Nesustabdomai augančios skolos. Katino ašaros už juodą nelegalų darbą. Gyvuliškos gyvenimo sąlygos. Jokių teisių ir vilties ištrūkti. Taip tūkstančiai lietuvių gyveno Jungtinėje Karalystėje (JK) iki Lietuvos narystės ES, gyveno mūsų šaliai jau įstojus Bendriją, gyvens ir po to, kai patys britai nusprendė išeiti iš ES.
Masinis žmonių išnaudojimas – itin pelningas verslas, kuriuo užsiima daugybė vadinamųjų įdarbinimo agentūrų. Daugelį jų valdo lietuvių nusikaltėliai.
Su moderniąja vergove akis į akį yra susidūręs Anglijos Visbičo miestelyje dirbantis policininkas lietuvis A.Krochalevas. Visbiče gyvena daugiau kaip 30 tūkst. gyventojų, didelė dalis jų – atvykėliai iš Rytų Europos.
Šis pareigūnas, nuvykęs į Angliją daugiau nei prieš dešimtmetį, savo kailiu patyrė išnaudojamojo dalią, o dabar siekia padėti tautiečiams, įkliūvantiems į išnaudotojų tinklus dėl naivumo, neišmanymo ir bejėgiškumo.
– Kaip vertinate „Brexit“? Kokios nuotaikos Visbičo lietuvių bendruomenėje?
Kaip britų sprendimas išeiti iš Europos Sąjungos gali paveikti nelegalų žmonių išnaudojimo verslą? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Krochalevo.
– Dėl referendumo rezultatų aš pernelyg neišgyvenu.
Čia esantys mano tautiečiai, kiek spėjau pajusti, dėl to irgi itin nepanikuoja. Nors, žinoma, žmonėms kyla daug klausimų, kas bus toliau.
Sunku pasakyti, kaip toliau klostytis moderniosios vergovės reikalai.
Viena vertus, atvykstančiųjų skaičius gali sumažėti, kita vertus, lietuviai greičiausiai ras būdų prisitaikyti prie bet kokių pokyčių. Juk kalbama apie tikrai didelius pinigus.
Prekyba žmonėmis, prie kurios reikėtų priskirti ir šias išnaudojimo formas, – antrasis pagal pelningumą nusikalstamas verslas po narkotikų prekybos.
Manau, tikriausiai pakils kainos ir už kelionę į Jungtinę Karalystę, ir už vadinamąjį įdarbinimą.
– Kokio dydžio į išnaudotojų pinkles patenkančių žmonių srautas dabar?
– Tikslius skaičius įvardyti būtų sunku.
Tačiau aišku, kad jie dideli. Vien į Visbičą atvyksta po 10 žmonių per savaitę, visi – per tas agentūras. Čia tokių išnaudojamų žmonių gali būti 800–1000.
– Kokie žmonės tampa išnaudotojų aukomis?
– Dažniau taikomasi į giliau provincijoje gyvenančius, neturtingus, neišsilavinusius, neturinčius darbo žmones.
Nors pasitaiko atvejų, kad į tuos tinklus įkliūva ir asmenys, turintys aukštąjį išsilavinimą.
Į išnaudotojų rankas buvo patekęs net į pensiją išėjęs policijos pareigūnas.
Tačiau supratęs, kas vyksta, jis iš karto kreipėsi į mus.
Žmonės čia atvyksta šeimomis, poromis, bet dažniau taikomasi į labiau pažeidžiamus piliečius, pavyzdžiui, vienišas motinas.
Paprastai tautiečiai išnaudoja tautiečius – lietuviai lietuvius, latviai latvius.
Bet kartais skirtingi išnaudotojai suvienija pajėgas.
– Kokios tai „agentūros“, kas jose veikia ir kiek jų yra?
Ar galima sakyti, kad tuo dabar užsiima Lietuvos nusikaltėliai, kurie savo veiklą pradėjo dar per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, o paskui persikėlė anapus Lamanšo?
Esate minėjęs, jog daugelio tų išnaudotojų biografijose – teistumai už nusikalstamą veiklą Lietuvoje.
– Taip, dažniausiai tai žmonės su kriminaline praeitimi, randantys bendrą kalbą ir su vietiniais nusikaltėliais, ir su kitų tautybių prekeiviais žmonėmis, pavyzdžiui, albanais.
Tų firmų yra daug. Dažnai viena skėčio principu jungia dar keletą. Visbiče tokių – bent dvi.
– Kaip vyksta žmonių medžioklė? Kokiais būdais skleidžiama informacija?
– Žinios žmones pasiekia visaip, neretai – iš lūpų į lūpas.
Kita vertus, lietuviai ir patys ieško galimybių išvykti į Angliją užsidirbti.
Įklampinami jie gana paprastai. „Agentūra“ garantuoja viską – kelionę iš sutartos vietos Lietuvoje iki galutinio taško Anglijoje, darbą, dokumentų sutvarkymą ir, svarbiausia, būstą.
Tos „agentūros“ turi po keletą ar keliolika būstų, kuriuose žmonės apgyvendinami. Dažnai jie apsistoja apleistuose ir purvinuose kambariuose, kartais net po 10 žmonių viename.
Visiškai nemokantys angliškai dar patikinami, kad kalbos ir nereikia, jei dirbti žemės ūkio darbus pas ūkininkus, laukuose.
Jiems parodomi „algalapiai“, kuriuose parašyta, kad atlyginimas gali siekti ir 300 svarų per savaitę, nors ir tie „algalapiai“, ir visi kiti dokumentai – fiktyvūs.
Taigi atvykėliams nesuteikiama net minimalių socialinių garantijų, jau nekalbant apie privalomą minimalų valandinį atlyginimą, kuris yra 7,25 svaro.
Jie gauna 4–5 svarus, o kartais net mažiau – nelygu išnaudotojo nuotaika ir poreikiai.
Atvykęs žmogus turi iš karto susimokėti už būsto nuomą į priekį. Jam pasakoma, kad darbas bus po savaitės, tačiau tai – tik pažadai.
Tiesiog laukiama, kada emigrantui baigsis atsivežti pinigai, o po to jis įklampinamas į skolas.
Be to, įvedamos drakoniškos baudos.
Pavyzdžiui, su vežėju į darbo vietą išnaudotojas susitaria, kad jis atvyks žmonių paimti likus 15 minučių iki numatytos darbo pabaigos, o po to darbininkai už išėjimą iš darbo per anksti nubaudžiami šimtus svarų siekiančiomis baudomis.
Nusikaltėliai neretai surenka atvykusiųjų pasus, kuriais po to naudojasi savo nuožiūra, išnaudojamų žmonių vardu atsidaro po kelias sąskaitas įvairiuose bankuose, prisiima paskolų.
Tik po kelerių metų atvykėlis, jau pradėjęs stotis ant kojų, sužino apie susikaupusias tūkstantines skolas, o į duris pasibeldžia antstoliai.
Netekėjusios moterys dažnai įklampinamos į kokio tūkstančio svarų „skolą“, o po to kaip išsigelbėjimas joms pasiūloma fiktyviai susituokti su kokiu nors vyru iš trečiojo pasaulio šalių.
Tokių santuokų kaina svyruoja nuo 3 iki 5 tūkst. svarų, kuriuos išnaudotojai dažnai tiesiog pasiima ir net nenurašo „skolos“ aukai.
Viena moteris, kuriai gimė kūdikis, tik po trejų metų sužinojo, kad „gauna“ pašalpą dar už vieną vaiką.
– Bet kodėl pasijutę apgauti žmonės nesiskundžia, neieško pagalbos?
– Pirmiausia dėl to, kad lietuviai apskritai linkę nepasitikėti valstybės institucijomis, teisėsauga.
Be to, atvykėliams pripasakojama, kad visi su visais susiję, viskas nupirkta.
Žmonės tiesiog bijo kur nors kreiptis, kad nebūtų blogiau.
Esu vienintelis lietuvis policininkas Visbiče. Tad daugelis tautiečių irgi manė, kad esu papirktas tų išnaudotojų, priklausau jų sistemai.
Prireikė kelerių metų, kad žmonės pradėtų atsiverti, pasitikėti.
Antai vienas atvykėlis prisipažino, jog jam pasirašant „sutartį“ Lietuvoje buvo numatyta sąlyga, kad jis niekam apie ją nepasakos, o jei pažeis šį įsipareigojimą, turės mokėti 5 tūkst. litų baudą.
Trumpai tariant, tokie žmonės yra tiesiog skandinami.
Prisimenu, šaltą rudens vakarą patruliavau parke. Išgirdau krūmuose kažką krebždant. Pašvietęs išvydau 18–19 metų porą.
Pasirodo, šiems atvykėliams nedavė darbo, įklampino į skolas už nuomą, o kai jie mėgino kreiptis į bendruomenės centrą, tiesiog išmetė į gatvę.
Nuvedžiau juos į bendruomenės namus, ten buvo suteikta nakvynė.
Nieko nuostabaus, kad atsidūrę dugne apgauti emigrantai pradeda vogti iš parduotuvių, gerti, vartoti narkotikus. Ir, aišku, žudosi. Prieš kurį laiką per tris mėnesius Visbiče nusižudė net penki jauni vyrai.
– Ko reikėtų imtis, kad ši baisi padėtis pasikeistų?
– Pirmiausia reikia nuosekliau taikytis į tas „agentūras“.
Turėtų būti glaudesni ryšiai su Lietuvos institucijomis, juos ir stengiuosi užmegzti. Lankiausi Vidaus reikalų ministerijoje, Generalinėje prokuratūroje, Policijos departamente.
Šiuo metu vyksta didelis ikiteisminis tyrimas, kurio taikinys – būtent tos vadinamosios įdarbinimo agentūros.
Vis dėlto nemanau, kad tą vergovę įmanoma išvis išnaikinti. Nebent galima sumažinti jos mastą.
Iš pirmų lūpų
Aurelijus Gutauskas
Aukščiausiojo teismo teisėjas
„Ikiteisminių tyrimų, susijusių su prekyba žmonėmis – jų išnaudojimu nelegaliam darbui, prostitucijai, vagystėms, kontrabandai, vien pernai buvo apie 40. Bet teismų procesų, pasibaigusių ir nuosprendžiais, daug mažiau.
Nusikaltėliai pajuto, kad tai pelningas ir gana saugus verslas. Tokie nusikaltimai labai sunkiai įrodomi, be to, įtariamieji pasitelkia gerus teisininkus, kaltę visuomet verčia pačioms aukoms.
Didžiausias žmonių eksportas į Jungtinę Karalystę, Vokietiją, Skandinavijos šalis – iš Tauragės, Panevėžio, Klaipėdos, Kauno.
Lietuviai nusikaltėliai žinomi kaip labai universalūs – jie moka susitarti su bendrininkais iš kitų šalių, pirmiausia albanais, turkais. Oficialios statistikos duomenimis, per metus dingsta apie 800 žmonių. Aukos – dažniausiai skurdžiai gyvenantys žmonės.“
