Ką nepavykęs perversmas reiškia R.T.Erdogano valdžios kumščiui?

Ankaros gatvėse tankų vikšrai ir šūviai penktadienio naktį pranešė apie penktąjį nuo 1960 metų Turkijos kariuomenės bandymą perimti valdžią.

Nors perversmas buvo nesėkmingas, jis turės reikšmingų pasekmių Ankarai. Regis, kariškių bandymas tik dar labiau sustiprino ir taip griežtai šalį kontroliuojančio prezidento valdžią, rašo „Foreign Policy“.

Kaip prieš 13 metų daug žadančiu laikytas šalies prezidentas pakliuvo į tokią padėtį?

R.T.Erdogano Teisingumo ir plėtros partija (AKP) į valdžią atėjo 2002 metais, pelniusi 34 proc. rinkėjų balsų.

Galbūt trečdalis rinkėjų ir nepalaikė konservatyvių R.T.Erdogano pažiūrų, tačiau pokyčių norėjo daugelis. Kelerius metus prieš tai šalį krėtė nesibaigiantys korupcijos skandalai, bankų krizės ir Turkijos liros vertės smukimas.

O AKP žadėjo atversti naują švarų puslapį šalies istorijoje, todėl turkai partijai suteikė galimybę.

Partija netikėtai užsitikrino du trečdalius parlamento vietų ir galėjo daryti ką nori. Vienas iš pirmųjų darbų buvo panaikinti anksčiau R.T.Erdoganui paskelbtą draudimą dalyvauti politikoje.

Tiesa, iš pradžių premjeru tapęs politikas buvo giriamas. Jis stabilizavo valiutą ir nubraukė šešis nulius nuo lirų banknotų. Tai reiškė, kad turkams nebereikėjo būti milijonieriais vien tam, kad įsigytų skardinę gaiviojo fėtimo.

Be to, R.T.Erdogano vyriausybė atlaisvino verslo pančius: investuoti tapo lengviau, o privatūs valdžios partneriai pradėjo savo turtus skleisti į atokesnius Turkijos miestus.

Turkai praturtėjo, o visuomenės grupės, kurios anksčiau jautėsi trypiamos, pirmąkart gavo žiupsnį pagarbos.

R.T.Ergdoganui pasisekė ir su ekonomika. Vystantis ūkiui nukrito gimstamumo rodikliai, bet pailgėjo vidutinė gyvenimo trukmė. Padaugėjo darbo jėgos, o ekonomika augo kaip ant mielių.

Toks trumpalaikis burbulo pūtimasis užgožė kitas rimtesnes problemas. Nors sumažėjo valstybės įsiskolinimo ir bendrojo vidaus produkto santykis, privataus sektoriaus skola šovė į aukštumas.

Dauguma turkų buvo įsiskolinę ir nematė jokių galimybių išmokėti palūkanas. Tad nors oficiali statistika švietė pavyzdingai, turkai vis labiau jautė horizonte besikaupiančius juodus debesis.

Kita problema tapo R.T.Erdogano arogancija. Kai jo partija pradėjo skinti pergales rinkimuose, politikas baigė apsimetinėti, kad atstovaus visų turkų interesams.

„Aš užauginsiu religingą kartą“, – pareiškė jis ir taip atsuko nugarą legendinio šalies lyderio Kemalio Atatürko reformoms, kurios Turkiją prieš 90 metų pavertė sekuliaria ir modernia šalimi.

Užuot suvaldęs 1400 proc. išaugusį moterų žmogžudysčių skaičių, R.T.Erdoganas paragino jas likti namie ir susilaukti mažiausiai trijų vaikų.

Valdžia užsimojo kovoti ne tik su abortais, bet ir su gimdyvėms atliekamu Cezario pjūviu, kuris esą prieštarauja Dievo valiai. Turkijos liberalus valdžia pamiršo visiškai.

Tas pats likimas ištiko ir žiniasklaidą. Dauguma turkų R.T.Erdoganą palaikė dėl savo pasipriešinimo kariuomenei ir tikėdami, kad jo pasiryžimas vykdyti reformas yra nuoširdus.

Tačiau greitai paaiškėjo, kad lyderiui spaudos laisvė visiškai nerūpi. Net ir menkiausia kritika reiškė didžiules teisines bėdas. Dabar Turkija į kalėjimą uždarytų žurnalistų skaičiumi vienam gyventojui lenkia visas kitas pasaulio valstybes.

O R.T.Erdoganas ir pats nevengė kovos. 2013 metų Gezi parko sukilimas prasidėjo kaip aplinkosaugininkų protestas dėl vienos iš paskutinių Stambulo žaliųjų zonų išsaugojimo.

Tačiau protestas buvo žiauriai numalšintas policijos pajėgų. Kol tuometis prezidentas Abdullah Gulas mėgino raminti situaciją, R.T.Erdoganas tyčia pylė alyvą į ugnį.

Premjeras greitai atsisuko ir prieš savo draugus. Dabar JAV Pensilvanijos valstijoje gyvenantis teologas Fehtullah Gulenas kadaise dirbo išvien su R.T.Erdoganu.

Jie abu nukentėjo nuo kariuomenės, todėl mėgino sumažinti kariškių įtaką politikai, tačiau F.Gulenas pasisakė už religinę toleranciją ir taiką.

Tad vos R.T.Erdoganui nebereikėjo F.Guleno sekėjų, jis buvusiam bendražygiui paskelbė karą. Turkijos valdžia puolė jo verslą, užėmė jo kontroliuojamus vyriausybę kritikuojančius laikraščius, paskelbė jo rėmėjus teroristais ir užvertė kaltinimais.

Panašiai ciniškai R.T.Erdoganas tvarkėsi ir su kurdais. Iš pradžių premjeras suteikė vilčių, kad dešimtmečius trunkantis šios tautinės grupės nepasitenkinimas greitai baigsis.

Politikas netgi pradėjo slaptas derybas su įkalintu uždraustos Kurdų darbininkų partijos (PKK) vadovu Abdullah Ocalanu, tačiau po dar vienų rinkimų visi pažadai žlugo. Kai dalis kurdiškuose regionuose dalyvavusių rinkėjų savo balsus atidavė ne R.T.Erdogano AKP, o nuosaikiai kurdų Liaudies demokratijos partijai (HDP), premjeras nusprendė keršyti.

Kurdų gyvenama pietrytinė Turkijos dalis tapo karo zona.

Tačiau didžiausia R.T.Erdogano problema tapo užsienio politika. Jis žadėjo, kad su kaimyninėmis šalimis Ankara „neturės problemų“, tačiau tada užtikrino, kad Turkija įsiveltų į bėdą santykiuose su beveik visais kaimynais.

Turizmo pramonės pajamos pradėjo kristi, kai pirmiausia Izraelis, tada Rusija, o po Stambulo teroro aktų beveik visas pasaulis nusprendė atostogas praleisti kitur.

Pastarųjų metų terorizmo banga buvo paskutinis lašas kantrybės taurėje. Savižudžių išpuoliai Stambule ir Ankaroje įtikino daugelį, kad saugumas, kurį ketino užtikrinti R.T.Erdoganas, – tik tušti pažadai.

Ar perversmas buvo neišvengiamas? Tikriausiai ne, tačiau jo organizatoriai tikrai tikėjo, kad Turkiją išgelbės nuo vis labiau nuo žmonių tolstančio ideologinio lyderio.

R.T.Erdoganas žadėjo valdyti visų turkų vardu, tačiau to nedaro jau seniai. Jis žadėjo pakelti šalies ekonomiką, tačiau vis labiau aišku, kad to jam padaryti nepavyks. Korupcija veši, valiuta nestabili, o recesija taip pat tikėtina.

Jis žadėjo taiką, tačiau jo karybos politika izoliavo Turkiją Artimuosiuose Rytuose, atitolino nuo Vakarų ir sukūrė aibę naujų priešų. Jis žadėjo saugumą, bet turkai dabar labiau nei bet kada bijo, kad pastaruoju metu miestus sudrebinę išpuoliai yra tik ledkalnio viršūnė.

Šeštadienio nakties įvykiai tikriausiai tik dar labiau sustiprins labiausiai gąsdinančias R.T.Erdogano politikos priemones ir jomis iškovotą valdžią.

Socialiniuose tinkluose net kilo sąmokslo teorijų, esą perversmas buvo surežisuotas, kad prezidentas galėtų tik dar labiau sustiprinti savo valdžią ir parodyti, kaip jį palaiko turkai.

Nepavykęs perversmas tapo geriausiu įrodymu, kurį Ankara norės pademonstruoti visam pasauliui: net tada, kai prieš valdžią atsisuka kariuomenė, į vyriausybės pusę stoja tauta.

„Sunku spręsti, kas išprovokavo sukilimą, sunku spręsti, bet įtampos – tiek vidinės, tiek išorinės – židiniai kaupėsi jau seniai. Tam įtakos turėjo karas Irake, Sirijoje, pabėgėlių srautai kėlė įtampą ir pačioje Turkijoje. Gal buvo dalis nepatenkintų žmonių pačioje šalyje stiprėjančia islamizacija. Nors prezidentas išrinktas per tiesioginius rinkimus, nuošalyje liko nepatenkintų tokiu sprendimu žmonių, kurie galimai įsivaizdavo kitokį Turkijos vystymosi kelią. Tai vadinamieji kemalistai, buvusio šalies vadovo Atatürko sekėjai... Būtent armija jautė įsipareigojimą išlaikytu Turkiją pasaulietiniame kelyje, tad gal buvo nuspręsta, kad slystama iš demokratijos kelio.

Reikia pagirti prezidentą ir R.T.Erdoganą ir valdančiąją partiją, kad jiems esant valdžioje Turkijos ekonomika smarkiai išaugo, jie pelnė visuotinį pasitikėjimą. Turkija yra demokratinė valstybė, siekianti tapti Europos Sąjungos nare, ir kariuomenės vaidmuo pasikeitė. Karinės valdžios vaidmuo pasikeitė ir kariuomenės sprendimų priėmimas tapo nepriimtinas.“

2012 m. K.Kudzmanas paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Turkijoje, o nuo 2013 m. balandžio mėn. – ir Pakistane bei Irane. Ilgą laiką jis buvo pirmasis Lietuvos ambasadorius Azerbaidžane ir Turkmėnistane.