Sveika mityba, aktyvi gyvensena gryname ore ir pozityvus požiūris į gyvenimą.
Šios trys sudedamosios dalys kartojasi kiekviename ilgą ir laimingą gyvenimą žadančiame recepte.
Bet šimtamečius visame pasaulyje tyrinėjantys mokslininkai italas Gianni Pesas ir prancūzas Michelis Poulainas įsitikinę, kad egzistuoja dar vienas veiksnys, nulemiantis žmogaus gyvenimo trukmę. Tai – gyvenamoji vieta.
Šių dviejų mokslininkų teigimu, kiekvienas subalansuotai besimaitinantis, sportuojantis ir optimistiškai mąstantis europietis, amerikietis ar kitos karo neišgyvenančios ir gerą sveikatos apsaugos sistemą turinčios šalies gyventojas gali tikėtis sulaukti 80 ir daugiau metų.
Tačiau, nepaisant augančios gyvenimo trukmės, medicinos pažangos ir ekonominės gerovės, pasaulyje egzistuoja tik penkios vietos, kuriose žmonės gyvena ilgiau nei kitur.
Šios ilgaamžiškumo oazės, kurias mokslininkai pavadino Mėlynosiomis zonomis, yra Graikijai priklausanti Ikarijos sala, Japonijai priklausanti Okinavos sala, Nikojos pusiasalis Kosta Rikoje, Loma Lindos miestas Kalifornijoje ir Italijai priklausanti Sardinijos sala.
Būtent pastarojo Viduržemio jūros skalaujamo žemės lopinėlio centrinėje dalyje Nuoro ir Oljastros provincijose gyvena rekordinis šimtamečių skaičius – net po penkis kiekvienam 10 tūkst. gyventojų.
Ypač mokslininkams užkliuvo vos 2 tūkst. gyventojų turintis Silanuso miestelis.
Salos centre ant kalvų įsikūrusiame miestelyje šiuo metu gyvena trys jau šimtą žvakučių ant gimtadienio torto užpūtę žmonės.
O prieš kelerius metus jų buvo net aštuoni.
Svarbu, ką veikia po darbo
Tokia šimtamečių gausa 432 metrų aukštyje virš jūros lygio dunksančiame miestelyje sudomino pasaulio mokslininkus ir žurnalistus.
Jų grupelės vingiuotu kalnų keliu atskubėjo iš Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Naujosios Zelandijos ir net iš šimtamečių rekordu besipuikuojančios Japonijos.
Mokslininkai tyrinėjo genetinį Silanuso gyventojų paveldą, analizavo mitybą ir gyvenimo būdą. O žurnalistai filmavo duoną krosnyje kepančius, pupas lukštenančius ar avis kerpančius vietinius gyventojus.
Be to, tiek mokslininkams, tiek žurnalistams pro akis nepraslydo tai, kaip miestelio gyventojai leidžia vakarus.
Po dienos darbų atvirame ore jie neįsitaisydavo ant sofos prie televizoriaus.
Jie susėsdavo su artimaisiais prie stalo ir garsiai bendraudavo besimėgaudami avių pieno sūriu bei iš raudonųjų vynuogių rūšies ‘Cannonau’ spaustu naminiu vynu.
Šimtamečius studijuojantis Sardinijoje gimęs mokslininkas G.Pesas nenustebo.
Jo teigimu, iš šviežio, kalnuose žolę rupšnojusių avių pieno pagamintame sūryje yra triskart daugiau bakterijų Lactobacillus nei kituose pieno produktuose.
Šios gerosios pieno bakterijos gerina virškinimo, šlapimo takų ir lyties organų sveikatą.
O iš daugiau kaip 3000 metų saloje augančių vynuogių ‘Cannonau’ pagamintas vynas – senėjimo procesą lėtinančių antioksidantų šaltinis.
Svarbiausia – anksti nenurašyti
Buvęs Silanuso meras Luigi Murittu įsitikinęs, kad ilgam ir laimingam gyvenimui įtakos turi ne tik maistas.
„Mūsų šimtamečiai yra prie darbo laukuose įpratę paprasti žmonės.
Jie mėgsta darbą ir ramų, sava vaga tekantį gyvenimą be didelio streso“, – ilgaamžiškumo paslaptimi dalijosi meras.
Tačiau jis pridūrė, kad yra ir dar viena ypač daug lemianti ilgo gyvenimo priežastis – svarbu nenustumti senelių į užkampį.
„Pas mus vyresnio amžiaus žmonės nėra uždaromi slaugos namuose.
Jie toliau gyvena savo namuose, apsupti artimųjų ir bendruomenės, kurios nariai jais ne tik rūpinasi, bet ir gerbia.
Mūsų senoliai patys yra linksmi ir aktyvūs bendruomenės nariai“, – pažymėjo L.Murittu.
Mokslininkai pritaria, kad socialinis aktyvumas sulėtina senatvinių ligų progresavimą ir gyvenimą pailgina 4–6 metais.
Daugiau kaip 20 metų Mėlynųjų zonų paslaptis studijavę mokslininkai G.Pesas ir M.Poulainas pastebėjo, kad šimtamečius vienija keli bendri bruožai – subalansuota mityba ir gyvenimo būdas.
Jie valgo mažai mėsos, daug ankštinių daržovių, šviežių vaisių ir daržovių, daug vaikšto pėsčiomis gryname ore, mėgsta bendrauti ir yra tikintys šeimos žmonės.
Ilgo gyvenimo sudedamąsias dalis atradę mokslininkai nusprendė Mėlynąsias zonas išplėsti kuo daugiau po visą pasaulį.
Pirmi žingsniai jau žengti
„Ilgą laiką buvo manoma, kad pagrindinę įtaką ilgam gyvenimui turi genai. Tačiau tai tėra mitas, – sako G.Pesas, įsitikinęs, kad jei ne ligos, galėtume nesunkiai išgyventi ir 120 metų. – Prieš du dešimtmečius Danijos mokslininkai, atlikę tyrimą su dvyniais, nustatė, kad tai, kiek gyvensime, genai nulemia maždaug 25 proc.
Likusius tris ketvirtadalius sudaro kiti veiksniai – aplinka, gyvenimo būdas, mityba, socialiniai santykiai.
Einant metams buvo atlikta aibė tolimesnių tyrimų, kurie parodė, kad genų įtaka – dar mažesnė.“
2009 metais Mėlynosios zonos projektu susigundė 18 tūkst. gyventojų turintis Albert Li miestelis JAV Minesotos valstijoje.
Kitaip nei šiltoje tyro oro persmelktoje Sardinijos saloje, kur termometro stulpelis netgi žiemą retai nukrinta žemiau nulio, Albert Li gyventojams tenka atlaikyti ir žvarbias žiemas.
Tačiau mėsą pakeitę žuvimi ir ankštinėmis daržovėmis, maisto pramonės pusgaminius – vietinėmis daržovėmis ir vaisiais, važinėjimą automobiliu išmainę į vaikščiojimą pėsčiomis, o laiką prie televizoriaus – į pokalbius su šeimos nariais bei draugais, miestelio gyventojai pastebėjo pokyčių: pagerėjo jų sveikata ir bendra psichologinė bei fizinė savijauta, o gyvenimo trukmė per septynerius metus pailgėjo trejais metais.
Vėliau Mėlynosios zonos projektu susidomėjo dar keli Kalifornijos pakrantėse ir Teksaso valstijoje įsikūrę miesteliai.
Mokslininko G.Peso teigimu, pasiekti jo gimtosios Sardinijos rezultatų gali prireikti ištisų dešimtmečių.
Tačiau pirmieji žingsniai ilgaamžiškumo link jau žengti.
Kad ir kokie būtų Mėlynųjų zonų diegimo kitose pasaulio vietose rezultatai, mokslininkai neabejoja, kad jei dažniau mėsą iškeistume į daržoves, gazuotus saldintus gėrimus – į vandenį ar naminio raudonojo vyno taurę, o vietoj valandų prie televizoriaus pabendrautume su senoliais, blogiau tikrai nebūtų.
