Per premjeros savaitgalį kino filmą „Voluinė“ pažiūrėjo 230 tūkst. žmonių. Tačiau Lenkijoje gyvenančius ukrainiečius juosta įžeidė, o Kijevas nusprendė neįsileisti „Voluinės“ į savo šalies kino ekranus.
Ukrainos užsienio reikalų ministerija nutarė užblokuoti netgi filmo pristatymą šalies kultūros elitui bei diplomatiniam korpusui, kurį rengė Lenkijos kultūros institutas.
Kijevo politikai filmą įvardijo kaip Ukrainai priešišką ir nepatarė jo įsigyti tenykštėms platinimo firmoms.
Barniai – visus metus
Varšuvos ir Kijevo ginčai dėl 1943 metais įvykusių tarpusavio skerdynių Voluinės regione, per kurias žuvo apie 40–60 tūkst. lenkų ir 15–20 tūkst. ukrainiečių, nesiliauja daug metų. Šįmet nesutarimai pasiekė kulminaciją.
Prieš keletą mėnesių Lenkijos Seimas minėtus įvykius oficialiai pavadino genocidu prieš lenkų tautą.
Po to Ukrainos parlamente buvo pasiūlytas įstatymas, raginantis Voluinės įvykius įvardyti kaip genocidą prieš ukrainiečius.
Lenkiją valdanti nacionalistinė Teisės ir teisingumo partija ignoravo garsių Ukrainos intelektualų, politikų ir dvasininkų prašymą neminėti žodžio „genocidas“ ir neaštrinti situacijos.
Opozicijos perspėjimai, kad konflikto eskalavimas Seime gali virsti agresija prieš ukrainiečių tautinę mažumą, pasitvirtino pasienio mieste Peremislyje.
Čia vietos nacionalistai užpuolė ukrainiečių religines eitynes į kapines, apstumdė senolius, suplėšė tautinius simbolius ir skandavo: „Lvovas mūsų“ bei „Rasim pagalių ukrainietiškiems snukiams“.
Siekė kitokių tikslų
Režisierius Wojciechas Smarzowskis tvirtina, kad filmą kūrė siekdamas parodyti konflikto užuomazgos daugiasluoksniškumą ir abiem tautoms padėti užbaigti ginčus dėl Voluinės įvykių. Tačiau tai jam ne visai pavyko: filmas tik įpylė žibalo į nesutarimų ugnį.
Filme rodoma, kad skerdynes brandino ukrainiečių pyktis dėl kelis šimtmečius patirto lenkų ponų išnaudojimo, religinės ir tautinės diskriminacijos, nepriklausomybės idėjų naikinimo. Situaciją paaštrino ir tai, kad tuo metu vyko karas ir mirtis buvo tapusi kasdienybe.
Juostoje rodoma, jog ir ukrainiečių, ir lenkų partizanai bei kaimiečiai elgėsi ypač žiauriai – kapojo kirviais galvas, badė šakėmis ir degino ištisus kaimus, nesigailėdami nei kūdikių, nei senolių.
Filmas „Voluinė“ atskleidė žudynių absurdą, tačiau režisierius kvietė tautas taikytis: vaizdavo mišrių šeimų idilę ir tai, kad net masinės psichozės metu kaimynai gelbėjo vieni kitus.
Įžeidė šventinimo scena
Ukrainiečių kritikus papiktino tai, kad filme beveik išimtinai rodomi jų tautiečių vykdyti žiaurumai.
Labiausiai Kijevą supykdė scena, kurioje ukrainiečių dvasininkai šventina partizanų atneštus kirvius ir peilius.
Toks faktas nėra užfiksuotas jokiuose istoriniuose šaltiniuose.
Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ apžvalgininkas Pawelas Smolenskis pareiškė, kad istorijos vadovėlių nemėgstantys skaityti žmonės filme pavaizduotą kirvių šventinimą priims kaip neginčytiną faktą.
Filme kirvių šventinimas vyksta graikų katalikų bažnyčioje, nors Voluinėje visos ukrainiečių bažnyčios buvo stačiatikiškos, o lenkai jas griovė.
Kritikams užkliuvo ir filme ukrainiečių partizanų skaityta priesaika žudyti lenkus.
Tokia priesaika neegzistavo, o ją vėliau išgalvojo KGB, kad kiršintų Kijevą su Varšuva.
Tautų solidarumo fondo direktorius, buvęs švietimo ir užsienio reikalų viceministras Krzysztofas Stanowskis pareiškė, kad filmas „Voluinė“ neprisidės prie Varšuvos ir Kijevo santykių gerinimo. Mat jame akcentuojama vienos šalies – Lenkijos – požiūrio į tuos įvykius viršenybė.
