Pasak jo, kruvina košė ten toliau kunkuliuos būtent todėl, kad tai – košė.
„Iš pradžių buvo lyg ir dvi pusės – režimas ir opozicija. O dabar visi visiškai susiskaldę ir visi kariauja su visais. Įvairios grupuotės – su kitomis grupuotėmis, musulmonai su krikščionimis ir net didžiosios pasaulio valstybės – JAV su Rusija“, – taip tą netvarką ir Gordijo mazgą, kuriuo virto jo tėvynė, apibūdina jaunuolis.
Lrytas.lt su Hasanu ir kitais jo likimo broliais kalbėjo Egipte, šalia tos šalies sostinės esančiame miesto palydove, vadinamame Spalio 6-osios miestu. Čia po pilietinio karo Sirijoje pradžios maždaug prieš penkerius metus susiformavo nemaža sirų bendruomenė, įkūrusi savotišką „mažąjį Damaską“, primenantį jiems jų sostinę.
Žmonės suleido čia šaknis, o gatvėse audringai kunkuliuoja sirietiškas gyvenimas. Tačiau tų, su kuriais kalbėjo lrytas.lt, mintyse – naujas ir šįkart tikriausiai galutinis tikslas – Vakarų Europa.
Mieste – ir sirų miestas
Porą dešimčių milijonų gyventojų skaičiuojantis Kairas pastaraisiais dešimtmečiais ėmė supti save naujais miestais palydovais. Vienas iš jų – Spalio 6-osios miestas, pradėtas statyti dar prieš kelis dešimtmečius.
Pavadinimu tapusi data – tai vieno iš Egipto, Sirijos ir kitų arabų valstybių karo su Izraeliu pradžia. Kadangi šis karas Egipte laikomas sėkmingu ir pergalingu, jo pradžios diena paskelbta Egipto kariuomenės diena.
Dabar šis miestas, nuo centrinio Kairo nutolęs daugiau nei tris dešimtis kilometrų, turi apie 200 tūkst. gyventojų. Tai – marga publika, kurioje ryškiausiai išsiskiria savuose uždaruose kvartaluose gyvenantys turtingieji egiptiečiai, daugiausia atsikėlę čia iš Kairo centro, kur paliko savo butus ir namus užsienio ambasadų ir turtingų vakariečių nuomai.
Kitas ryškus vietos bendruomenės segmentas – studentai ne tik iš Egipto, bet ir iš kitų arabų pasaulio šalių. Mat čia veikia keliolika universitetų ir institutų.
Ir, žinoma, čia gyvena sirai, susitelkę netoli paties miesto centro. Čia driekiasi ir Sirijos gatvė, pagrindinė mikrorajono arterija.
Sirų Egipte pagal oficialią šių metų statistiką – beveik 200 tūkst. Tačiau neoficialiai jų čia gali būti apie pusę milijono. Panaši situacija ir Spalio 6-osios mieste. Sirų čia gali būti nuo kelių iki keliolikos tūkstančių.
Sirų bendruomenė čia susiformavo per pastaruosius kelerius metus, iš pabėgėlių nuo šalį nužudyti baigiančio pilietinio karo. Sirai šiame rajone pakeitė irakiečius, kurie čia buvo anksčiau atbėgę nuo JAV ir Sadamo Husseino režimo karo Irake, o vėliau grįžo į Iraką ar išsiskirstė kas kur.
Čia atvykusių sirų dauguma – viduriniosios ir labiau pasiturinčios klasės atstovai, iš kurių dažnas atbėgo į Egiptą dar ir turėdamas šiokį tokį kapitalą ir galėdamas čia iš naujo pradėti verslą.
Sirijos gatvės gatvės viduryje stūkso keli dideli daugiaaukščiai, o skersgatvyje tarp jų – bene didžiausia kavinių, barų, įvairių parduotuvių koncentracija.
Į kai kurias maisto prekių parduotuves apsipirkti atvyksta pirkėjai net iš Kairo. Sirija apskritai garsėja savo virtuve visame regione ir, paragavus maisto net greitojo maisto užeigoje, galima tuo įsitikinti.
Beje, nusipirkus maisto viename restorane, jį galima suvalgyti kitame – kaip paaiškina vietiniai, „visi čia vieni kitus pažįsta“.
Bendras vaizdas čia nedaug skiriasi nuo tokių kampelių Europos miestuose – ypač, kai ima temti ir sušvinta visos iškabos, langai ir reklamos. Be to, daugelis sirų iš pažiūros šviesesnio gymio nei egiptiečiai, o čia daugumą sudarantis jaunimas – apsirengęs ir atrodo lygiai taip pat, kaip ir jų bendraamžiai kur nors Europos viduryje.
Praeityje – siaubas ir žudynės
Tačiau po švytinčia ir kunkuliuojančia blizgančia išore slypi gyvenimai, dažno iš kurių praeitis – šiurpi.
Būtent tų gyvenimų ir išorinio vaizdo derinys ir sudaro ypač siurrealistinį ir sukrečiantį įspūdį, kurį dar labiau sustiprina suvokimas, kad tas šiurpus pasaulis, apie kurį pasakoja savo normalų kasdienį gyvenimą gyvenantys žmonės, visiškai netoli, galima sakyti, tokioje pačioje šalyje.
Vos iš paauglystės iškopęs Hasanas su savo bičiuliais dirba padavėju viename iš restoranų. Sutikęs pakalbėti su lrytu.lt ir prisėdęs prie puodelio kavos vaikinas ramiai pasakoja, kaip prieš maždaug pustrečių metų atsidūrė Egipte. Taigi prieš atbėgant čia jam buvo vos per keturiolika.
Hasanas su tėvais gyveno netoli nuo Damasko esančiame mieste Al-Telyje. Jo tėvas dirbo statybų versle, tad, prasidėjus neramumams ir maištui prieš Basharo al-Assado režimą bei įsivyravus sumaiščiai, greitai tapo turto prievartautojų ir reketininkų taikiniu.
Viena ginkluota grupuotė, pasak Hasano, neapsiribojo tik grasinimais, o ėmė ir pagrobė jį, o paskui iš tėvo ėmė reikalauti didžiulės išpirkos. Įkaitų grobimas dėl išpirkų ar prekybos žmonių organais – ir šiuo metu itin paplitęs verslas Sirijoje.
Hasano teigimu, jį pagrobė sukarinta grupuotė, lojali režimui ir dirbusi jai. Apskritai diktatorius greitai ėmėsi laikytis ne tik gynybos, bet tiesiog sumaišties ir smurto sėjimo taktikos, o tam kaip tik ir buvo buriamos įvairios ginkluotos gaujos, kurios turėjo leidimą daryti bet ką. Taip pat – ir naudoti nežabotą smurtą prieš antivaldiškas demonstracijas.
Beje, tokią taktiką prieš demonstrantus naudojo ir Ukrainos režimas, kuris prieš Maidano protestuotojus Kijeve siuntė vadinamųjų „tituškų“ – ginkluotų marodierių ir banditų gaujas.
„Tai, kad jie buvo lojalūs valdžiai, aš supratau iš jų pokalbių per racijas. Būdavo, jiems kažkas įsakmiu tonu praneša, kad kažkur vėl vyksta kažkokia demonstracija ir nurodo „eiti dirbti darbo“, – apie savo pagrobėjus pasakojo Hasanas.
Jo teigimu, jis buvo maždaug trisdešimties įkaitų grupėje. Juos visus laikė vienoje patalpoje, maitino supelijusia duona, kitais, paprastais, net kelerių metų senumo perdirbto maisto produktais.
Pasak Hasano, dalis įkaitų mėgino bėgti, bet juos pagavo. Pagrobėjai kelis nušovė jam ir kitiems matant – kad pasimokytų.
Hasano tėvas šiaip taip surinko reikalaujamą pinigų sumą, ir jo sūnui baigėsi laimingai – jis liko gyvas. Pagrobėjai jį tiesiog išmetė iš automobilio Damasko centre, iš kur jis šiaip taip parsigavo namo.
Tuomet, pasak Hasano, jo šeima ir apsisprendė bėgti, juolab kad aplinkui ir giminėje daugėjo žuvusiųjų. Pavyzdžiui, vienas iš pusbrolių esą žuvo per kažkokį susirėmimą, kaip atsitiktinė auka. Bėgdama Hasano šeima nuo bombardavimų kartais slėpdavosi mečetėse. Iš pradžių jie atkeliavo į Saudo Arabiją, o jau paskui – į Egiptą.
Galutinis tikslas – Vokietija
Jaunuolis pasakojo, kad restorane dirba maždaug už 150 eurų per mėnesį ir iš šios algos dar padeda išsilaikyti ir tėvams. Vis dėlto, nors šeima ir didelė, jai pragyventi sunku. Be to, įsitvirtinti ar bent „užsikabinti“ už šeimos ar vietos bendruomenės ribų jam esą kol kas nepavyko.
„Ėjau į vietos mokyklą, kur mokosi egiptiečiai, bet sulaukdavau nuolatinio priešiškumo, o kartą tai visai prilupo, atėmė telefoną“, – apie tai, kad ir Egipte tvyro priešiškumas sirams, pasakojo Hasanas. Savo ateities su Sirija, suprantama, jis visai nesieja.
Gimtasis jo miestas, kiek jis žino ir iš ten likusių draugų ar pažįstamų, kelis kartus bombarduotas, taip pat apimtas karo liepsnų.
„Reikės mėginti keliauti į Vokietiją arba Švediją. Pastaruoju metu vis daugiau galvojame apie tai. Juolab kad ten yra pažįstamų žmonių“, – taip į klausimą apie savo ateities planus atsakė Hasanas. Apie planus keliauti į Vokietiją, tik gerokai tvirčiau, lrytui.lt pasakojo ir du draugai – Ali ir Rašidas.
Pusamžis ir jau į senjoro amžių įkopęs vyrai į Vokietiją nori, nepaisant to, kad šalia „Sirijos gatvės“ turi, regis, klestintį verslą – maisto prekių parduotuvę, kurios pagrindinės prekės – įvairūs sirietiški sūriai ir kiti pieno produktai.
Pas juos lankantis lrytui.lt su abiem buvo sunkoka bendrauti, nors abu kalbėjo itin entuziastingai. Mat buvo jau vakarop, o pirkėjai plūste plūdo į nedidelę parduotuvę, tad abu jos savininkai turėjo suktis už prekystalio it vijurkai.
„Jei trumpai, tai Sirijos problema – labai paprasta. Viena, reikia sunaikinti B.al-Assadą, antra – sunaikinti „Islamo valstybę“. Tada jau galima kažką galvoti“, – juokdamasis išpyškina vyresnėlis Rašidas, sukeldamas juoką visoje parduotuvėje.
Tačiau pasakodami savo istorijas, abu iškart surimtėja. Šie vyrai – iš trečiojo didžiausio Sirijos miesto Homso, kuris, kaip dabar Rusijos aviacijos ir režimo su žeme lyginamas Alepas, buvo opozicijos tvirtovė.
Homsą šturmavusios režimo pajėgos taip pat naudojo išdegintos žemės taktiką ir neseniai kultūros ir istorijos paveldo perlu bei industrine citadele buvęs miestas dabar tiesiog yra ištuštėjęs. „Trys ketvirčiai dabar tušti, o likusiame ketvirtyje – karinė košė“, – sako Ali, pabėgęs iš gimtojo miesto dar prieš ketverius metus.
Tuo tarpu Rašidas netveria įniršiu ant diktatoriaus B. al-Assado. „Pirmiausia reikia pašalinti jį – jis pagrindinė problema ir trukdis pagaliau pradėti kažką ten tvarkyti. Jei jo nebus, tik tuomet atsiras kažkokios prošvaistės galimybė“, – dėsto Rašidas.
Jo pyktį galima suprasti – būtent režimo pajėgos, pasak jo, subombardavo jo namą. Daugelis jo giminių ir artimųjų taip pat žuvo nuo diktatoriaus rankos. Pats Rašidas, jo teigimu, maždaug metus iš viso buvo benamis, turėjo gyventi gatvėje, nors prieš tai vertėsi prekyba baldais, turėjo keletą parduotuvių.
Vis dėlto, nors ir atrodo visai neblogai įsitvirtinę Egipte, abu vyrai rengiasi į Vokietiją. Kaip jie ten vyks – nežinia. Galbūt tokioms pačiomis geldoms per jūrą, kaip ir toji, kuri neseniai nuskendo, taip ir nepriplaukusi Europos krantų, kartu su didele grupe bėglių iš Egipto.
Tačiau apie kelionę į Vokietiją, matyt, mąsto toli gražu ne vienas siras, radęs prieglobstį čia, vieno iš daugybės regioną sekinusių karų pradžią savo pavadinime įamžinusiame jauname mieste. Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Goethe‘s institutais Egipte ir Lietuvoje pagal projektą „Carte Blanche: Kairas Vilniuje“.
