Kai kurie dalykai nepasikeitė. Kitaip negu visos kitos
konferencijos, susitikimas „Chateau Bela“ būna mažas, jame
dalyvauja tik kelios dešimtys žmonių, o daugelis jų pažįsta
vieni kitus ne vienerius metus arba dešimtmečius. Per jį tebevyksta
neprotokoluojamos, neformalios diskusijos prie malkų prikrauto
židinio. Ir kiekvienais metais nuotaikos – vis niūresnės.
Vis dar susiduriame su nevisiškai įsisąmoninta nesėkme. Irako
karas sudavė didžiulį smūgį visuomenės pasitikėjimui Vakarais
– kaip kompetentinga ir teisingą poziciją užimančia jėga.
Finansų krizė lygiai taip pat pakenkė mūsų ekonomikos politikos
kūrėjų patikimumui.
Naujas dalykas – kad nuo praeitų metų prieš sistemą
nukreiptos nuotaikos smarkiai sustiprėjo: „Brexit“, netikėta
Trumpo pergalė, Laisvės partijos iškilimas Austrijoje, AfD –
Vokietijoje, Švedų demokratų partijos ir Prancūzijos Nacionalinio
fronto laimėjimai. Taip pat stebėjome skandalingą ir sėkmingą
Rusijos intervenciją į Amerikos politinę sistemą. Pasitikėjimas
demokratija visur blėsta, ypač tarp jaunimo.
Anksčiau diskutuodavome, kaip būtų galima sustiprinti paribio
valstybes – Baltijos šalis, Vidurio Europą, Ukrainą ir Gruziją.
Dabar iškilo egzistencinių klausimų. Ar NATO įstengs atlaikyti
Trumpo administraciją? Ar Europos Sąjungą galima išgelbėti?
Šie klausimai anksčiau atrodė nerealūs. Dabar jie įrašyti
darbotvarkės viršuje.
NATO atsidūrė mirtiname pavojuje. Kaip pastebėjo vienas
dalyvis, Donaldas Trumpas gali užbaigti transatlantinį aljansą
viena atsainia, nerūpestinga „Twitter“ žinute. Amerikos pajėgos
Europoje ir branduolinis atgrasomasis veiksnys yra beprasmiški, jeigu
Rusija netiki, kad prezidentas juos panaudotų. NATO struktūra
išliktų, bet ji būtų tik tuščias kiautas – kaip bažnyčia ir
jos kunigai, jeigu jos lyderis viešai išsišaipytų iš
švenčiausių priesakų.
Ateinančiais mėnesiais svarbiausias prioritetas bus išvengti
„didžiojo sandorio“ su Rusija. Kaip pastebėjo vienas
konferencijos dalyvis, mes gyvename „skaičiuodami laiką atgal iki
Jaltos“.
Šio sandorio potencialūs elementai yra aiškūs:
bendradarbiavimas kovoje su terorizmu, gausūs draugystės
pareiškimai, sankcijų atšaukimas, jokių naujų NATO narių
(atleiskit, Suomija, Gruzija, Švedija ir Ukraina), taip pat sąlyčio
linijos demilitarizacija. Pavyzdžiui, tai galėtų apimti Rusijos
raketų „Iskander“ atitraukimą iš Kaliningrado srities mainais
į įsipareigojimą įšaldyti NATO planus sustiprinti Lenkijos ir
Baltijos šalis.
Tokie padariniai būtų pragaištingi. Paribio valstybės
jaustųsi paliktos likimo valiai ir demoralizuotos. Kremliaus įtaka
jose labai padidėtų. Konflikto tikimybė dar padidėtų; jam
prasidėjus Rusijos pajėgumai galėtų būti lengvai atkurti, o NATO
– ne.
Aš argumentavau, kad turėtume kovoti dėl geriausios baigties,
bet ruoštis blogiausiai. NATO – kol kas – nėra pasmerkta.
Trumpo administracijoje apstu stiprių transatlantinio aljanso
šalininkų, tarp jų naujasis gynybos sekretorius; jų dar daugiau
Kongrese. Izoliacionizmas, pagrįstas principu „ne mūsų kiaulės,
ne mūsų pupos“, gali praversti per rinkimų kampaniją, bet juo
negali būti grindžiamas vadovavimas šaliai. NATO dar gali išmokti
reaguoti į įvairiausi Rusijos taktinius veiksmus: propagandą,
kibernetines atakas, nešvarių pinigų naudojimą, rankų laužymą
ekonomikoje.
Tačiau šios diskusijos vyksta pernelyg lėtai. Europiečiai
privalo skubiai parengti atsarginį planą scenarijui, kuris, bijau,
yra labiausiai tikėtinas: post-NATO saugumo tvarkai, kai Jungtinių
Valstijų dalyvavimas geriausiu atvejus bus nepastovus.
Baltijos ir Šiaurės šalims kartu su Lenkija ypač reikalingas
bendradarbiavimas, glaudesnis negu kada nors anksčiau. Kaip
pažymėjau viename praeitais metais paskelbtame straipsnyje
„Artėjanti audra“, jų bendras BVP yra didesnis negu Rusijos. Jos
pavojingoje padėtyje atsidūrusios ne dėl priemonių, o dėl valios
ir koordinavimo stygiaus. Tai iš principo galima ištaisyti.
Na, o aš jau laukiu „Chateau Bela 2017“. Tačiau šiurpstu
nuo minties, kas gali būti įtraukta į jos programą.