Tačiau, gėlių ir žvakių jūra, kažkodėl, tik prie Prancūzijos ambasados po kiekvieno ten įvykusio teroristinio išpuolio. Viskas suprantama ir žmogiška: artimiausio kaimyno nelaimė sukrečia labiausiai. Mat tas kaimynas ne musulmonas, ne judėjus, tas kaimynas – krikščionis.
Bendra kultūra arčiau kūno, taip sakant, tai normalu. Terorizmas Europos Sąjungoje suprantamas kaip svetima kultūra, svetimkūnis. Bet kaip traktuoti galimai musulmoną (ar arabai būtinai turi būti musulmonai ir būtinai religingi fanatikai?) iš Tuniso kilusį Mohamedą Lahouaieją Bouhlelą esantį Prancūzijos piliečiu?
Atkreipkite dėmesį į faktą, kad jau žinome žudiko vardą, kilmę, pilietybę, bet nežinome nei vieno iš 84 po sunkvežimio ratais sutraiškyto nieko dėto tėvo, motinos, vaiko, jaunuolio vardo.
Taip pat atkreipkite dėmesį į įspūdingą, efektingą terorizmo būdą. Al –Qaidos teroristų 2001 rugsėjo 11 dieną JAV surengtas išpuolis visiškai toks pats kruvinai efektingas. Šiuolaikinių teroristų užduotis visų pirma yra masinės žudynės kuo efektingiausiais būdais ir visuomet prieš negalinčius apsiginti civilius gyventojus. Norvegų teroristas A. B.Breivikas tą pamoką išmoko.
Taip pat palestiniečių teroristai ir „kovotojai už laisvę“ savo vaikus darželiuose moko kaip tik masinių žudynių meno. Moko kasdien tiesiogiai darželiuose ir mokyklose, per nacionalinę televiziją. Todėl praeivių užpuolimas automobiliais ir sunkvežimiais ar buldozeriais Izraelyje jau nieko nebestebina. Stebina tik Vakarų žiniasklaida neretai įvardinanti žudikus aukomis arba kovotojais už laisvę.
Tai štai, tie „kovotojai už laisvę‘ dabar automobiliais traiško Europos miestų gyventojus. Jie tai daro kartais skatinami religinio fanatizmo, kartais dėl nenusisekusio gyvenimo, o kartais skatinami vietos policijos. Taip, ne kartą jau sužinome, kad žudikas buvo registruotas už vienokius ar kitokius nusikaltimus, bet paleidžiamas laisvėn.
Šis kartas – visiškai toks pat. Ir arabas vėl tas pat tik kitos arabų valstybės. Vokietijos kanclerei A.Merkel įsileidus su nieko nepasitarus į šalį milijoną pabėgėlių iš arabų šalių, kur didžioji dalis nėra jokie pabėgėliai, teroristiniai išpuoliai neturi jokių šansų sumažėti.
Tūkstančiai jaunų vyrų kankinami seksualinio troškulio, nesugebantys susivokti demokratinėje santvarkoje prieštaraujančioje jų primityviai vyro ir moters santykių kultūrai (nes niekas jų šito naujoje šalyje nemokė), kelia grėsmę civilizuotoms Europos bendruomenėms.
Kaip juos sukontroliuoti, išmokyti? Šioje vietoje milijono dolerių vertės klausimas: kokia turėtų būti prevencinė, terorizmą užkardanti civilizuotos valstybės politika? Visų pirma laikas iš naujo peržiūrėti, apmąstyti teisėsaugos priemones demokratinės ir teisinės valstybės ribose. Pavyzdys yra Niujorkas. 1970-taisiais vienas pavojingiausių miestų pasaulyje.
Policijai įgyvendinus nulio tolerancijos net ir smulkiausiems nusikaltimai politiką, padėtis ryškiai pasikeitė. Deja, lengvas ginklų įsigijimas JAV tikrai neapsaugo ir neapsaugos nuo jų panaudojimo masinėms žudynėms mokyklose, baruose, kino teatruose.
Tačiau šios griežtos priemonės susiduria su neatsakingu Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos politikų požiūriu į imigrantus iš nedemokratinių šalių. Jis atsispindi imigrantų getuose visose didžiosiose ES valstybių miestuose.
Jie visiškai palikti likimo valiai be jokios rimtos galimybės integruotis į jiems kultūra ir religija svetimas visuomenes. Daugelis jaučiasi panašiai kaip rusai Latvijoje. Prieš kelias dienas paskelbti tyrimai teigia, kad nors ir 56 procentai Latvijos rusų yra Latvijos patriotai, bet per 80 svajoja apie sovietinę Rusiją.
Latviai, tačiau turi aiškius reikalavimus kolonistams rusams, kuriuos, jeigu pamenate, kritikavo ir kai kurios ES valstybės. Šveicarija, nekreipdama dėmesio į kritiką, priėmė įstatymą bausiantį musulmones dėvinčias burką iki 10 tūkst. eurų bauda. Jau kelios yra nubaustos. Įstatymas įsigaliojo šių metų liepos pirmąją.
Nori nenori laikas pripažinti, kad imigracijos politika ES žlunga dėl nekontroliuojamo kiekio imigrantų iš Afrikos ir arabų šalių. Reikia pripažinti, kad integracijos politikoje nėra griežtų saugiklių padėsiančių valdyti bei nukreipti imigrantus naudinga priimančiai valstybei linkme. Pats laikas griežtinti giminių susivienijimo laikotarpį iki mažiausiai penkių metų, o ne metams ar dviem kaip yra dabar.
Tas pat liečia vedybas, kai kartą per metus galima ir skirtis, ir tekėti ar vesti naują žmoną ar vyrą. Kadaise iš imigranto buvo reikalaujama prieš atvykstant susirasti darbo vietą ir darbdavį. Svarbiausia, žinoma, imigranto edukacija apie vietos valstybę, jos politinę sandarą, kalbą. Tai turi būti siejama su socialine parama ir griežtu reikalavimu panaikinti leidimą gyventi šalyje jeigu reikalavimų nebus laikomasi. Tuojau kyla klausimas, kaip elgtis su jau gavusiais šalies pilietybę nusikaltėliais arba jau gimusiais šalyje?
Aišku viena: politinis ES elitas turi persvarstyti visą imigracijos ir integracijos politiką, kurioje griežtumas neišvengiamas. Juk negali būti taip, kad ekstremistai religiniai fanatikai metų metais propaguoja savo neapykantą, o teismai tiek pat metų sprendžia, varyti lauk fanatiką iš šalies, ar ne.
Negali būti taip, kad miesto rajonas tampa kažkieno getu, kuriame galioja pseudoreliginės taisyklės. Negali būti taip, kad kai kurie Vakarų politikai dalyvauja musulmonų demonstracijose, kuriose aiškiai skleidžiama neapykanta kitai tautai. Kas garantuos, kad kurioje nors demonstracijoje nebus pradėta skatinti neapykanta ir pačiai šaliai, o kairieji kraštutiniai nemosuos jiems vėliavėlėmis?
Jeigu nebus imtasi griežtų priemonių valdyti imigraciją, dešinieji kraštutiniai taps naujuoju ES politiniu elitu, o tai, geriausiu atveju, tiesus kelias į naujus brexitus, o blogiausiu – į fašistinę valstybę. Demokratinė valstybė tuo ir stipri, kad sugeba surasti sprendimus kovoje su terorizmu nepažeisdama demokratijos principų. Izraelis yra gyvas pavyzdys.
Šiandien vėl matome ir girdime šokiruotus žmones, vėl bus skaičiuojamos aukos, grąžomos rankos. Prancūzijos prezidentas eilinį kartą dievagosis, kad jau taip trenks... Kam? Ideologijos sienų neturi ir jų nepaiso. Galima kiek nori įvardinti terorizmo religinę prigimtį ir jo gimimo vietą. Šį kartą arabų šalys ir islamas. Anksčiau buvo bolševizmas, maoizmas, fašizmas, krikščionybė.
Terorizmo akivaizdoje būtinas solidarumas, visuomenės susitelkimas, drąsa nepasiduoti primetamam žvėriškumui. Užuojauta nužudytiems nesvarbu kokiai tautai jie priklauso yra civilizuotos visuomenės prerogatyva.
Tame solidarume ir yra žmogaus teigiančio gyvenimą, o ne mirtį galia. Tai svarbu nepamiršti net ir skaudžiausią akimirką.
