Kad M.Saakašvilio žmona nepardavinėja juodojoje rinkoje sužeistų mūšiuose ukrainiečių karių organų, o valdančioji Lietuvos kasta nesistengia atkurti hitlerizmo ir nesteigia koncentracijos stovyklų savo piliečiams rusams, kad NATO ne okupavo Lietuva, o yra demokratinių šalių gynybinis aljansas, šiandien Lietuvai tapęs svarbiausia laisvės sąlyga ir nepriklausomybės garantu.
Prieš susigrumdami su tokiu papiktinančiu sveiką protą melu, pagalvokime, kad putiniško režimo insinuacijų negalėtume pavadinti net melu, kiek pats melas gali būti traktuojamas kaip nešantis kažkokį pozityvų krūvį žmogaus fantazijos produktas, kai, tarkime, anksčiau sakydavome, kad didelis melas neretai slepia tiesos grūdelį arba., tarkime, nebūna dūmų be ugnies ir t. t.
Sovietinė propaganda vardan efektyvumo siekdavo atrasti tokį pseudotiesos trupinėlį, kaip prisimename, skelbdama „o pas jus muša negrus“, savo ruožtu putinistinė propagandos mašina, kaip taisyklė, neįdeda didesnių pastangų, kad režimo tiražuojamas melas bent iš tolo panašėtų į tiesą, neatrodytų toks groteskiškas, fantasmagoriškas, pranokstantis psichiatrinių ligoninių klientų kliedesių rekordus. Taigi – kodėl taip yra, kad mūsų užkeiktas oponentas čia elgiasi iš pirmo žvilgsnio visiškai neracionaliai, net nelogiškai?
Žinoma, reikia garsiai atšauti, pasakant dalykinę tiesą, kurią ir taip niekas neabejoja, kad Lietuva nekuria koncentracijos stovyklų savo piliečiams rusamas ir pan.
Tačiau jeigu rimtu veidu pradėsime ginčytis su putiniškmo kirpimo propagandistais, vis labiau įsijausdami ir prarasdami kantrybę dėl to, kad čia žaidžiama be taisyklių, nevalingai rusiškos propagandos melui galime sutekti kažką panašaus į tiesos iliuziją, nes iš tiesų ginčijomės įsijautę dėl žemiausios prabos skiedalų (neišrankus vidaus vartotojas su malonumu ir taip prarys visą mėšlą, o kitus svarbu buvo išprovokuoti dvoko ataka) pernelyg rimtai nei tinka racionaliai būtybei. Todėl diskutuoti čia galima tik užsidėjus kaukę, pasirenkant adekvačią laikyseną ir tinkamiausias priemones kaukių baliaus dalyviui.
Klausiate – kodėl tokie aukšti, viršijantys 80 proc. yra V.Putino reitingai? Todėl, kad balsuojama dėl VPutino reitingų labiausiai suplokštėjusiame pasaulyje, naujosios sąrangos Liliputijoje, kur net žemai nupjauta stadionų žolė kutena masiškajam balsuotojui užpakalį.
Kitaip nepasakysi, V.Putinas yra didysis magas, sugebėjęs pradanginti iš realybės lauko milžinišką šalį, pasiųsdamas ją į visišką nuošalę, į būties užribį. Taigi D. Koperfildui tesugebančiam pradanginti iš regėjimo lauko tik vieną pastatą belieka tik apsiverkti.
Kartas nuo karto B. Obamai buvo papriekaištaujama dėl to, kad anas pareiškęs, jog dabartinė Rusija – tai tik regioninė galia.
Ne taip retai sakoma, kad tokie B.Obamos pareiškimai provokuoja dabartinę Rusiją, gali dar labiau užkrėsti kraujuojančią poimperinės šalies savigarbos žaizdą, su dar didesniu užmoju pažadinti imperines didžiosios meškos užmačias.
Nesunku buvo įsivaizduoti, kad būtent tokia formuluotė, paleista į apyvarta JAV prezidento, turėtų labiausiai iš visų įmanomų užkabinimų įskaudinti jautriai išopėjusią imperijos statytojo sielą. Tiesą sakant, be įvaizdinimo ar įsivaizdavimo pagalbos tai ypač akivaizdžiai matėsi andai interviu „Bild“ žurnalistams metu, kai komentuodamas minėtąjį B.Obamos pasisakymą, V.Putinas neva sarkastiškai, o iš tiesų užlūžusiu balsu, drauge nesugebėdamas nuslėpti tikrąją sielos būseną išduodančios veido išraiškos, klausė – o kokiam regionui priklauso per keletą žemynų išsidriekusi Rusija?
Teisinantys B. Obamą tikriausiai visų pirma pastebės, kad JAV prezidentas tiktai konstatuoja faktą, kad Rusijos ekonominė galia pasauliniu mastu labai sumenko, nors, kaip matome dabar, ekonomikos nuosmukis netrukdo mūsų kaimynei modernizuoti karines pajėgas, akivaizdžiai forsuojant pasaulinės imperijos atstatymo planus. Tačiau čia norėčiau bent iš dalies pakeisti akcentus, atkreipiant dėmesį į kitą šio reikalo pusę, toli gražu neapsiribojant tik ekonomikos sudedamąją.
Nesiginčysiu su tais, kurie sako ir sakys, kad B.Obama buvo vienas iš silpniausių JAV moderniųjų laikų prezidentų , tačiau sunku būtų paneigti faktą, jog minėtas asmuo pasižymėjo ypatingais pamokslininko sugebėjimais, demonstravo virtuozišką retorikos pasažų išmanymą, jautė poreikį įsivelti į moralistinius apmąstymus. Galimas daiktas, būtent dėl savo dvasios artimumo moralinės pasaulio tvarkos idėjai juodaodis JAV prezidentas bent intuityviai visą laiką nutuokė, kad blogis net pačiu dramatiškiausiu atveju gali būti vadinamas tik regionine jėga, pašiepiant jo pretenzijas būti kažkuo daugiau.
Tokia yra krikščionišką doktrina, skelbianti, kad blogis yra būties (gėrio) trūkumas, užgimusi diskusijoje su vienos garsios sektos senovėje pasekėjais, kurie savo ruožtu įrodinėjo, jog pagrindinis kosmoso dėsnis yra beveik lygių vienas kitam gėrio ar blogio dievų dvikova.
Kai girdi keistas užuominas, kad pagrindinis neva vėl atgimusios istorinės įtampos dėsnis yra JAV ir Rusijos kova visose gyvenimo sferose, palaikant kažkokį balansą, pasijunti, jog iš tavęs, kaip sako tie patys rusai, kažkas „lipdo durnių“. Kita vertus, nesunku įsivaizduoti, kad rusai mielai prisiimtų net ir „blogiukų“ vaidmenį, jeigu tik būtų galimybė įpiršti įvaizdį apie jų lygiavertiškumą pasaulinėje gėrio ir blogio intrigoje, juolab kad kaukes keisti jie yra įpratę, esant reikalui mikliai blogį pervadindami geriu, o gėrį blogiu.
Krikščioniška samprata apie blogį kaip būties trūkumą neneigia blogio realumo, siaubingumo, nebando nuslėpti baisios blogio smarvės.
Čia tik neigiamas blogio statuso pretenzija, jo lygiavertiškumas gėriui, atsisakoma blogį laikyti savarankiška kūrybine gyvenimo jėga.
Krikščioniškuoju požiūriu, blogis parazituoja gėrio sąskaita, reiškiasi per būtį kaip jos trūkumas, kai daiktas ar veiksmas neturi to tobulumo, kurį privalėtų turėti pagal savo idėją.
Tai tiesiogiai nereiškia, kad JAV yra gėrio ašis, o tik tai, kad blogis yra regioninė galia net ir tuo atveju, kai blogio imperija driekiasi per kelis žemynus.