Daugelis Rytų Europos gyventojų šventai tiki sąmokslo
teorijomis, yra pasiryžę matyti komunistą ar rusą po kiekviena
lova, už kiekvieno krūmo. Šiuo metu Vakaruose didėja sąmokslų
teorijų entuziastų, kurie priskiria Rusijos dezinformacijos
specialistams tokią pat mitinę galią ir veiksmingumą, kuri kadaise
buvo priskiriama KGB, sovietų diplomatijai ir kitoms SSSR
institucijoms. 1987 metais prezidentas R. Reaganas aiškino, kad
Rusija visame pasaulyje vykdo dezinformacijos kampaniją, ji rafinuota
ir labai sėkminga, turi didelį poveikį JAV žiniasklaidai ir
spaudai. Po kelerių metų sovietija žlugo, bet liko įsitikinimas,
kad Rusijos propagandistai yra burtininkai ir stebukladariai. JAV
pareigūnai teigia, kad Rusijos programišiai įsilaužė į
Demokratų partijos kompiuterinę tinklą ir nutekino H.Clinton
nepalankią medžiagą. Gerokai įdomesnė medžiaga buvo rasta
H.Clinton rinkimų kampanijos vadovo J.Podestos elektroniniuose
paštuose. Kai kurie vėl kaltina Rusiją, bet J.Podesta nesilaikė
net elementariausių saugumo taisyklių, jo slaptažodis buvo
„p@ssword“, tad jis buvo pažeidžiamas.
Išgalvotas žinias kuria ne tik piktavališki rusai. Dienraštis
„New York Times“ parašė straipsnį apie 22 metų informacinių
technologijų studentą gruziną Beqą Latsabidzę. Siekdamas
užsidirbti pinigų, jis pradėjo rašyti teigiamas žinutes apie
H.Clinton, bet niekas nesidomėjo, po to pradėjo ją pulti,
palaikydamas D.Trumpą. Rezultatai buvo visai kiti. Viena pasakėlė
– esą Meksikos valdžia pranešė uždarysianti sieną su JAV, jei
D.Trumpas būtų išrinktas prezidentu – tapo trečia labiausiai
platinama netikra žinute „Facebook'e“ nuo gegužės iki liepos.
Pasak B.Latsabidzės, šitokios žinutės yra „infotainment“
(informacinė pramoga) ir satyra, jis nesitikėjo, kad bet kas jas
rimtai traktuotų.
Žmonių naivumas stebina, dar labiau stebina kai kurių polinkis
sureikšminti Rusijos vaidmenį, kuriant šitokias žinutes. Šįmet
per JAV prezidento ir Kongreso rinkimų kampanijas išleista 6,8
milijardų dolerių, daugiausia juodinant oponentus. D.Trumpas beveik
kasdien įžeidinėjo H.Clinton, sakė, kad reikia ją įkalinti.
H.Clinton jau 20 metų skundžiasi, kad ją puola ir šmeižia kai
kurie respublikonai. Internetas mirgėte mirga rašiniais, kad ji
lesbietė, pedofilė, žudikė (reikia tik pagooglinti). Kiek Rusija
besistengtų, jos įnašas į šį toksinį melų ir sąmokslo
teorijų mišinį gali būti tik itin, itin kuklus.
Deja, dabartinėje perkaitintoje ir paranojiškoje atmosferoje
viskas įmanoma ir leistina. Prieš kelias savaites įtakingas
dienraštis „Washington Post“ išspausdino rašinį, kad Rusijos
dezinformacijos specialistai sukūrė išgalvotas žinias, kurias
skaitė daugiau negu 213 milijonų kartų (kaip jie apskaičiavo?), ir
daugiau negu 200 interneto portalų yra eiliniai Rusijos propagandos
ruporai, nors kai kurie jų žinomi ir gerbiami. Šių sensacingų
kaltinimų šaltinis yra beveik nežinoma organizacija pasivadinusi
„PropOrNot“, ji neva sutelkusi nepriklausomų mokslininkų,
užsienio politikos, karo ir technologijos specialistų komandą.
Tačiau jų pavardės nežinomos. Bet tai netrukdė dienraščius
skelbti straipsnį. Prieš penkerius metus nebūtų pasitikima tokiais
anoniminiais „šaltiniais“.
Lietuvoje padėtis ne ką geresnė. Valdžios skatinami į
informacijos karą įsijautę specialistai ir žurnalistai nepastebi,
kad jų veikimo metodai ganėtinai panašūs į Rusijos, ir neturiu
omenyje vien Lietuvos radijos ir televizijos komisijos pomėgio
drausti, taigi cenzūruoti rusiškas laidas, pažeisti žodžio
laisvę. Rusijos žiniasklaida Ukrainos valdžios remėjus dažnai
vadina fašistais (blogybės įkūnijimas rusų vaizduotėje),
Vakarams skirtoje propagandoje – antisemitais. Lietuvos
žiniasklaida bei politikai nelieka skolingi, separatistus ir Rusijos
valdžią vadindami smogikais ar teroristais (blogybės įkūnijimas
europiečių vaizduotėje). Nepaprastai daug dėmesio skiriama
galimiems Rusijos invazijos scenarijams (nors jau praėjo pustrečių
metų po intervencijos), vadinamajam Suvalkų koridoriui, ketinimams
dislokuoti raketas „Iskander“ Karaliaučiaus srityje, kitiems
agresyviems Maskvos kėslams. Kai kurie žurnalistai didžiuojasi savo
šališkumu, teigdami, kad jie negali būti neutralūs, kai vyksta
kova tarp tiesos ir netiesos, kad dirbtinis objektyvumas išduoda
tikruosius žurnalistikos principus. Dažnai verčiami ir
perspausdinami kitataučių Rusijos kritikų straipsniai, kitokią
nuomonę reiškiantys beveik niekada nemato dienos šviesos.
Šitoks vienašališkumas nelieka be pasekmių. Reiškiamas
susirūpinimas dėl vietos rusakalbių požiūrio į Rusiją ir
Vakarus, jų polinkį tenkintis rusakalbe žiniasklaida. Dabar daromi
nuodugnesni tyrimai, nesitenkinama vien kartoti anekdotus apie
runkelius. Sudėtingas reiškinys turi sudėtingas priežastis, joks
vienas veiksnys nėra lemiantis. Bet manau, kad nemažą vaidmenį
suvaidina tai, kad Lietuvos rusai tą patį galvoją apie LRT ir
vietos žiniasklaidą, ką lietuviai galvoja apie RT, „Sputnik“ ir
kitus rusiškus informacijos kanalus, būtent, kad tai nepatikima
propaganda, tad neverta jos žiūrėti.
Toks sutapatinimas nėra visiškai tikslus, bet jame yra daugiau
tiesos negu mes linkę pripažinti. Neseniai perskaičiau
konservatorių išleistą leidinėlį „Kaip atpažinti
propagandą“? Tai ramus, santūrus tekstas, bet ir į jį
nejučiomis patenka abejotinų teiginių. Rašoma, kad
„skaičiuojama, jog metinis Rusijos propagandos biudžetas siekia
apie 3,5 mlrd. JAV dolerių“. Kas skaičiuoja? Kokiu pagrindu?
Skaičius neįtikėtinas. JAV savo propagandos stotims skiria apie 750
milijonų, BBC gal šiek tiek daugiau negu 500 milijonų. Jei
skaičius neteisingas, jei jis, tarkime, perpus mažesnis, tai ar
leidinio teiginys nėra tikrovės neatitinkanti propaganda? Ar vien
sprendimas išmesti tokį, veikiausiai nepatikrintą skaičių nėra
propaganda? O kaip dėl R.Juknevičienės teiginio, kad Rusija kasmet
išleidžia bent aštuonis milijardus dolerių viešiesiems ryšiams,
kurį savo knygoje citavo žinomas Ukrainos specialistas Andrew
Wilson? Leidinėlis nurodo, kas švenčiant pergalę prieš fašistus,
nutylima, jog ši pergalė pradėjo naują okupaciją, nusikaltimus
prieš žmoniškumą. Bet pagal tą patį principą, net teigiant, jog
Maskva išprovokavo karą su Gruzija, nevalia nutylėti tai, kad
M.Saakašvilis pasidavė provokacijai, įsakė Gruzijos kariuomenei
okupuoti Cchinvalį, kad Gruzija, ne Rusija pirmoji puolė. Negana
sakyti, kad V.Janukovyčius buvo pašalintas iš Ukrainos prezidento
pareigų, reikėtų pridurti, kad tai daryta be apkaltos, tad
pažeidžiant Konstituciją. O pranešant apie JAV lėktuvų
antskrydžius Sirijoje, reikėtų paminėti, kad jų neįteisino ir
jiems nepritarė JT Saugumo Taryba.
Rusija naudoja propagandą, be jos neapsieina ir Vakarai. Manau,
kad pervertinama Rusijos propagandos apimtis ir veiksmingumas,
vaizduojant Rusiją piktesnę ir grėsmingesnę negu ji veikiausiai
yra. Savo ruožtu lengvabūdiškai švaistomasi įvairiais
kaltinimais, o neteisingi priekaištai yra propagandos rūšis.
Keliame Rusijos žiniasklaidai reikalavimus, kuriuos mes patys
pažeidinėjame.