Europos Sąjunga išlieka tokiu patraukliu projektu, kad net iš jos besitraukianti Jungtinė Karalystė norėtų ir toliau naudotis sukurta bendrąja rinka, panašiai kaip Šveicarija ar Norvegija, tačiau, tiesa, su mažiau įsipareigojimų.
Nepaisant Brexit, kurį, kaip minėjau, piktdžiugiškai skubėta paskelbti Sąjungos byrėjimo pradžia, nemažai šalių priešingai – siekia į Sąjungą įstoti. Be to jų daugėja. Paskutinioji tik neseniai norą pareiškė Bosnija ir Hercogovina, narystės siekia ir sieks Rytų partnerystės šalys, Gruzija, Ukraina, Moldova. Neabejoju, kad, pasikeitus situacijai šalyje, prie jų ateityje prisijungs ir Baltarusija. Net ir šiuo metu mūsų kaimynė norėtų kuo glaudesnio bendradarbiavimo su ES.
Derybas dėl narystės ES tęsia, tiesa, dėl įvairių priežasčių jau ilgokai, Turkija. Taip pat Serbija, Juodkalnija, Albanija bei Makedonija, kurios yra įvairiose skirtingose derybų fazėse. Ir nei viena iš šių minimų šalių ketinimų prisijungti prie vieningos Europos neatsisakė, savo pozicijos nepakeitė, vėl gi nepaisant Brexit.
Esu jau savo rašiniuose minėjęs seną Odesos išmintį, kuri čia tiktų, jog krizes prognozuoti yra lengvas ir nepralošiamas biznis – tai nereikalauja rimtesnės analizės ar pastangų, o jei prognozes neišsipildo, visi lengviau atsikvepia ir „pranašus“ pamiršta... Taip yra ir su skeptiškaisiais ES likimo prognozuotojais: jie žino, jog niekuo nerizikuoja, ES išliks, jų niekas neprisimins, tačiau kaip gi nepasinaudot proga pasireikšti.
Pagaliau net ir skeptiška ar kritiška nuomonė Europai tik į naudą, kaip dalis demokratiškos diskusijos ir todėl, tikiuosi, postūmio į priekį variklis. Svarbu tik, kad mes tuo tinkamai pasinaudotume.
Paskutinis pirmininkaujančios ES Tarybai Slovakijos vadovų susitikimas Bratislavoje ir priimtos Kelio gairės nuteikia optimistiškai. Išskirti svarbiausi rūpimi Sąjungos piliečiams prioritetai: migracija, terorizmas, ekonominis ir socialinis nesaugumas. Ir ypač jaunimo, į kurį turi būti investuojama daugiau ir prioritetiškai, o mums, Lietuvai, tereikia tuo tikslingai ir efektyviai (ne biurokratiškai) pasinaudoti.
Vis tik pagrindinis Bratislavoje susirinkusių ES lyderių sprendimas – sekančių metų kovo mėnesio pradžiai Romoje piliečiams pateikiama patrauklios Europos Sąjungos vizija. Kuria jie galėtų pasitikėti ir kurią jie galėtų remti. Tačiau svarbiausias šios vizijos tikslas ir tuo pačiu klausimas – ar pavyks jai įtikinti Sąjungos piliečius, jog euroskepticizmas yra tuščiažiedė gėlė?
Tačiau ne mažiau svarbu ir matyti, o kokią gi alternatyvą dabartiniame kontekste siūlo vis populiarėjantys euroskeptikai? Neapykantą migrantams, bendros Europos rinkos sugriovimą, Šengeno panaikinimą? Tiesa sakant, kokių nors pozityvių girdėti neteko.
O į autoritarizmą vis labiau linkstantys kai kurių šalių lyderiai iš tikrųjų euroskepticizmu tik dangstosi, kad pateisinti teisės principų ir žmogaus teisių pažeidimus savose šalyse. Demokratiškoji Europos Sąjunga jiems akivaizdžiai trukdo taip elgtis. Ir todėl euroskepticizmas tampa jiems labai patogia kone ideologine priedanga.
Įdomu ir tai, jog net garsioji euroskeptikė Le Pen Brexit perdaug nesidžiaugė. Kodėl? Gal todėl, kad būtent Prancūzija ir jos iškilieji politikai, tokie kaip R.Shumanas ir J.Monet būtent ir yra vieningos Europos tėvai ir vargu ar, siekiant prezidento posto, Europos griovimo idėjos labai sužavės prancūzus. O dar daugiau todėl, jog puikiai supranta, kad be Europos Sąjungos ir Briuselio euroskepticizmas tiesiog lieka tuščiu lozungu.
O kitokių idėjų euroskeptikai ir neturi. Euroskepticizmo tuščiažiedė tik demokratiškos bei vieningos Europos sąlygomis ir tegali vešėti, nes priešingu atveju ji netenka prasmės.
Tačiau dar keisčiau, kad net Lietuvoje, kuri, kaip ir kitos Baltijos bei Rytų Vidurio Europos valstybės gal labiausiai yra suinteresuotos ES išlikimu ir net plėtra, atsiranda nemažai euroskeptikų. Darbo partijos veikėjai rašo apie „lexitus“ arba mėgina eksploatuoti kitokias antieuropines temas, kaip ir tvarkiečiai.
Kone pusė Lietuvos deleguotų į Europos parlamentą atstovų, mano nuomone, yra tikri arba apsimetę euroskeptikai. Periodiškai kritikuoja Briuselį, kuriame jie ir dirba ir, kalbant griežtai, patys ir yra jų nuolat keiksnojamos eurobiurokratijos dalis.
Tiesa, pati Europos Sąjunga, susidūrusi su įvairiausiais išmėginimais, tarp jų nesena finansų ekonomikos krize, dabar – pabėgėlių, dėl to kylančiomis vidaus politikos problemomis šalyse – narėse plėtrai nėra šiuo metu bent jau politiškai pasiruošusi. Tačiau, neabejoju, anksčiau ar vėliau plėtros procesą tęs.
Vis tik manyčiau priešingai – ES plėtros klausimas yra svarstytinas net ir dabar, turėtų atsirasti europinėje darbotvarkėje, nepaisant visų apnikusių problemų ir tai būtų geriausias atsakas Brexit, o pačiai Sąjungai suteiktų daugiau pasitikėjimo. Aiški plėtros darbotvarkė privalėtų būti išdėstyta ir jau minėtoje Europos Sąjungos vizijoje. Tiesa, ne viskas čia priklauso nuo ES, gal net daugiau nuo pačių šalių-kandidačių. Nuo jų reformų spartos, ekonomikos lygio, gebėjimų, įstatymų perkėlimo ir t.t.
Tačiau ir pati Europos Komisija turėtų šį procesą skatinti, daugiau padėti, artinti šalis-kandidates prie europinių vertybių. Pagaliau naujų šalių prisijungimas būtų vertingas jau tik tuo, kad jos atneštų tą euroentuziazmą, nekalbant jau apie bendros rinkos išplėtimą, kurį turėjome mes, visos dešimt 2004-aisiais prie ES prisijungusių šalių ir kurio dabar ypač reikia.
Demokratiškoji Europa (gal todėl, kad demokratiška?), tenka pripažinti, akivaizdžiai pražiopsojo euroskeptikus, euroskepticizmo bacilos plitimą. Jie, euroskeptikai, patogiai įsitaisė Briuselyje, kai kurių šalių sostinėse, dangsto savo nelabai demokratišką valdymą euroskeptinėmis ir beveik nacionalistinėmis nuostatomis ir... nieko nesiūlo, apart savo noro valdyti, pažeidžiant demokratijos ir žmogaus teisių principus.
Kitaip sakant, euroskepticizmas bei jo atmainos, kaip sugrąžinimas nacionalinėms valstybėms kažkokių neva prarastų galių, yra tiesiog tuščiažiedė gėlė. Bet klausimas ar ruošiama Romos patrauklios Europos vizija bus iš tiesų patrauklesnė, išlieka.
