Markas Langedijkas nusprendė, kad mirs savo tėvų namuose liepos 14-ąją. Tą dieną, anot jo artimųjų, jis visą laiką laidė juokus, gėrė alų, rūkė, kimšo sumuštinius su sūriu ir sriubą su kukuliais.
Nyderlanduose eutanazija yra legali žmonėms, kurie „nepakeliamai kenčia“. Eutanazijos įstatymas šioje šalyje buvo įvestas prieš 16 metų ir yra taikomas asmenims, kurie neturi vilties pasveikti, rašo „The Independent“.
M.Langedijkas, pasak jo brolio, turėjo „laimingą vaikystę“ ir jį labai mylėjo abu tėvai. O apie jo slaptą priklausomybę alkoholiui šeima sužinojo vos prieš aštuonerius metus.
„Labiausiai ant Marko pykau aš, – pasakojo M.Langedijko brolis. – Iš pradžių darėme tai, ką darytų daugelis: padėjome jam. Mano tėvai darė viską, kas įmanoma, kad išgelbėtų Marką.“
M.Langedijko tėvai ir toliau vylėsi, kad jų sūnaus laukia „laiminga pabaiga“, nors jis net 21 kartą buvo reabilitacijoje. Ilgainiui, olandas savo šeimai atskleidė, kad nori mirti. Tiesa, jo artimieji iš pradžių šią žinią vertino skeptiškai.
Tačiau M.Langedijko prašymą dėl eutanazijos patvirtino gydytojas iš Nyderlandų eutanazijos palaikymo ir konsultacijos institucijos.
Mirties dieną olandas praleido su savo šeima ir mėgavosi gyvenimo malonumais iki paskutinės akimirkos. Tada, po pietų atvyko gydytojas, kuris M.Langedijkui išaiškino eutanazijos procedūrą, nurodė gultis į lovą ir išlikti ramiam.
„Tą akimirką mes visi pradėjome verkti, net Markas, – sakė M.Langedijko brolis. – Mes verkėme, buvome apsikabinę ir pasisakėme, kad vieni kitą mylime. Jei situacija nebūtų buvusi tragiška, viskas būtų buvę labai gražu. Marko akys nusisuko, jis giliai atsiduso. Kai gydytojas jam suleido trečią ampulę, Marko veidas pasikeitė, išbalo. Mano jaunesnysis brolis mirė.“
Kasmet Nyderlanduose eutanazija atliekama daugiau nei 5,5 tūkst. žmonių. Viena tokią išeitį pasirinkusių moterų dėl vaikystėje patirto prievartavimo sirgo anoreksija, chroniška depresija ir matė haliucinacijas.
„Galima užsimerkti ir nuolatos kartoti, kad visiems išeina pasveikti, bet faktas – ne visiems tai įmanoma. Mano brolis kentėjo nuo depresijos bei nerimo ir jis tai bandė „išsigydyti“ alkoholiu.
Aš tik džiaugiuosi, kad mano broliui nereikėjo šokti priešais traukinį arba kančioje gyventi dar kelerius metus, o tada miršti dėl savo priklausomybės. Nyderlanduose mes nevaikščiojame po gatves ir nežudome žmonių: mano broliui prireikė metų su puse, kad jam sutiktų atlikti eutanaziją“, – tvirtino M.Langedijko brolis.
