Žinoma, Lietuva – pirmiausia, oficialusis Vilnius – džiūgavo ir šventė taip, tarsi šventės taurė būtų sklidina iki kraštų. „Gavome viską, ką norėjome“, „istorinis lūžis“ bei kiti prezidentės D.Grybauskaitės ir kitų politikų bei diplomatų triumfo šūksniai tiesiog liejosi per kraštus.
Atrodė, kad Kremliaus valdovas V.Putinas ir visa Rusija, jei ne paguldyta ant menčių, tai bent įkasta į žemę iki pat ausų.
Pergalės šventė pirmadienį persikėlė į Vilnių. Čia vykusios sugrįžtuvių ir pergalės prieš Rusiją puotos svarbiausioji viešnia – buvusi asmeninė V.Putino įkaitė N.Savčenko.
Ji čia buvo priimta taip, kaip retas kuris aukščiausias užsienio svečias – net ir prezidentas ar koks karalius. Su ja susitiko aukščiausi valstybės pareigūnai, minia žemesniųjų, lipusių vienas per kitą vardan asmeninės nuotraukos su viešnia, kuri tapo pagrindine dienos heroje.
Žinoma, N.Savčenko – pasauliniu mastu ryški figūra. Tačiau tik visuotine euforija ir noru pratęsti Varšuvos šventę, galima paaiškinti tai, jog bent jau aukščiausieji šalies politikai – pirmiausia, prezidentė D.Grybauskaitė – nesielgė santūriau bei atsargiau ir su šia viešnia glėbesčiavosi, lyg su pačia Ukrainos prezidente.
Juk, kaip bežiūrėsi, ne tik N.Savčenko elgesys ir kalbos po jos paleidimo iš Rusijos kalėjimo, bet ir pats paleidimo faktas blaivesnį stebėtoją turėtų nuteikti mažų mažiausiai atsargiai.
Juk V.Putinas ją paleido tikrai ne šiaip sau, o greičiausiai už kažką, ko jam ir režimui labai reikėjo ir kas, suprantama, tikrai ne į naudą Ukrainai.
Be to, ji paleista tuo metu, kai buvo vėl suintensyvėjęs Vakarų ir Rusijos spaudimas Kijevui kuo greičiau padaryti tai, ko nori Rusija – priimti specialų įstatymą dėl „rinkimų“ okupuotose Donbaso teritorijose surengimo, bei „specialaus“ jų statuso, taip iš esmės jas legalizuojant.
Rusijos „programa minimum“ – kad Kijevas kuo greičiau imtų tiesiogiai akis į akį ir be tarpininkų kalbėtis su „respublikomis“ ir jų marionetine „vadovybe“. Tai nuolatos kartojo ir kartoja pats Kremlius.
Būtent apie tai, kaip apie absoliučią būtinybę, kone iš karto prabilo ir N.Savčenko, taip daugeliui Ukrainoje sukeldama tikrą šoką. Panašiai ji kalbėjo ir čia, Lietuvoje, tačiau tai kažkodėl mūsų politiniam elitui tokios kalbos, absoliučiai prieštaraujančios oficialiam paties Vilniaus požiūriui į padėtį Ukrainoje, visiškai nekliuvo.
Itin prieštaringai tenykštėje žiniasklaidoje ir ekspertų tarpe vertinamas jos elgesys apskritai.
Ką gi, tokia beatodairiška euforija – suprantama. Politikai – ypač tokių šalių, kaip Lietuva – visuomet trokšta pasireklamuoti tokio masto renginių fone, pasirodyti kone pagrindiniais jų dalyviais ir pateikti juos kaip vienareikšmišką savo pergalę bei pasiekimą. O jei dar už lango rinkimai – trimitai skamba dvigubai garsiau.
Be jokios abejonės, tie keli tūkstančiai naujų NATO karių Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – išties didelis ir teigiamas dalykas, liudijantis gal ir ne apie tektoninius, tai bent tikrai reikšmingus poslinkius ne tik aljanso, bet ir Vakarų didžiųjų valstybių mąstysenoje.
Tai – ne nuolatinės karinės NATO bazės, kurių labiausiai ir norėjo bei itin aktyviai siekė Lietuva ir kaimynės, tačiau, kita vertus, nelabai nuo jų ir skiriasi.
Grynai kariniu požiūriu šios pajėgos tikrai nepajėgios efektyviau sulaikyti Rusijos pajėgų, jei šios nuspręstų pradėti puolimą. Jos atliktų tik signalizacijos ir „padegamosios virvelės“ funkciją, greičiausiai net nestodamos į tiesioginę kovą, o tik kviesdamos greitojo reagavimo pajėgas.
Tačiau jų buvimas – dar tvirtesnė garantija, kad jei Rusija čia įsiveržtų, tai reikštų, jog ji puola ne tik Lietuvą, Latviją ar Estiją, bet ir visą aljansą.
Vis dėlto, vėlgi žvelgiant į padėtį grynai praktiškai, dėl to, ar čia yra tūkstantis NATO karių, ar ne, nėra esminio skirtumo tuo atveju, jei Rusija nuspręstų pradėti karinę agresiją – ar vadinamąją hibridinę, ar ne. Tai — ne pagrindinis faktorius, į kurį jį atsižvelgtų tokį sprendimą priiminėdama.
Bet kokiu atveju, rusai vis tiek spėtų atsiplėšti tam tikrą teritorijos dalį ir tai apskritai reikštų, kad Kremlius metė tiesioginį karinį iššūkį NATO ir Vakarams apskritai.
Toks kraštutinis Rusijos sprendimas priklausytų – ir galbūt priklausys – pirmiausia nuo padėties paties režimo viduje, jo erozijos ir su ja susijusios desperacijos ar net beprotybės laipsnio. Juk akivaizdu, kad tai būtų visiškai savižudiškas žingsnis. Juk svarbiausia tokiame scenarijuje — ne tiek pirmas žingsnis, o kas po to.
Net ir tuo atveju, jei, kaip prognozuoja daugelis, Vakarai visomis priemonėmis nepultų vaduoti užgrobtų teritorijų ir pasiduotų Rusijos branduoliniam šantažui, tai būtų lemiamas ir paskutinis lašas į Rusijos nužudymo kitomis – pirmiausia, ekonominėmis bei izoliacinėmis – priemonėmis taurę.
Taip, NATO karių kiekis Lenkijoje ir Pabaltijo valstybėse – taip pat tam tikra politinės valios, nuotaikos, solidarumo ir, pagaliau, ryžto laipsnio išraiška, kurią Maskvoje, be abejo, atidžiai matuoja ir sveria.
Tačiau velnias, kaip visada, slypi detalėse. Šiuo atveju – tame, kieno tai kariai.
Tai, jog Lietuvoje pirmu smuiku grieš vokiečiai, visuotinę euforiją turėtų ne didinti, o kaip tik mažinti. Daugelis sako – jei jau tokia labiau „prorusiška“, nei „antirusiška“ valstybė, kaip Vokietija, siunčia čia savo karius, tai rodo, kaip rimtai visas aljansas vertina Rusijos grėsmę bei kaip ryžtingai yra nusiteikęs ją atremti.
Tačiau yra ir kita stiklinės pusė – labai gali būti, kad Berlynas, dar visai neseniai žūtbūt ir demonstratyviai vengęs ženklesnio dalyvavimo net NATO kariniuose manevruose, skirtuose Rusijos antpuolio modeliavimui, tikrai nesiųstų savo karių ten, kur, jo požiūriu, tokio antpuolio grėsmė būtų tikrai reali.
Bet žymiai svarbiau ir apskritai svarbiausia yra tai, kur yra amerikiečiai. Juk būtent amerikiečių, o ne kurios nors kitos šalies kariai ir yra ta pagrindinė karinė atgrasymo priemonė, kuri labiausiai erzina Rusiją ir kurios ji labiausiai bijotų, galvodama apie karinį antpuolį.
Bet džiaugdamiesi tuo, jog amerikiečiai vadovaus pajėgoms Lenkijoje, turėtume galvoti ir apie tai, kodėl jie išeina iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Lietuvoje esanti kuopa čia bus dar iki kitų metų, tačiau vėliau susirinks daiktus.
Tai galutinai paaiškėjo pačiose Varšuvos susitikimo išvakarėse. Pati D.Grybauskaitė ir kiti oficialūs asmenys teigia, jog tai – nieko nereiškia. Juk amerikiečiai bus čia pat, Lenkijoje, ir jei kas, tuojau atkurnės į pagalbą.
Išties, gali būti, kad savo karių visai prie pat galimų priekinių linijų nenorintys statyti amerikiečiai vadovaujasi grynai kariniais sumetimais, kita vertus, taip norima parodyti, kad daugiau solidarumo ir atsakomybės čia turi imtis pati Europa.
Tačiau šis ir kiti požymiai veikiau rodo, kad sprendimas dislokuoti čia papildomas Vakarų pajėgas veikiau yra skirtas pirmiausia „nuraminti“ vadinamąsias pafrontės valstybes, simboliškai parodyti solidarumą, o ne pasirengimo bei nusiteikimo rimtai, žūtbūtinei ir lemiamai konfrontacijai su Rusija ženklas.
Apskritai, akivaizdžiai matyti, jog stengtasi šiuo žingsniu pernelyg nesuerzinti Rusijos ir apskritai jis galbūt net buvo po kilimu su ja paderintas.
Siekis pernelyg nesuerzinti Maskvos akį rėžia ir svarbiausiame galutiniame susitikimo dokumente – lyderių komunikate.
Vilnius džiaugiasi, kad apie Rusiją čia kalbama tiek pat, o gal net ir daugiau, nei apie Vakaruose pagrindine problema ir grėsme iki šiol laikytą ir laikomą pasaulinį terorizmą bei „Islamo valstybę“.
Tai tiesa. Tačiau svarbu ir tai, kaip apie tai kalbama. Tačiau Rusija grėsme tiesiai ir pabrėžtinai nevadinama, skirtingai nei terorizmas, kuris vadinamas „globaline“ ir „tiesiogine“ grėsme visiems. Tuo tarpu Rusijos keliami „iššūkiai“ visos Europos „tvarkai“ kai kuriose vietose vadinami net „regionine“ problema.
Tiesa, pabrėžta, kad NATO nebijo branduolinio šantažo, nes pati yra branduolinis aljansas, pajėgus atsakyti bet kam ir bet kada ir šiomis priemonėmis, taip pat žadama, kad Vakarai negrįš prie „įprasto biznio“ su Rusija.
Tačiau mėginimai duris naujam dialogui ir kontaktams laikyti kuo plačiau pravertas – akivaizdūs. Jie atspindi pačių didžiųjų Vakarų valstybių tarpe vis ryškėjančias takoskyras ir nesutarimus dėl santykių su Rusija bei mėginimus rasti kompromisą – lyg ir ne „įprastą“, bet „naują biznį“ su Kremliumi.
Ta patį itin ryškiai rodo tai, kad iš karto po Varšuvos susitikimo rengiamas Rusijos ir NATO tarybos susitikimas. Jie atnaujinti jau šį pavasarį.
NATO politikai ir kariškiai – pavyzdžiui, NATO pajėgų Europoje vadas generolas C.Scaparrottis – teigia, kad tai tik „techniniai“ kontaktai, kuriuos vis dėlto reikia intensyvinti ir plėsti. Kodėl? Tam, kad būtų išvengta visokių pavojingų incidentų, galinčių eskaluoti situaciją.
Tačiau juk pati Rusija tuos incidentus kūrė ir kuria – būtent tam, kad susirūpinę Vakarai ir ieškotų tų kontaktų. Reiškia, jog šantažas ir čia suveikė. Panašu, kad suveikė – bent jau kai kuriose didžiosiose Vakarų sostinėse – ir mėginimai įbrukti save, kaip neišvengiamą partnerę sprendžiant globalines problemas, stojant į Sirijos režimo pusę tenykštėje košėje.
Bet kokiu atveju, aišku viena – Lietuvos ir kai kurių kitų Vidurio bei Rytų Europos valstybių viltims, kad Vakarai pagaliau iš peties imsis Kremliaus režimo ar bent jau stos į rimtą konfrontaciją su juo, kol kas nelemta išsipildyti.
Vakarai kol kas neapsisprendė, jog Rusija – strateginė ir globalinė grėsmė jiems, taip pat ir priešininkė, kurią reikia nugalėti – pirmiausia, ekonominės ir politinės izoliacijos bei spaudimo svertais. Tokią konfrontaciją, siekiant rimtos režimo destabilizacijos, Vakarai laiko ir pernelyg rizikinga, ir nerealistiška ir, pagaliau, nereikalinga.
Kaip tik ir toliau tikimasi, kad su Rusija pavyks iš naujo „susitarti“ ar bent „deeskaluoti“ santykius. Ko, beje, pastaruoju metu žūtbūt siekia ir pati Rusija.
Tačiau ji, to siekdama, nenori atiduoti ir tikrai geruoju neatiduos to, kas jai yra svarbiausia – pirmiausia, Ukrainos, po to – kitų dviejų „kybančių“ šalių – Gruzijos ir Moldovos.
O šiame – tikrame, o ne virtualiame – fronte, kuris dabartinėje geopolitinėje situacijoje ir yra svarbiausias, taip pat nedaug gerų žinių.
Nors NATO ir paskelbė, jog ir toliau laikysis atvirų durų politikos, tą teiginį pakabino padebesiuose. Jokių aiškesnių narystės perspektyvų nei Ukrainai, nei Gruzijai – nė padujų nei galutiniame komunikate, nei NATO-Ukrainos komisijos pareiškime.
O tai – tikra Maskvos pergalė, kuriai Ukraina šiuo metu – svarbiausia.
Žinoma, pati Ukraina neturi ir artimiausiu metu neturės nei pakankamos politinės valios NATO narystei, nei atitiks jos reikalavimus. Be to – atplėštas Krymas, o rytuose tebeliepsnoja karas. Tai, kaip ir Gruzijoje ar Moldovoje – Rusijos priemonės užkirsti bet kokį šių šalių judėjimą į Vakarus.
Šiuo metu žūtbūt laiką tempiantis ir Vakarų bei Rusijos spaudimui legalizuoti „liaudies respublikas“ Kijevas pagaliau surado naują ir savaime suprantamą pasiteisinimą bei reikalavimą – surengti bent minimalius skaidrumo ir demokratijos standartus rinkimus ten neįmanoma ir greičiausiai nebus įmanoma.
NATO savo komunikate taip pat pareikalavo Rusijos leisti užtikrinti rinkimų skaidrumą – kas gerai Kijevui, blogai Maskvai.
To ji tikrai neleis – reiškia, ir taip į negyvu gimusį kūdikį visuomet panėšėjusios Minsko „paliaubos“ suka į naują aklavietę.
Kaip iš jos išeiti, regis, nežino nei Kijevas, nei NATO, nei Maskva. Ji, aišku, tik dar labiau pakurstys ugnį – kas jai visuomet buvo lengviausia ir patogiausia daryti. Tad tai, kada visiems teks atvirai pripažinti faktą, jog Minskas-2 — jau žlugęs reikalas, yra tik laiko klausimas.
Tai reiškia, kad didžiausia pastarųjų metų krizė Europoje greičiausiai ir vėl pasuks nauja – neprognozuojama ir nekontroliuojama – linkme. Galbūt trumpalaikėje perspektyvoje tai privers Vakarus iš naujo sėsti su Rusija prie stalo, o ilgalaikėje – priartins jos režimo žlugimą, kuris ir taip yra jos neišvengiama perspektyva.
Bet kokiu atveju, horizontas Rytuose po Varšuvos neatrodo mažiau miglotas, nei iki jos, o bendra geopolitinė bei saugumo padėtis — kokia ir buvo.
