Tai, jog 2017-ieji bus bene didžiausio iššūkio ES projektui metai, kalbama vis garsiau. Vieni to iššūkio bijo ir mėgina pasirengti jį atremti, kiti, priešingai, ES byrėjimo trokšta.
Šių lūkesčių bei baimės buvo kupini ir ką tik nuskambėję du svarbūs dokumentai – Rusijos prezidento V.Putino metinis pranešimas abiem parlamento rūmams ir Europos Komisijos pirmininko J.C.Junckerio pranešimas apie ES dabartį bei ateitį.
V.Putinas pranešimą ketvirtadienį perskaitė Kremliuje, o J.C.Junckerio pranešimą Seimo tribūnoje pristatė Lietuvos deleguotas eurokomisaras V.Andriukaitis.
Kremlius, be abejo, yra tarp tų, kurie labiausiai trokšta, kad dabartinė ES krizė virstų liga, pasibaigiančia mirtimi.
Seniai akivaizdu, kad strateginis Maskvos tikslas – kuo didesnis Vakarų ir svarbiausių jos struktūrų ES bei NATO susilpnėjimas, geriausiu atveju – žlugimas.
Rusijos režimas nori, kad pagrindines Vakarų valstybes draskytų vidaus ir tarpusavio santykių problemos, į valdžią atvedančios politikus, skelbiančius kuo radikalesnes, izoliacionistines savo pažiūras ir kartu kalbančius apie glaudesnius pragmatiškus santykius su Rusija.
Vladimiras Putinas įspėjo Vakarus nenurodinėti Rusijai, kaip gyventi
Tarp tokių veikėjų – ne tik JAV vadovo rinkimuose neseniai triumfavęs D.Trumpas, bet ir tie, kurie gali laimėti Prancūzijos, Austrijos prezidento rinkimus, kovą dėl valdžios Nyderlanduose, Italijoje ar sustiprinti savo pozicijas Vokietijoje.
Pragmatiškai tartis su visais dvišaliu pagrindu, vadovaujantis principu „ranka ranką plauna“ – tokiuose drumstuose geopolitiniuose vandenyse V.Putino režimas jaučiasi puikiai.
Tokią trokštamą geopolitinę tikrovę Kremlius ir jo ruporai Vakaruose jau seniai vadina „bendra europine erdve nuo Vladivostoko iki Lisabonos“, kuri esą ir turėtų pakeisti ES ir NATO.
Apie tai savo pranešime vakar kalbėjo ir V.Putinas. Jis aiškino, kad Rusija siūlo didžiąją eurazijietišką partnerystę ne tik Kinijai, Indijai, bet ir ES šalims, kuriose „šiandien didėja savarankiško, subjektiško ekonominio ir politinio kurso poreikis, matomas ir iš rinkimų rezultatų“.
Beje, apie tarptautinę politiką V.Putinas kalbėjo itin mažai. Didžiausia pranešimo dalis buvo skirta įtikinti savus piliečius, kad Rusijos ekonominė, socialinė, demografinė padėtis ne tik „tapo stabili“, bet ir gerėja, o valdžia daro viską, kad padėtis kuo greičiau dar labiau pagerėtų.
Apskritai tiek visas pranešimas, tiek ir nedidelė jo dalis, skirta užsienio politikai, persmelkti gana taikingo tono. Rusija esą su niekuo nenori kariauti, siūlo taiką ir draugystę, yra atvira deryboms, lygiavertei partnerystei.
Šios propagandinės frazės iš dalies tikrai rodo realią padėtį. Po D.Trumpo pergalės Kremlius dabar tiesiog laukia, ar naujoji JAV administracija, kaip buvo žadėjusi, sės su V.Putinu prie derybų ir geopolitinių dalybų stalo.
To belaukdama Maskva skuba kuo labiau įtvirtinti diktatoriaus B.al-Assado pozicijas Sirijoje ir kartu užtikrinti, kad pagrindinė politinė ES problema – pabėgėlių iš to regiono srautai, o kartu ir terorizmo pavojus – neatslūgtų.
Šiame fone Kremliui daug lengviau kartoti kitą seną savo mantrą: „Be mūsų, kaip lygiaverčių partnerių, jūs nebūsite pajėgūs kovoti su tikruoju ir vieninteliu visuotiniu pavojumi – terorizmu.“
Rusija viltingai laukia kitų metų rinkimų bangos Vakarų Europoje, nors Maskvos galimybės nulemti jos norimų tenykščių politikų pergales dažnai gerokai perdedamos.
Pagrindinės priežastys, lemiančios radikalizmo ir populizmo stiprėjimą tų valstybių viduje: socialinė ir ekonominė nelygybė, aštrėjančios ekonominės problemos, tradicinių partijų išsekimas, idėjų ir lyderių krizė, visuomenės susiskaldymas.
Rusija, suprantama, mėgina tas problemas aštrinti – propagandinėmis priemonėmis ar kitokiu spaudimu.
Tačiau kad ir kaip būtų, Vakarų likimas – jų pačių rankose.
J.C.Junckerio pranešimas, matyt, atskleidžiantis ir visos ES vadovybės poziciją, rodo, kad Vakarų politikai tai lyg ir suvokia.
Europos Komisijos vadovas kartojo, kad ES išties iškilo pavojus sugriūti, o tokių nesutarimų, kokie ją drasko dabar, apskritai nėra matęs.
Svarbiausia pranešimo dalis ir dauguma iš 10 jame nubrėžtų prioritetų skirti būtent Europos Sąjungos ekonominei, finansinei, gynybinei vienybei stiprinti, pažadams reformuoti Bendrijos institucijas ir sprendimų priėmimo mechanizmus taip, kad jie būtų demokratiškesni šalių narių atžvilgiu, taip pat ryžtingiau kovoti su migracijos krize.
Rusija apskritai minima vos vieną kartą – kategoriškai pareiškiant, jog kol ji neįgyvendins Minsko susitarimų dėl taikos Ukrainoje, joks santykių normalizavimas ir sankcijų atšaukimas yra neįmanomi.
Tiesa, daugelis J.C.Junckerio pranešimo teiginių deklaratyvūs, jie gali likti neįkūnyti, ypač jei svarbiose ES valstybėse nugalės radikaliosios ar antieuropietiškos jėgos.
Bet kito kelio, kaip kartu spręsti pagrindines ekonomines, socialines ir politines problemas, ES paprasčiausiai neturi.