimumo“ ekstaze. Augo ir plėtėsi patriotų kontingentas, kurie patirdavo orgazmą nuo minties apie neišvengiamai artėjantį klestėjimą, darniomis gretomis žingsniavo nieko negaminantys, pasipūtę įstaigų prisitaikėliai ir karjeristai.
Tuo metu patyliukais jau buvo kurpiami nauji įstatymai ir išbandomos politinės schemos, kaip nusikalstamai valdančiajai grupuotei, pamynusiai po kojomis visus ir viską, gauti amžiną valdžią. Auginosi raumenis jėgos struktūrų vaikinai, reikšmingi darėsi korumpuoti valdininkai, pajutę „raspilų“ (iždavagysčių – red.) ir „otkatų“ (valdžios vyrams skirtų tam tikros rūšies pakišų – red.) skonį.
Jau šio dešimtmečio pradžioje tapo aišku, kad Rusija ritasi ekonominės bedugnės ir politinio žlugimo link: naftos „adata“ nustojo siuvusi. Paaiškėjo baisus dalykas: tam, kad šalis galėtų kvėpuoti, būtina be paliovos didinti naftos kainas, o to paprasčiausiai neįmanoma padaryti. Juk negali ta statinė kainuoti 400 dolerių, 500, o paskui – tūkstantį, pusantro ir taip didėti iki begalybės.
Tam, kad išsivaduotų iš priklausomybės nuo angliavandenilių, šaliai buvo būtinos esminės politinės ir ekonominės reformos. Bet norint jas vykdyti reikalinga politinės vadovybės valia, o ši jos niekada neparodys, nes ji yra „sustyguota“ slopinti ir griauti visa, kas gyva.
Kremliaus maras pakirto visą sistemą, paversdamas ją ydingu save ryjančiu mechanizmu, traukiančiu į save žmogiškuosius ir gamtos išteklius ir išleidžiantis į apyvartą tik neapykantos, baimės ir neatsakingumo produktus.
Taip ir gyveno Rusija iki pat 2013 metų pabaigos, kol neužgriuvo Ukrainos Maidanas. Kremliaus ekspansionistams „pavažiavo stogas“, ir jie nusprendė „atsiimti“ Krymą ir pradėti karą Donbase. Kas buvo po to – istorija visai nesena, ir nėra prasmės jos kartoti: tarptautinės bendrijos pasmerkimas, ekonominės sankcijos, plačiai nuskambėję korupcijos išaiškinimo atvejai, skandalas su „ofšorais“, izoliacija, propagandos pūtimas ir neapykantos atmosferos kaitinimas per „pergalės siautulio“ mygtuką.
Karas trečiajame tūkstantmetyje nevyksta paimant Bresto tvirtovę ir neskelbiamas per radiją Levitano balsu. Jis kariaujamas informacinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Ir jis jau vyksta.
„Karštoji fazė“ – su „dėžėje“ išgirtais „Iskanderiais“ ir „radioaktyviaisiais pelenais“ – nereikalinga niekam, ir vargu, ar iki to bus prieita: netgi turint galvoje Putino „sūškas“ (karinius lėktuvus SU – red.), darančias viražus Baltijos padangėje.
Beje, jeigu Vakarai ekonomiškai kerta per skaudžiausias Kremliaus banditų vietas, tai tie patys banditai siaubia visą šalies plotą, paskelbdami jiems savąsias sankcijas maisto produktams ir nuodydami visuomenės atmosferą informacine totalios neapykantos bacila.
Ir štai jau puošniai apsirengę „kazokėliai“ sumuša Anapoje Navalno (opozicijos veikėjo, V.Putino kritiko Aleksejaus Navalno. – red.) grupę, o apsaugininkai suluošina dailininką Piotrą Pavlenskį; siautėja Putino auklėtiniai iš NOD (vadinamojo Liaudies išsivadavimo judėjimo, kurio devizas: „Tėvynė! Laisvė! Putinas!“. – Red.), rėkia isterijos apimti samdyti specialieji patriotai: „Penktoji kolona, lauk iš Rusijos!..“
Kremliaus strategų reikalai tokie prasti, kad jiems belieka tik viena: perteikti karo su visu pasauliu idėją savo šalies gyventojams, įtraukiant juos į veiklą, kuri jiems patiems būtų gelbėjimosi ratas – vienas kito šaudymą.
Ir kol „cholopas“ paleis žarnas savo kaimynui – glemžti visa, kas dar liko. Bet šiame „visų prieš visus“ kare nugalėtojų nebus – įskaitant tuos, kurie įsivaizduoja esantys naudos gavėjai iš šios gudriai suplanuotos specialiosios operacijos, kadangi „valdomo chaoso“ iniciatoriai neišvengiamai jo nebesuvaldys.
Atlygis už veržimąsi į vartotojišką „rojų“ bet kokiais keliais bus baisus. Gali būti, kad galutinė kaina, kurią teks sumokėti, bus pačios šiandieninės Rusijos išnykimas.
O ir ar galima tikėtis klestėjimo kaip rojuje, visai šaliai rezgant pragariškų nusikaltimų grandinę? Labai greitai atsakymas į šį klausimą ateis savaime. Ir jo pirmieji argumentai jau girdisi aide nuo šūvių Chovansko kapinėse, kurios gali tapti būsimų įvykių svarbiausia dekoracija.
