Kazachstano ambasadorius Lietuvoje Bauržanas Muchamedžanovas pasakoja, kad šiandien jo gimtoji šalis kaip niekad gerai supranta susiklosčiusią geopolitinę padėtį.
Iššūkių, susijusių su Rusijos, Europos Sąjungos, JAV priešprieša, ši šalis patiria kasdien.
Tačiau Astanos politikai aiškiai suvokia – bendradarbiavimas su visomis šalimis, kartu ir su vis ekonomiškai stiprėjančia Kinija – gyvybiškai svarbus.
Nenuostabu, juk naftos, dujų ir beveik visų Mendelejevo lentelėje esančių cheminių elementų turtinga šalis ieško galimybių savo gamtos išteklius parduoti.
Dažniausiai vienintelis įmanomas būdas tai daryti – vežti į Rusiją arba per šios šalies teritoriją.
Kazachstane daugiau nei penktadalį gyventojų sudaro rusų tautybės piliečiai, tad šilti santykiai su Rusija šaliai naudingi ne tik ekonomine, bet ir socialine bei politine prasme.
Galiausiai, pasak ambasadoriaus, taikaus sugyvenimo su visomis šalimis būtinybę Kazachstanas suvokė dar Šaltojo karo metu, kai dėl Sovietų Sąjungos ir Vakarų priešpriešos šaliai teko tapti branduolinių bombų bandymų poligonu.
Pastarąjį, žlugus Sovietų Sąjungai, Kazachstanas iš karto uždarė, tačiau B.Muchamedžanovas tikino: „Mūsų skaudi istorija parodė, ką reiškia gyventi tarp dviejų ugnių.“
– Šiemet minėsite ne tiktai 25-ąsias nepriklausomybės, bet ir Semipalatinsko branduolinio poligono uždarymo metines. Kaip šis įvykis pakeitė Kazachstano požiūrį į branduolinius ginklus ir į tarptautinę politiką? – paklausėme B.Muchamedžanovo.
– Semipalatinsko branduolinis poligonas – tragiškas Kazachstano istorijos puslapis.
Sumokėjome labai didelę kainą už Sovietų Sąjungos ir Vakarų konfrontaciją. Milžiniška mūsų šalies teritorija buvo atiduota Sovietų Sąjungos karo pramonės kompleksui.
Joje veikė didžiausi ginklų bandymo centrai. Tarp jų ir biologinio ginklo kūrimo centras. Jis buvo bandomas Aralo jūros saloje. Vis dėlto baisiausia buvo Semipalatinsko branduoliniame poligone. Jis atidarytas 1949 metais Semipalatinske, Karagandoje bei Pavlodare.
Jau tais pačiais metais susprogdinta pirmoji branduolinė bomba. Žmonės tuo metu pernelyg gerai nesuvokė apie radiaciją ir jos poveikį sveikatai.
Po kiek laiko poligone susprogdinta ir pirmoji termobranduolinė bomba.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Per 40 metų Semipalatinsko poligone iš viso detonuota beveik 500 bombų. Iš jų 120 atmosferoje arba beveik ant žemės paviršiaus. Naudoti ir cheminiai ginklai – norėta išsiaiškinti, kaip jie reaguoja su radiacija.
Bendras susprogdintų bombų galingumas prilygo 2,5 tūkst. Hirošimos sprogimų. Taigi galite įsivaizduoti, kas buvo padaryta. Radiacija pasklido daugiau nei 300 tūkst. kvadratinių kilometrų plote. Tai juk kelis kartus daugiau nei visa Lietuvos teritorija. Toji Kazachstano dalis ir šiandien netinkama gyventi.
Nuo radiacijos nukentėjo pusantro milijono žmonių. Pirmaisiais metais niekas nesuko galvos dėl pasklidusios spinduliuotės, dėl to, kaip ji paveiks žmones, gyvūnus, gamtą.
Vėliau, kai regione ėmė smarkiai daugėti sergančių žmonių, mokslininkai atliko tyrimus ir nustatė ryšį tarp karinių bandymų ir žalos sveikatai.
Ši informacija netrukus atsidūrė Maskvoje, tačiau iš ten ji niekur neiškeliavo. Niekas nesusirūpino dėl mirštančių žmonių. Sovietų Sąjungos gynybos ir saugumo klausimai buvo daug svarbesni nei Kazachstano žmonių gyvybė.
Tik po 1991 metų, kai Kazachstanas paskelbė nepriklausomybę, vienas pirmųjų šalies prezidento nurodymų buvo uždaryti Semipalatinsko poligoną. Po to ir kitos šalys – JAV, Prancūzija, Jungtinė Karalystė – uždarė savo turimus bandymų ruožus.
– Nemažai šalių vis dar neatsikratė branduolinių ginklų ir to padaryti neskuba. Kokią grėsmę čia įžvelgiate?
– Šiandien kyla branduolinio terorizmo grėsmė, o tai kelia daug naujų iššūkių.
Turime galvoti apie branduolinių objektų saugumą.
Terorizmo klausimai šiandien tampa patys svarbiausi. Todėl svarbu kalbėti apie branduolinį nusiginklavimą. Apie tai šiemet kalbėjo ir JAV prezidentas Barackas Obama.
Sugriuvus Sovietų Sąjungai ir uždarius Semipalatinsko branduolinį poligoną Kazachstano laukė dideli darbai – juk mūsų šalies teritorijoje buvo daug prisodrinto urano.
Be to, mūsų teritorijoje liko daugybė branduolinių galvučių, šachtų, kuriose stovėjo balistinės raketos. Visa tai geranoriškai perdavėme Rusijai.
Be abejo, prižiūrint JAV ir Jungtinei Karalystei.
Po to Kazachstanas pasiskelbė esąs nebranduolinė šalis. Pasisakome ir už branduolinių valstybių nusiginklavimą.
Pasaulyje yra mažai valstybių, kurios išgyveno tai, ką mes. Todėl galime papasakoti kitoms šalims ir jų lyderiams, kuo baigiasi gyvenimas tarp dviejų ugnių.
– Įtampa tarp Rusijos ir Vakarų vėl išaugusi. Kaip vertinate dabartinę geopolitinę situaciją ir ką ji reiškia Kazachstanui?
– Mus tai verčia sunerimti. Tačiau kaimynų nepasirinksi. Rusija – mūsų strateginė partnerė. Tai gera mūsų kaimynė, su kuria tradiciškai jau daugelį metų palaikome gerus ryšius.
Kita vertus, Europos Sąjunga yra pagrindinė mūsų ekonominė, prekybos partnerė.
Daugiausia prekiaujame ne su Kinija ar Rusija, o būtent su Europos Sąjunga.
Todėl stengiamės visus klausimus spręsti taikiai, neeskaluoti konflikto, neerzinti nė vienos pusės. Kai mūsų šalyje apsilankė Prancūzijos prezidentas Franois Hollande’as, vėliau jis nusprendė nuvykti į Maskvą.
Ten jis susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.
Tai, manau, irgi liudija, kad norime padėti užmegzti dialogą tarp abiejų pusių.
Suvokiame, kad atvira konfrontacija nereiškia nieko kita, kaip vis didesnes lėšas šalies gynybai stiprinti. Nuo to nukenčia visuomenė, jos socialinė gerovė.
Tačiau nesuklyskite – juk įtampa tarp valstybių egzistuoja ne tik Europoje.
Panaši situacija – ir Azijoje, Artimuosiuose Rytuose. Čia taip pat susiduria didžiųjų pasaulio valstybių interesai.
– Sovietų Sąjunga paliko Kazachstanui daug žaizdų, tačiau šalies santykiai su Rusija išlieka glaudūs. Ar pavadintumėte tai pragmatiška politika?
– Kazachstano ekonomika labai stipriai susieta su Rusijos.
Mes turime daug naftos ir dujų prie Kaspijos jūros, o visa mūsų žaliavos perdirbimo infrastruktūra – šalies rytuose.
Jei bandytume atgabenti išteklius ten, ištisus 2,5 tūkstančio kilometrų, jų kaina būtų milžiniška. Todėl bendradarbiaujame su Rusija.
Kai sugriuvo Sovietų Sąjunga, kalbėjome su Rusija, naujuoju jos prezidentu Borisu Jelcinu. Jis pats pareiškė, kad atėjus naujai santvarkai būtina ieškoti naujų sąlyčio taškų.
Supratome, kad būtina atverti sienas prekybai, nes tik taip galėsime užkurti ekonomikos variklį. Tai buvo mūsų ekonominės sąjungos pradžia.
Kodėl vienijasi Europos Sąjunga? Kodėl JAV ieško prekybos partnerių?
Dėl tos pačios priežasties – ekonominės naudos. Taip pat elgiamės ir mes. Juk tai labai paprasta ir suvokiama.
Kaip kitaip mums savo dujas, naftą, metalus pristatyti Europos rinkai?
Tik per Rusijos teritoriją – traukiniais, automobiliais, galiausiai – dujotiekiais.
Be abejo, tai apsimoka ir mums, ir Rusijai.
Pastaroji prekiauja su Kinija ir keliauja per mūsų šalį, mes dėl to užsidirbame.
Tiek mes, tiek kitos Azijos šalys žvalgomės galimybės dar labiau sustiprinti ekonominį bendradarbiavimą. Mes galvojame apie Indiją, Vietnamą ar kitas Azijos valstybes.
Juk dabar didžiausias ekonomikos kilimas yra būtent šiame žemyne. Mes esame pačiame centre tarp Europos ir Azijos, neturime kitos išeities kaip tik gabenti prekes traukiniais, automobilių keliais.
Bendradarbiavimas stiprėja
Diplomatinius santykius su Kazachstanu Lietuva užmezgė 1992 metų birželio 12 dieną. Nuo to laiko šalių bendradarbiavimas ir prekyba nuolatos auga.
Kazachstano tiesioginės investicijos Lietuvoje siekia maždaug 3,02 mln. eurų per metus. Pagal tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje dydį ši šalis užima 41-ąją vietą.
Prekybos apyvarta tarp dviejų šalių, 2015 metų duomenimis, lygi 683,5 mln. eurų per metus. Kazachstanas yra 20-ta pagal apimtį Lietuvos prekybos partnerė.
Kasmet į Kazachstaną eksportuojama 387 milijonų eurų vertės prekių. Tarp daugiausia eksportuojamų prekių yra pieno pramonės gaminiai, mašinos ir mechaniniai įrenginiai, mediena.
Didžiausią dalį importo iš Kazachstano sudaro žalia nafta, o bendra importo suma – 296 mln. eurų. Daugiausia Kazachstanas Lietuvoje investuoja į privatų nekilnojamąjį turtą, apdirbamąją gamybą.
Į Kazachstaną neretai savo patirtimi pasidalyti kviečiami įvairūs specialistai iš Lietuvos. Viena paklausiausių profesijų – medikai. Chirurgai daugiau nei dešimtmetį vyksta į šią Vidurinės Azijos šalį, kur sėkmingai atlieka vainikinių kraujagyslių šuntavimą ir konsultuoja vietos medikus.
Be jau esančių atstovybių, numatoma atidaryti dar du Lietuvos garbės konsulatus Kazachstane – Pavlodare ir Eskemene.