Sunitų sukilėliai nepasižymi nei skaičiumi, nei ginkluote ir yra galutinai užspeisti. Nujaučiant, kad netrukus Alepo maištas žlugs, prieš akis iškyla penki galimi tolesnių įvykių scenarijai, portale nationalreview.com rašo politikos analitikas ir žurnalistas Tomas Roganas.
Pirma, Sirijos sunitų sukilėlių judėjimas daugiau nebebus visos šalies masto reiškinys. Jų veikla taps geografiškai padrika, ir, neskaitant dviejų retai apgyvendintų centrinių šalies vietovių, kurias dabar dar kontroliuoja režimui besipriešinančios jėgos, nuosaikieji sukilėliai išlaikys įtaką vos keliuose pietrytiniuose ir šiaurės rytiniuose Sirijos žemės lopinėliuose. Negalėdami laisvai judėti tarp mūšio laukų, jie bus lengvai pažeidžiami. Tuo metu vyriausybinės pajėgos ir jų sąjungininkai, turėdami pranašumą tiek ore, tiek ant žemės, galėdami laisvai judėti ir gerai apsiginklavę, galės tęsti pragaištingą mirties žygį.
Antra, tokios su grupuote „al Qaeda“ siejamos organizacijos kaip „Jabhat Fateh al Sham“ (JFS) ir kitos džihadistų salafistų grupuotės tik stiprės, teigia T. Roganas. Vyriausybinė ašis tvirtina, kad, užėmus Alepą, ekstremistų pajėgos susilpnės, tačiau tiesa gali būti priešinga. JFS lyderių kompetencija, kovotojų patirtis ir veiksmingai veikiantys ginklavimosi kanalai vis dar byloja apie tai, kad šios grupuotės yra sunkiai palaužiamos ir tebekelia rimtą pavojų. Nuosaikiųjų sukilėlių padėtis kur kas prastesnė.
Po Alepo netekties jų pajėgumas žlugs. Vis dėlto, nepaisant visų lojalumo vienai ar kitai organizacijai aspektų, vienu požiūriu Sirijos sunitų sukilėliai yra vieningi – visi jie trokšta įveikti B. al Assadą. Jie nesudės ginklų tol, kol B. al Assadas bus gyvas arba valdys šalį. Kovotojams prarandant pajėgumą, visus laurus prisiims ir naudos gaus tokios grupuotės kaip JFS, įsitikinęs apžvalgininkas.
Trečia, kai Alepas kris, ekstremistai sulauks daugiau išorės pagarbos, konkrečiai – iš sunitiškųjų monarchijų. Saudų dinastijos atstovų valdomos sunitų karalystės į B. al Assadą žvelgia pro fanatiškos neapykantos prizmę.
Tokį jų požiūrį iš dalies lėmė tai, kad Sirijos lyderis tiesiog išskerdė šimtus tūkstančių Sirijos sunitų, tačiau taip pat ir artima jo bičiulystė su šiitiškuoju Iranu. Galima tikėtis, kad po Alepo nesėkmės šios monarchijos padidins tokioms grupuotėms kaip JFS ar „al Qaeda“ skiriamą (galbūt per tarpininkus) finansavimą. Baimė tik dar labiau sustiprins sunitiškųjų monarchijų atkaklumą. Irano įtakai didėjant, jos veikiausiai taps agresyvesnės.
Ketvirta, B. al Assado ašies veiksmai ims krypti vakariau, į sukilėlių kontroliuojamą Sirijos Idlibo provinciją. Idlibas sukilėliams yra gyvybiškai svarbus, kadangi jų kontroliuojama teritorija jo apylinkėse driekiasi apie 80 km palei Turkijos sieną. Ši teritorija – sukilėlių aprūpinimo aorta.
Neabejojama, kad po Alepo griūties B. al Assado pajėgos imsis šiame ruože įsikūrusių pasienio gyvenviečių – Ad Dana rytuose ir Jisr ash-Shugur vakaruose. Užėmusios pasienį, vyriausybinės ašies pajėgos tol marins badu sukilėlius ir jų šeimas, kol šie pasiduos. Anksčiau tokie veiksmai būtų užtraukę Turkijos rūstybę, tačiau šiandien R. T. Erdoganas keliaklupsčiauja prieš V. Putiną, tad nerimauti B. al Assadui nėra ko.
Ir penkta, V. Putinas Alepo griūtimi pasinaudos siekdamas kuo labiau sukompromituoti JAV užsienio politiką. Jo ketinimai aiškūs jau ir dabar. Kaip nurodo T. Roganas, angliškuose Rusijos propagandos šaltiniuose, pavyzdžiui, „Russia Today“, rusai išdidžiai atmeta Amerikos reikalavimus leisti sunitų sukilėliams saugiai pasitraukti iš Alepo. Nenorėdamas spausti Rusijos, B. Obama yra paprasčiausiai V. Putino ignoruojamas.
Taip viešai demonstruodamas Amerikos bejėgiškumą, Rusijos lyderis ruošia kelią didžiosios savo strategijos įgyvendinimui Artimuosiuose Rytuose. Šiame regione, kur įtaka apibrėžiama pagal baimės ir galios suvokimą, V. Putinas visų pirma siekia savo įtakos ir kontrolės saitais apraizgyti visus Amerikos sąjungininkus.
2015 m. spalio pradžioje JAV prezidentas B. Obama yra teigęs, kad „Rusijos ir Irano mėginimas ramstyti B. al Assadą ir numalšinti liaudį tik įklampins juos į pelkę, ir jiems nieko neišeis“.
Alepo griuvėsiai liudija, kad B. Obama klydo. Jo nesugebėjimas tinkamai įvertinti padėties kainavo labai daug. 200 tūkst. sirų civilių išdraskytais plaučiais ir išbadėjusiais pilvais pasitikėjimas Amerika virto pelenais, iš kurių dabar kyla V. Putino KGB feniksas.
