„Jei mums reikia stovėti spūstyse penkias minutes, labai susinerviname. Laimė, jų beveik nebūna, spūstis keliuose dažniausiai susidaro tik tada, kai kur nors vyksta A.Lukašenka, o jis mėgsta po darbo prezidentūroje su sūnumi pasivažinėti po miestą“, – keliaujant Baltarusijos sostinės Minsko gatvėmis pasakoja gidė Julija.
Nors ji stengiasi kalbėti kuo objektyviau, jos pasakojime nuolat minima jau 22 metus Baltarusijai vadovaujančio A.Lukašenkos pavardė – jis rūpinasi statybomis, globoja įvairių sporto šakų komandas, dalyvauja renginiuose ir atrodo, kad nuolat dalija interviu televizijoms, nes daugiausia laiko visose žiniose skiriama prezidento dienotvarkei apžvelgti.
Toks įspūdis, kad jeigu ne A.Lukašenka, Baltarusijoje nei žolė želtų, nei saulė šviestų, bet baltarusiams tai, atrodo, tinka ir patinka.
Pasak gidės, baltarusiai įsitikinę, kad jei ne A.Lukašenka, valstybė skęstų korupcijoje, nors kiek turtų yra sukaupęs pats Tėvas, nė vienas negali pasakyti.
Savo privatų gyvenimą jis slepia už aukštų tvorų. Jomis aptvertas ne tik Tėvo namas, bet ir prezidentūra.
Skirtingai nei Vilniuje, prie prezidentūros nei prisiartinsi, nei ją nufotografuosi. Teigiama, kad ne vienas tai padaryti bandęs smalsuolis neteko savo fotoaparato.
Apsipirkti – į „Akropolį“
Minskas, kaip jį apibūdina ir patys baltarusiai, – švarus, bet labai tuščias miestas. Jį prižiūrinčios tarnybos jame dirba ištisą parą, tačiau gatvėse beveik nematyti žmonių.
Paslapties čia jokios nėra. Pasak Julijos, žmonės laiką leidžia šeimose, daug kas išvyksta į sodus užmiestyje arba keliauja. Bene populiariausia baltarusių kelionių kryptis jau ne pirmi metai yra Vilniaus prekybos centras „Akropolis“.
„O kodėl gi ne, kai pas jus avalynė ir drabužiai pigesni, ypač jei pataikai, kai būna nuolaidos“, – šypteli Julija.
Drabužių ir avalynės kainos Baltarusijoje tikrai didesnės nei Lietuvoje. Maisto kainos tiek parduotuvėse, tiek kavinėse šiek tiek mažesnės nei pas mus, o alkoholis ir cigaretės vis dar daug pigesni.
Valkatas suvaldė baudomis
Keista, bet net ir pigaus alkoholio šalyje girtų nematėme. Smirdinčių benamių, kaulijančių kapeikų, – taip pat.
Pasak Julijos, susitvarkyti gyvenimą baltarusius privertė pernai priimtas naujas įstatymas. Jį vietiniai vadina paprastai – „Za tunijadstvo“ (už valkatavimą. – Red.). Šiame įstatyme numatyta, kad žmogui, nedirbančiam 180 dienų, skiriama 360 rublių (168 eurų) bauda.
Jei žmogus baudos nesusimoka, ji išieškoma iš jo turto arba artimųjų. Teigiama, kad tokiu būdu Baltarusijoje nedarbas sumažėjo iki 0,2 procento. Ar tai tiesa, patikrinti sunku, bet bent jau dalis teisybės turbūt yra.
Lyg nukopijuotas miestas
Įsivaizduojančius, kad Minskas yra be galo gražus miestas, teks nuliūdinti. Jis labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, tad senamiesčio jame beveik nėra.
Tačiau mieste labai daug skulptūrų ir naujų namų. Tiesą sakant, naujieji pastatai pasirodė šiek tiek gremėzdiški ir nukopijuoti.
Toks įspūdis, kad baltarusių architektai, išvydę ką nors gražaus Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Vokietijoje, Olandijoje ar Prancūzijoje, nusprendė per daug nesivarginti ir perkelti tai į Minską.
Labiau lietuvius turėtų sužavėti Baltarusijoje esantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) palikimas. Per trumpą laiką galima apžiūrėti penkias pilis, kuriose kažkada gyveno mūsų kunigaikščiai ir didikai.
Griuvėsiuose įkalinta istorija
Pirmoji pilis, į kurią užsukome, – viena seniausių LDK pilių – Krėvos, kurioje buvo įkalintas ir vėliau nužudytas Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis.
Iš šios XIV amžiaus pradžioje pastatytos mūrinės pilies likę tik griuvėsiai ir, kaip teigiama, atstatyti jos neketinama.
Tiktai apgriuvusios sienos ir bokštai likę ir iš Naugarduko pilies. Vienas bokštas buvo užkonservuotas, teritorija, kurioje dar prieš dešimtmetį augo bulvės ir džiūvo vietos gyventojų skalbiniai, sutvarkyta, tačiau tuo darbai ir baigėsi.
Nepaisant to, turistų iš Lietuvos ir Lenkijos Naugarduke netrūksta, nes tai poeto Adomo Mickevičiaus gimtinė.
Visai šalia pilies stūkso A.Mickevičiui atminti supiltas pilkapis. Baltarusiai giriasi, kad jį pilant žemių buvo atvežta iš tų vietų, kurias per 57 savo gyvenimo metus aplankė poetas.
Vieta pilkapiui pasirinkta neatsitiktinai – A.Mickevičius mėgo lankytis pilies teritorijoje. Čia jį pagaudavo poetinis įkvėpimas, čia sukurta ir jo garsioji poema „Gražina“.
Apsilankius Naugarduke būtina užsukti ir į Viešpaties Atsimainymo bažnyčią, kuri pradėta statyti 1395 metais Vytauto Didžiojo iniciatyva.
Šioje bažnyčioje 1422 metų vasario 7 dieną kunigaikštis Jogaila vedė savo ketvirtąją žmoną 50 metų jaunesnę Sofiją Alšėniškę.
Ši santuoka išgelbėjo Jogailaičių dinastiją, nes iki to laiko Jogaila vaikų neturėjo.
Kur palaidotas Mindaugas?
Nors buvusios Naugarduko didybės nelikę, ši vietovė bene labiausiai apipinta legendomis.
Kai kurie baltarusių archeologai teigia, kad 1252 metais Naugarduko pilyje buvo pakrikštytas Lietuvos karalius Mindaugas ir jo žmona Morta. Metais vėliau jie čia pat esą buvo karūnuoti.
Baltarusiai tiki, kad Mindaugas pilies kalne rado ir amžino poilsio vietą – buvo jame palaidotas sėdintis auksiniame valdovo krėsle.
Lietuvių istorikai su tokiomis versijomis nesutinka, bet ir atsakymo, kur galėjo būti palaidotas Mindaugas, iki šiol neranda.
Vieni mano, kad Lietuvos karalius mirė ir yra palaidotas dabartinėje Latvijos teritorijoje, Agluonoje. Prieš kelerius metus atsirado teigiančių, kad Mindaugo kapo reikia ieškoti Anykščių teritorijoje.
Legenda apie Barboros šmėklą
Nesvyžiaus, Myriaus ir Lydos pilys kaip diena ir naktis skiriasi nuo Krėvos ir Naugarduko. Jos atstatytos, sutvarkytos.
Nesvyžiaus pilimi itin didžiuojasi Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka – jis į ją veža visus savo užsienio svečius.
Vis dėlto dažnai keliaujantiems žmonėms, aplankiusiems Vakarų Europos pilis, Nesvyžius įspūdžio nepaliks. Iš didelių rūmų sutvarkyta tik viena jų dalis, o ir ekspozicija aikčioti nepriverčia – vienas kitas senovinis daiktas, dažniausiai atvežtas iš Prancūzijos ir Italijos, ir daug Lietuvos didikų Radvilų, valdžiusių šiuos rūmus 400 metų, portretų.
Bene įdomiausia Nesvyžiaus legenda susijusi su Barbora Radvilaite ir Lenkijos ir Lietuvos karaliumi Žygimantu Augustu.
Teigiama, kad būtent šioje pilyje Žygimanto prašymu burtininkas Tvardovskis iššaukė Barboros vėlę. Nors Žygimantui buvo liepta ramiai sėdėti, pamatęs karštai mylėtą žmoną jis puolė jos apkabinti, todėl vėlė pranyko, bet liko amžiams įkalinta Nesvyžiaus pilies sienose.
Po ją ji klaidžioja iki šiol, tačiau ją pamatyti gali tik Radvilų palikuoniai.
Šlovė Vytautui ir LDK
Netoli Nesvyžiaus esanti Myrio pilis – taip pat buvusios Radvilų valdos.
Šia pilimi didikai naudojosi kaip vasaros rezidencija, joje rengdavo prašmatnias puotas, kuriose linksmindavosi ištisas savaites.
Paskutinė mūsų aplankyta Lydos pilis vėl grąžina į Lietuvai maloniausius LDK metus.
Nors pilis statyta kaip gynybinė, istorikai teigia, kad būtent joje po santuokos Naugarduke savaitę linksminosi Jogaila ir jo jaunoji žmona Sofija.
Specialiai kunigaikščio vestuvėms buvo iškirsti vartai, pro kuriuos įvažiavo Lietuvos valdovai.
Kurioje vietoje buvo vartai, archeologai rado, tačiau į juos vedančio tiltelio neaptiko iki šiol.
Lydos pilis vis dar restauruojama, todėl muziejaus joje nėra. Bet rengiami vaidinimai mažoms turistų grupėms. Juose atpasakojama Vytauto Didžiojo karūnavimo istorija, svečiams suteikiama galimybė išbandyti to meto ginklus, sušokti senovinius šokius.
Vis dėlto maloniausias jausmas lietuviams po senoviniais skliautais išgirsti šūkius: „Slava velikamu kniaziu Vytautasu, slava Velikamu Litovskamu Kniažestvu!“ (šlovė didžiajam kunigaikščiui Vytautui, šlovė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. – Red.).
