Dėl Rusijos estai nedreba, bet žino – atsarga gėdos nedaro

Salės, kurioje anksčiau posėdžiaudavo Estijos komunistų partijos elitas, lubas vis dar puošia apie 60 tūkst. tuščių šprotų skardinių.

Ant balno formos gaubtų lubų šviestuvų nebuvo galima pritvirtinti, tad gelsvas metalas turėjo atspindėti šviesą ir priminti paprasto žmogaus buitį.

Šioje salėje komunistų partija nebeposėdžiauja, o likusioje Islandijos aikštėje įsikūrusio pastato dalyje dabar veikia Estijos užsienio reikalų ministerija.

Nors virš galvos vis dar kybo sovietinės šprotų skardinės, estai komunistinės praeities šešėlius jau seniai išvaikė.

Dabar pagrindinis Estijos pasididžiavimo objektas – pastangos visą valstybę pamažu perkelti į elektroninę erdvę.

Įvairių kasdienių reikalų tvarkymas ar balsavimas internete estų jau nestebina, o ir dėl saugumo, regis, niekas pernelyg nesibaimina.

Nors Rusija – visai šalia. Geriausiai tai supranta pasienyje įsikūrusios Narvos gyventojai.

Bet ir čia gyventojams labiau akis bado ne dvejus metus trimituojama karinė grėsmė, o masiškai Vakarų kryptimi traukiantis jaunimas.

Nuo Rusijos tik upe atskirtas Estijos pasienio miestas Narva pastaraisiais metais tapo amžino susirūpinimo objektu.

Mat po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos visi ėmė klausinėti, ar Narva taps kitu Maskvos taikiniu.

Tačiau pačiame mieste grėsmės nuotaikų mažiau. Narvos gyventojams akis bado kitos problemos, su kuriomis susiduria ir nemažai Lietuvos provincijos miestelių: į didmiesčius bėgantys jaunuoliai ir niūrios ateities prognozės.

Narvoje gyvena beveik 60 tūkst. gyventojų, bet tik mažiau nei 4 proc. yra estai. Kiti – rusakalbiai, tačiau vien dėl to į Rusiją nesiveržia.

Tartu universiteto fakulteto pastatas čia įsikūręs anksčiau pagrindine buvusioje miesto aikštėje. Dabar čia kamuolį spardo tik keli vaikai, o buvusi miesto rotušė stovi tuščia.

Rotušė – vienas iš vos poros išlikusių senosios Narvos pastatų. Kitus Antrojo pasaulinio karo pabaigoje su žeme sulygino nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos bombardavimai.

Okupavus šalį vietoj estiško baroko mieste išdygo eilės sovietinių daugiabučių, o juose apsigyveno jų čia statyti atvykę rusai.

„Skaudu, kad daugelio mūsų tėvai ar seneliai iki šiol yra vadinami okupantais, nors tiesiog tapo tokios politikos įkaitais“, – teigė Narvos gyventoja Marija Osipovski.

Jai pritarė ir miesto vicemeras Viačeslavas Konovalovas: „Nors čia rusakalbių nemažai, jiems vis dar nėra tinkamai atstovaujama šalies parlamente. Toks jausmas, kad Narvos gyventojams reikia dvigubai stipriau nei kitiems įrodinėti savo ištikimybę Estijai.“

Rusų ir estų kalbos čia – dažnas bėdų šaltinis. Ne veltui dėl to šalies šiaurrytinė dalis ir kenčia nuo didžiausio nedarbo.

Mat nemokant estų kalbos įsidarbinti sunku. O dėl kai kada jaučiamo priešiškumo rusakalbiams net kyla mintis savo pavardes pasikeisti į estiškas.

„Tiesa, yra ir priešinga problema: jauni estai nebemoka rusų kalbos, tad rusakalbių mažuma bent čia įgyja pranašumą: visi moka bent jau dvi kalbas ir lengviau įsidarbina“, – pažymėjo M.Osipovski.

Mergina – vienas iš retų pavyzdžių: pabaigusi mokslus Taline ji sugrįžo namo ir čia su draugais įkūrė verslą, nes sostinėje jautė pernelyg didelę konkurenciją. Bet kur kas daugiau jaunų Narvos gyventojų traukia mokytis į didesnius Estijos miestus ir ten ieško darbo.

V.Konovalovo teigimu, trečią pagal dydį Estijos miestą kiekvienais metais palieka apie tūkstantį žmonių. Ką dėl to daro valdžia? Mažai.

„Nemanau, kad tai mūsų darbas, – „Lietuvos ryto“ paklaustas, kaip Narvos valdžia mėgina susigrąžinti jaunimą, teigė vicemeras. – Sunku konkuruoti su kitais Estijos miestais.

Be to, nenorime sulaikyti jaunų žmonių nuo galimybės pamatyti pasaulio. O ir biudžeto lėšų tam nėra.“

Regis, pinigai ir yra pagrindinė problema, kurią mato prie Narvos upės gyvenantys žmonės. Mat miesto valdžia – tarp rusakalbių ypač populiarios Centro partijos rankose. O Taline ši partija sėdi opozicijai skirtose parlamento vietose.

Narvos gyventojų nuomone, tai ir lemia tai, kad investicijos aplenkia šį pasienio miestą, tad tenka gręžtis į Rusiją.

Apie pusę miestiečių neturi Estijos pasų, todėl naudojasi tuo, kad gali laisvai važinėti per šalis jungiantį tiltą. Kitoje pusėje stūkso kur kas niūriau atrodantis Ivangorodas, bet jame – galimybė pasipelnyti.

„Kai kurie žmonės iš to ir gyvena: veža per sieną alkoholį, maistą, degalus, kitas prekes“, – pripažino M.Osipovski.

Antai prieš gerą dešimtmetį Estijos pareigūnai sulaikė net degtinės vamzdyną po upe nutiesusius kontrabandininkus. Kol buvo sulaikyti pareigūnų, 2 kilometrų ilgio vamzdžiu nusikaltėliai spėjo į Estiją perpumpuoti 6,2 tūkst. litrų stipraus alkoholio.

Alkoholio upės per Narvą nebeteka, tačiau čia ir toliau sklinda Rusijos televizijos transliacijų signalai.

O kartu su jais atpučiamai Kremliaus propagandai pasipriešinti kur kas sunkiau, nei užsukti degtinės čiaupą.

Tiesa, Estija tam skiria didelius pinigus. Praėjusį rudenį nacionalinė Estijos televizija pradėjo naujo rusakalbiams skirto kanalo „ETV+“ transliacijas.

3,6 mln. eurų per metus kainuojančio projekto tikslas – suteikti objektyvias naujienas transliuojančią alternatyvą Rusijos žiniasklaidą pamėgusiems Estijos gyventojams, bet išvengti savos propagandos.

Nors populiarumu kanalas kol kas negali pasigirti, kūrėjai mato ilgalaikį jo tikslą – suburti Estijos rusakalbius ir priversti juos pasijusti savais.

„ETV+“ nėra sukurtas reitingams vaikytis. Neturime kalbėti apie tai, kiek žmonių žiūri mūsų kanalą, – pernai spalį tikino Estijos nacionalinio transliuotojo ERR valdybos narys Ainaras Ruussaaras. – Tai ilgalaikė misija, kuri pavers Estiją stipresne, sveikesne ir geriau gyvenančia visuomene. Apie tai jau dabar kalbama visame pasaulyje.“

Panašių planų Estijoje tikrai netrūksta. Vos 1,3 mln. gyventojų turinti šalis yra puikiai išmokusi pamoką, kaip prisistatyti užsieniui.

Estai save vadina pusiau internete gyvenančia tauta, kuri noriai laikosi taisyklių, elgiasi racionaliai ir pasitiki technologiniais sprendimais.

Per pastaruosius penkiolika metų į internetą persikėlė policijos, sveikatos apsaugos įstaigų, mokyklų, teismų, mokesčių, valstybės institucijų ir gyventojų registro duomenys.

Apie 30 proc. estų internetu net balsuoja. Saugantis galimų kibernetinių atakų – o tokių Estija yra patyrusi ne vieną – svarbių duomenų kopijos yra saugomos ir šalies ambasadose užsienyje.

Tuo, kuo labiausiai didžiuojasi, estai dalijasi ir su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, bet kuris žmogus gali tapti elektroniniu Estijos rezidentu: gauti skaitmeninę tapatybę, kuri leidžia internetu įsteigti įmonę, mokėti mokesčius ir pasirašinėti dokumentus.

Tai tikrai ne Estijos piliečio pasas, tačiau „elektroniniais estais“ nuo 2014 metų jau tapo apie 10 tūkst. žmonių.

Bet šalis kelia didesnį tikslą: virtuali bendruomenė, kurios nariais tampa 10 mln. viso pasaulio gyventojų.

Išgirdus apie tokį kliovimąsi internetu kiekviename žingsnyje pirmiausia norisi klausti: o kaip dėl saugumo? Juk dar prieš porą metų kalbėta, kad internetinis balsavimas yra nesaugus.

Tiesa, Estija kibernetinio saugumo pamokas skaudžiai išmoko dar prieš devynerius metus.

Po nukelto sovietinio Bronzinio kario paminklo istorijos buvo surengti išpuoliai prieš šalies parlamento, ministerijų, bankų, laikraščių ir televizijų tinklus.

Tuometis užsienio reikalų ministras Urmas Paetas dėl išpuolių apkaltino Kremlių.

Nors tikslių duomenų apie kaltininkus taip ir nebuvo rasta – dėl išpuolių į kalėjimą sėdo tik vienas rusakalbis estas – po išpuolių estai ėmė uoliai ginkluotis prieš programišius.

O vėliau pasitikėjimas atėjo ir iš NATO. Aljansas Taline įkūrė Kibernetinio saugumo kompetencijų centrą.

Tai – analitikų sambūris, rengiantis ir kibernetinių atakų atrėmimo pratybas.

Mat NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ir kiti saugumo pareigūnai nekart pažymėjo: „Dabar būtų sunku įsivaizduoti konfliktą, kuriame nebūtų puolami ir šalies tinklai.“

Tiesa, nepamirštamas ir tradicinis saugumas.

Estijai, kaip ir Lietuvai, kaimynės artumą primena ir nesibaigiantys oro erdvės pažeidimai, kuriuos vykdo Rusijos lėktuvai.

Per pastaruosius porą metų erzinimų padaugėjo, o ir Estijos pareigūnai nuolat primena, kad situacija šiame Europos regione pasikeitė.

Baltijos šalys neseniai nustebo atsidūrusios ir JAV prezidento rinkimų kampanijos diskusijų centre.

Po respublikonų kandidato Donaldo Trumpo įspėjimo, kad jeigu būtų jo valia, Vašingtonas remtų tik tas NATO sąjungininkes, kurios vykdo savo įsipareigojimus Aljansui, Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas atšovė sau įprastu šmaikštumu.

„Estija yra viena iš penkių NATO šalių, kuri laikosi įsipareigojimo gynybai skirti 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Ir mes negalvodami laikėmės penktojo straipsnio įsipareigojimų Afganistane“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė prezidentas.

Vėliau nustebino ir buvusio JAV Atstovų Rūmų pirmininko Newto Gingricho pastaba, esą Vašingtonas tikrai neketina rizikuoti branduolinio karo galimybe dėl „Sankt Peterburgo priemiesčių“ – taip respublikonas pavadino Estiją.

Tačiau estai nesibaimina būti palikti likimo valiai. Mat JAV įsipareigojimas Rytų Europai liepą tik dar kartą buvo patvirtintas per NATO susitikimą Varšuvoje.

Paklaustas, kokiomis sąlygomis Maskva nustotų būti grėsme Talinui, Estijos premjeras Taavi Roivas rugpjūčio pradžioje atsakė aiškiai: „Kai Rusija pradėjo kištis į Ukrainos reikalus, praradome galimybę išlaikyti normalius santykius.

Žinoma, Vakarų taikomos sankcijos Rusijos ekonomikai atsiliepia ir Estijoje. Bet politinio pasiryžimo išlaikyti bendrą frontą su kitomis Baltijos šalimis tai nemažina.

„Neįmanoma apsimesti, kad nieko nevyksta: sankcijos taip pat įvestos ne be priežasties, – „Lietuvos rytui“ sakė premjeras. – Gaila, kad kai kam norisi galvoti tik apie ekonomiką, nes laisva šalis neturi kainos.“

Pragmatiškais save vadinantys estai jau seniai ruošėsi šalies pirmininkavimui Europos Sąjungos (ES) Tarybai 2018 metais. Pirmąkart tai darysianti šalis ketino pasinaudoti ir tuo, kad tais pat metais Estijos Respublika švęs 100 metų jubiliejų.

Tačiau planus sujaukė pasitraukimui iš ES pritarusi Jungtinė Karalystė. Nors oficialiai išstojimo iš Bendrijos procesas dar neprasidėjo, britai nutarė atsisakyti 2017 metų antrąjį pusmetį numatyto pirmininkavimo. Ilgai mąstyta, kuo juos pakeisti, tačiau liepos pabaigoje nuspręsta: vietoj britų ES tą pusmetį vadovaus Estija.

Talinui teko rimta užduotis: jau kelerius metus planuotus renginius paankstinti šešiais mėnesiais. Tačiau nors ir liūdi dėl nuplauksiančių kitos vasaros atostogų, už pirmininkavimo renginius atsakingi vyriausybės darbuotojai tikina, kad ruoštis pradėjo gana anksti, tad užduotis viską parengti per trumpesnį laiką nebus problema.

Tiesa, prie to prisideda ir tai, kad pirmininkavimui ES narės pradeda rengtis tarsi nuo antro galo: pirmiausia ieškoma žmonių, kurie galės vadovauti įvairioms darbo grupėms Briuselyje, o tik tada svarstoma, kokie klausimai jose bus aptariami. Strateginių tikslų estai dar neatskleidžia, tačiau, kaip ir Lietuvos atveju 2014 metais, ketina reaguoti į pirmininkavimo metu susiklosčiusią situaciją Europoje.

O kitąmet po pirmininkavimo estai ketina švęsti šimtą metų nuo tada, kai šalis pirmąkart tapo nepriklausoma. Be to, renginiai vien jubiliejiniais metais neapsiribos. Ketinama švęsti net iki 2020 metų, kai sukaks šimtmetis nuo nepriklausomybės kovų – panašių kaip ir tos, kurios vyko Lietuvoje – pabaigos.