Tai – istorija, bet visuomet ir nuolat svarbu grįžti prie ištakų, prie esmės, vertybių, kurios ir sujungė Europą į unikalią daugiatautę ir laisvą sąjungą. Būtent šio klausimo visokie populistiniai ES ardytojai, kuriems krizės yra pati derlingiausia dirva, ir labiausiai vengia. Jiems, dėl laikinų politinių dividendų, geriau turėt reikalų su visuomene nežinančia savo pradžios ir motyvų, kodėl ji, Europos Sąjunga, atsirado, susikūrė, susiformavo.
Ir kokių vertybių pagrindu. Tiesa sakant, o ką jie siūlo kaip alternatyvą ES? Susiskaldžiusią ir susipriešinusią, neduokdie, kaip jau buvo, tarpusavy kovojančią Europą?
Čia ir įdomiausia, jog jokios realios alternatyvos euroskeptikai nesiūlo – jiems užtenka tų politinių dividendų, kuriuos jie gauna, keikdami ES, vadindami Briuselį „blogiu“, neva visiems viską diktuojančiu ir pan. Nes jie, beje, supranta, jog jokių autokratinių „griežtos tvarkos“ režimų, ko jie iš tikrųjų siekia, kol ES egzistuoja, jiems nebus leista įkurti.
Vis tik nemažiau svarbus klausimas – ar šiuos iššūkius (pabėgėlių, Graikijos finansų, „Brexit“) įveikusi ES sustiprės, o kad įveiks, neabejoju, o gal vis tik prasidės jos saulėlydis? Žvelgiant istoriškai, matome, jog visas ES vystymasis ir plėtra vyko tam tikra prasme nuo krizės iki krizės arba, jas įveikiant kaskart su pridėtine verte. Plėtros, į kurią prieš dvylika metų patekome ir mes, pridėtine verte taip pat. Kodėl negalime tikėtis to dabar?
Gal kaip tik dėl pabėgėlių krizės iššūkių ES pradės labiau saugoti savo sienas, tačiau ir neatsisakydama savo humanitarinės, krikščioniškos prigimties? Gal sustiprins savo išorės politiką ir paramą Artimuosiuose Rytuose , kitoje Viduržiemio jūros pusėje? Nes paradoksalu, jog europopulistų keikiama ES yra labai patraukli aplink ją gyvenantiems nelaisvai, skurdžiai, o dar ir paskendus įvairiuose karuose. Pabėgėliai arba plūs į Europą, arba mes jiems padėsim kurti gerbūvį, demokratiją ir laisvę jų šalyse. Tokia strategija neišvengiama.
Beje, net atsiskyrimo procesas euroskeptikų keikiamoj ES vyksta demokratiškai, nors tikiuosi to nebus ir Jungtinės Karalystės tautos priims teisingą sprendimą. Didžiausias ES skirtumas nuo SSSR, (to dažnai klausiama Rytų partnerystės šalyse) – iš ten niekas išeit savanoriškai negalėjo, nebent per kraujus, kaip buvo su Lietuva. Ir ne tik.
Europos Sąjunga gi tolerantiškai stebi jos vieno svarbiausių narių, Jungtinės Karalystės, apsisprendimo procesą ir niekaip netrukdo bei juolab nesikiša. O visos populistų kalbos apie tariamą Briuselio diktatą šiame kontekste tampa juokingomis, nes nieko panašaus nėra ir būt negali.
Priešingai – europiečiai, ES lyderiai ir net JAV, ragina britus ramiai apsvarstyti visas galimas pasekmes. Sau, Europai ir net globaliai visam pasauliui. Visi vienu balsu pozityviai vertina britų narystę ES, jos indėlį, jos specifinę geopolitinę padėtį, svarbą saugumui ir daugelį kitų aspektų. Taip pat įsiklausoma į jų pasiūlymus dėl galimos ES reformos. Ir jei „Brexit“ neįvyks, Jungtinė Karalystė liks, reformos pačioje ES, neabejoju, pajudės greičiau. Jau tai būtų pozityvus šios dramos rezultatas.
Pusės milijardo gyventojų Europos Sąjunga su jos ištekliais pajėgi įveikti ir netikėtai užplūdusių pabėgėlių priėmimo pasekmės. Gal kiek per ilgas sprendimų priėmimo laikas, bet tai 28-ių šalių sąjungos, kurioje visos narės turi labai daug galių, neišvengiama aplinkybė. Tačiau ginčijamasi, diskutuojama, ieškomi, nors ir nelengvi sprendimai, ir jie surandami. Mėginama išvengti blogiausio scenarijaus, pavyzdžiui, Šengeno subyrėjimo.
Taip pat kitų galimų ir ekonominių pasekmių. Pabėgėlių krizės kontekste Europos vienybė greičiausiai yra lemiamas veiksnys, nors daugeliui ES šalių – narių tai rimtas išmėginimas. Ypač įvertinus pabėgėlių integracijos patirties neturėjimą, skirtingą ekonomikos, socialinės globos lygį ir daugelį kitų aspektų.
Pagrindinis ES politikų iššūkis šiandien – išsaugoti įmanomą vienybę, nepasimesti atskirų iššūkių pavojuose, neapsimesti, kad mūsų tai neliečia, matyti platesnį paveikslą, perspektyvą. Tačiau svarbiausia – remtis tikrosiomis ir pagrindinėmis vieningos Europos vertybėmis. ES turi didžiulį, drįsčiau teigti, dar mažai panaudojamą intelektinį bei dvasinį potencialą.
Nežinau, kodėl dabar to nedaroma, bet kiek ankščiau Europos Vadovų Taryba, Europos Komisija pasitelkdavo vadinamas „išminčių grupes“, į kurias būdavo įtraukiami žymiausi Europos politikai, mokslininkai, ekspertai.
Taip buvo prieš daugiau nei dešimtmetį, priimant Lisabonos sutartį, kas vyko nelengvomis kompromisų paieškos aplinkybėmis, taip buvo ir kai kuriais kitais atvejais. Kodėl gi dabar nepasitelkti tą didžiulį Europos potencialą, kuris, neabejoju, yra? Kuris galėtų be politinio karščiavimosi išnagrinėti problemas ir pasiūlyti europietiškus sprendimus.
Nemažiau svarbus šiuo metu yra santykių su Rusija klausimas. Panašu, kad rizikuojame nueiti susiskaldymo keliu. Vieni teigia, kad galima pamiršti grubius tarptautinės teisės ir po „šaltojo“ karo nusistovėjusios tvarkos, teritorinius pažeidimus ir reikėtų grįžti prie „business as usual“, kiti tam pagrįstai prieštarauja. V.Putinas teigia, jog be Rusijos ES tampa mažiau reikšminga tarptautinėje erdvėje.
Tai iš dalies tiesa. Tačiau tik tuo atveju, jei Rusija taps demokratine, gerbs kaimynus, nesigvieš svetimų teritorijų, laikysis tarptautinės teisės normų. Tačiau ir Rusija be ES tampa mažiau reikšminga žaidėja, kad ir kaip demonstruotų savo jėgą Sirijoje. Dar daugiau, Rusijai prekyba su ES yra daug svarbesnė, nei priešingai – Europos Sąjungai prekyba su Rusija. Nes ES turi daugiau alternatyvų ir jos ekonomika stipresnė, didesnė, konkurencingesnė.
Vis tik lieka kaimynystės klausimas. Europietiškai – geros kaimynystės. ES yra taikos projektas, visų pirma. Čia slypi didžiausia Europos Sąjungis vertė. Jos vidaus iššūkiai yra svarbūs, tačiau jie negali užgožti ir kitų, išorės problemų. Sugyvenimo ir bendradarbiavimo su pačiais įvairiausiais kaimynais, kultūromis. Neišleidžiant, aišku, iš akių ir labai jautrių saugumo klausimų bei savų interesų.
Ar Europos Sąjunga atlaikys iššūkius? Esu tikras, jog taip, atlaikys. Ir tik todėl, kad ji turi tam labai didelį potencialą. Žmonių, intelekto, ekonomikos, istorinės patirties. Tačiau, deja, kol kas per mažai panaudoja. Kol kas. Gal būt trūksta lyderystės. Europinės lyderystės ir europinio masto politikų. Kad jie atsiras – tik laiko klausimas. Tikėkimės, kad atsiras laiku. Tačiau ir patys siūlykime idėjas, sprendimo kelius ir būdus.
Europos Sąjunga, kaip sąjunga, ES vienybė – daug svarbiau mažoms valstybėms. Jos labiau pažeidžiamos, jų ekonomikos atviros, jos labiau priklausomos nuo ES rinkos, narystė ES joms suteikia daugiau saugumo ir svorio tarptautiniuose reikaluose. O tai reiškia, jog europinė vienybė ir įmanomas solidarumas yra ir mūsų, Lietuvos, interesas. Atsparumas įvairiausiems Europos subyrėjimo pranašams – gal svariausias mūsų indėlis į Europos Sąjungą apnikusių problemų sprendimą.
Šiame kontekste gana keista, jog kone pusė mūsų, Lietuvos, deleguotų narių į Europos Parlamentą, yra vienokie ar kitokie euroskeptikai. Arba jais dėl tariamo populiarumo apsimeta.
„Populistai negali sugriauti ES“ – neseniai Vokietijos spaudai teigė ES komisaras Fransas Timmermansas, – „ją gali sugriauti tik jos šalininkų tyla“.
