Pripažįstu, nežinojau šios grupės taip gerai, kad suprasčiau iš karto, jog tai jų albumo pavadinimas. Tačiau greitai viskas susidėliojo į savo vietas. Grupės vokalistas atsiduso, mat daugelis taip ir nesuprato jų norėtos perteikti žinios. O tada pasikvietė kitą grupės narį paprašęs jo detaliau paaiškinti, kur gi slypi esą šlovinamojo pesimizmo esmė.
„Visai nekviečiu sveikinti pesimizmo, o tik suprasti. Dabar, kai čia sėdime, Turkijoje vyksta perversmas, o vakar Nicoje žuvo daugybė žmonių. Aš kviečiu į tai pasižiūrėti. Atmerkti akis“, – tarė norvegas. Ir čia pokalbis pasisuko įdomia linkme.
„Pesimistas – etiketė klijuojama tam, kuris neužsidaro nuo blogiausių pasaulio įvykių savo komforto zonoje. Pesimistas dažnai yra tas, kuris garsiai prabyla apie negandas. Dar daugiau – jei kalbėsi dažnai ir garsiai, rizikuoji būti pavadintas ne tik pesimistu, bet ir pamišėliu. Tačiau pasakykit man, ar jums atrodo, kad šiame pasaulyje viskas gerai? Ne. Aš tai matau ir dėl to visai nesvarbu, ar būsiu pavadintas pesimistu“, – teigė pašnekovas.
Įdomu tai, kad tas pats pašnekovas pripažino gyvenantis visai netoli vietos, kur 2011 metais siautėjo Andersas Behringas Breivikas.
Žudynių ir mirčių lavina, užgriuvusi ne tik Europos, bet ir kitų pasaulio šalių miestus, priverčia daugelį tik gūžčioti pečiais ir piktintis. Tiesa, dažniausiai tik kelias dienas. Po to dingsta šalių vėliavos iš socialinių tinklų. Jas pakeičia katinukų ir vienaragių iliustracijos ir vėl viskas stoja į savo vietas.
Gyvenimas tampa gražus ir rožinis. O tie, kurie bando priminti, kad žmonės JAV, olimpiadą pasitinkančioje Brazilijoje, Europos ar Artimųjų Rytų šalyse žudomi kasdien, tuojau pat pavadinami „sumautais pesimistais“, negebančiais džiaugtis gyvenimu.
Tačiau iš tiesų gal laikas tapti pesimistais? Kol dar teroristų atakos netapo tik statistika, ir užsienio naujienų skyriuje, kurį juokais pradedame vadinti „užsienio kriminalų skyriumi“, nenuėjo į žinių srautą.
„Tu nemoki džiaugtis gyvenimu“, – sako man kai kurie pažįstami. Kas kartą tai išgirdus norisi atkirsti: „Ne, tiesiog aš moku atsimerkti“. Taip pat, kaip siūloma atsimerkti Vakarų šalių politikams ir suvokti, su kokia destruktyvia ir negailestinga jėga susiduriama šiandien.
Teroristiniai išpuoliai nesibaigs ir dėl to turbūt niekam nekyla abejonių. Neišseks ir gretos tų, kuriems tai tebus „ne mano kiemo bėda“. Bent jau tol, kol sprogmenimis apsikarstę pamišėliai neperžengs jų namo slenksčio.
Tuomet teliks kartoti, kad vėl nesužiūrėjome, neįvertinome tų „tiksinčių bombų“. Juk būtent tokiais epitetais šią savaitę apibūdinti atakų Vokietijoje ir Prancūzijoje rengėjai.
Taip, šiandien aš noriu antrinti norvegams: „All Hail Pessimism“.
