Kišeninių pabaisų („pocket mosters“) gaudynės vos per kelias dienas tapo populiariausiu visų laikų mobiliuoju žaidimu. Jo kūrėjams pavyko padaryti tai, ko seniai laukė pramogautojai, – efektyviai sujungti virtualų ir realų pasaulį. Vartotojams – zombiška linksmybė. Kūrėjams – po milijoną dolerių pelno. Kasdien.
Tačiau tą vasarą ne visi gaudė pokemonus. Miestų gatvėmis tarp naiviai pramogaujančių planetos gyventojų vaikščioji tikri monstrai, tik jų nematė nei specialios telefonų programėlės, nei specialiosios tarnybos. Jie irgi buvo įsitraukę į žaidimą. Tiesa, visai kitokį. Jis vadinosi „Sunkvežimis Nicoje“.
Kažką panašaus įniršę paaugliai kasdien daro žaisdami „Grand Theft Auto“ – vagia automobilius ir jais kaip kėglius daužo praeivius ant šaligatvio. Tačiau liepos 14-osios vakarą prancūzus, prancūzes ir jų vaikus promenadoje traiškė ne žaislinis sunkvežimis. Jį vairavo tikras Respublikos pilietis, kilęs iš Tuniso. Jo įniršiui numalšinti reikėjo tikrų gyvybių, kraujo klanų ir kūno dalių ant asfalto.
Šiurpūs tos nakties vaizdai ilgam išliko žmonių atmintyje, kaip ir tie 2001 m. rugsėjo 11-ąją į dangoraižius smingantys keleiviniai lėktuvai. Matėte tuos klaikius liepos 14-osios reginius: baltas furgonas kaip bukas peilis pamišėlio rankoje skrodžia minios mėsą sukiodamas į šonus ir išplėšdamas vis naujas aukas.
Bet kas ten vyksta? Vieni raitosi agonijoje, kiti klykdami sprunka nuo giltinės. O štai tas vaikinas tiesiog stovi ir žiūri! Kažką turi rankoje. Telefoną. Gaudo pokemonus? Ne, filmuoja. Kraus į „YouTube“, kur augina sekėjų auditoriją. Šou turi tęstis, publika nori dirgiklių ir vaizdų.
O taip. Mirtis žmonijai nuo seno buvo viena smagiausių pramogų. Iš TV ekranų kalbama apie „dar neregėto žiaurumo teroro aktą“, tarsi nebūtų buvę nei gladiatorių arenų, anei Golgotos kalno ar krikščionių šėrimo liūtams Koliziejuje. Lyg visi jau pamiršo, nuo „Facebook“ nusižiūrėjo tą nykštį. Arba ką reiškia, kai jis pasukamas žemyn.
Ir šou tęsiasi. Scenarijus vis dar tas pats, tačiau įvyko kai kas labai svarbaus. Tai, kas pakeitė pasaulį. Iki soties valdžios ir jos samdytų režisierių spektaklių prisižiūrėję žmonės dabar gali kurti savo veikalus ir rodyti juos milžiniškoms auditorijoms. Tai jie ir daro. Ir filmuoja ne tik savo vaikus bei augintinius.
Pamenate Mohammedą Merah iš Tulūzos? Jaunasis Alacho fanatikas nužudė septynis prancūzus ir užsibarikadavo savo bute. Jis derybininkams papasakojo, kaip buvo mokomas kovoti „Al Qaeda“ bazėje Pakistane.
Bet spėkite, ką jis veikė paskui, paskutinėmis gyvenimo valandomis? Meldėsi, valė ginklus. Šiek tiek. Bet daugiausia laiko dirbo kompiuteriu – „GoPro“ kamera montavo nufilmuotas žudynes. 24 minučių smurto atmintinę tokiems pat pamišėliams anapus ekrano.
Mohammedas, kuriam buvo 23-eji, dar galėjo išsigelbėti. Bet to nepadarė. Jam pavyko prasmukti pro žandarų užtvaras ir nusėlinti iki artimiausios pašto dėžės. Įmetęs laišką su USB laikmena, adresuota TV kanalui „Al Jazeera“, jis sugrįžo į butą laukti mirties ir kelionės pas Alachą.
Pasauliui visuomet reikėjo pramogų, bet dar niekada pasiūla nebuvo tokia šiurpiai išsami. Galvų pjovimas, užmėtymas akmenimis, teroristų vadeivų medžioklė. Tiesiogiai, iš kelių kampų. Tai daro įspūdį, tai padeda suminkštinti ir šiaip nelabai tvirtas smegenis, pritraukti naujų kovotojų.
Žmonės žudo ir pramogauja nuo labai senų laikų, bet dar niekada tos linksmybės nebuvo tokios sunkiai nuspėjamos. Mat anksčiau sandėrius, kad ir kokie šiurpūs ir beprotiški jie buvo, priimdavo lyderiai. O dabar britams išstoti iš ES ar amerikiečiams išsirinkti trumpą prezidentą – juokų reikalas.
Užimkime Volstritą, užimkime Frankfurtą, grąžinkime mirties bausmę Turkijoje. Tik spėk sekti linksmybes, net galva sukasi. Ir visur -- šou elementai, sukurti naujų režisierių, aklai sekami minios, kurios paskirtis visais laikais buvo ką nors sekti ir mauroti jai sumaniai įpirštus šūkius.
Pokemonų triumfas įžiebs kitų virtualios realybės žaidimų virusą, žmonės ims dar ilgiau spoksoti į ekranus ir dar sparčiau pirks ausines, kad atsiribotų nuo to nuobodaus natūralaus pasaulio. Avių banda bus soti ir linksma, o jos jaudinantį būvį vis dažniau trumpam pertrauks įsismaginę vilkai.
O kaip kitaip: juk net pats švelniausias monstras negali amžinai tūnoti kišenėje.
