Vatikane dirbantis lietuvis 80-metį švenčiančiam popiežiui papasakoja ir anekdotų

Lietuviai, kuriems teko sutikti ar pažinti Romos katalikų bažnyčios vadovą, žavisi dvasininko sugebėjimu sutelkti visą dėmesį į pašnekovą, troškimu įsiklausyti į jo žodžius, juos suprasti.

Atsakymai, kuriuos popiežius Pranciškus duoda žmonėms, lyg ir kažkur girdėti, tačiau skamba naujai. Bažnyčios reformatoriumi vadinamas pontifikas neperrašė Katalikų bažnyčios Evangelijos – joks popiežius to nedaro, bet pakeitė toną, kuriuo ji skelbiama.

Kaip teigia Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė, tai leido jam padidinti klausytojų ratą. Vatikanas šiomis dienomis ne tik siunčia žinią tikintiesiems, bet ir kviečia visą pasaulį pažvelgti į giliausias žaizdas: tarptautinius konfliktus, skurdą, klimato kaitą, pabėgėlių krizę.

Ir, nors Šventojo Tėvo širdis nešioja viso pasaulio sopulius, jis nepraranda humoro jausmo, optimizmo ir stengiasi išsaugoti savo ankstesnio, daug paprastesnio, gyvenimo ritualus.

Apie tokį popiežių, kokio mes nematome, „Lietuvos rytui“ sutiko papasakoti monsinjoras Visvaldas Kulbokas. Šis Telšių vyskupijos kunigas šiuo metu dirba Šventojo Sosto valstybės sekretoriate ir popiežiui vertėjavo ne viename svarbiame susitikime su pasaulio lyderiais.

Šiandien popiežius mini garbingą 80-ąjį jubiliejų. Visi norintys galėjo iš anksto pasveikinti pontifiką elektroniniu paštu. Taip pat pasiųsti linkėjimą socialiniuose tinkluose: jau anksčiau Vatikanas paskelbė, jog tai galima padaryti prie įrašo „Facebook“, „Twitter“ ar „Instagram“ pridedant grotažymę „Pontifex80“.

Daug žmonių jau bandė iš anksto palinkėti gero gimtadienio popiežiui ir per šios savaitės audienciją Vatikane. Tačiau pontifikas juokaudamas piligrimų prašė nedainuoti jam „Su gimimo diena“ per anksti: „Ačiū už visus linkėjimus. Bet dabar prajuokinsiu jus. Mano gimtojoje šalyje sakoma, kad išankstiniai sveikinimai gimtadienio proga prišaukia nesėkmę, o tie, kurie tai daro, yra vadinami nelaimių nešėjais.“

Šventojo Sosto valstybės sekretoriate, Ryšių su valstybėmis skyriuje, dirbantis 42-ejų monsinjoras V.Kulbokas pasakojo, kad pats popiežius yra labiau linkęs pabrėžti ne gimtadienio, bet vardadienio šventę – Šv.Jurgio dieną balandžio 23-iąją (popiežiaus pasaulietinis vardas yra Jorge Mario Bergoglio. – Red.).

O pačios oficialiausios šventės, pasak monsinjoro, yra jo išrinkimo popiežiumi ir inauguracijos dienos – atitinkamai kovo 13-ąją ir kovo 19 d.

„Popiežiaus gimimo dieną nėra numatyta kokių nors ypatingų renginių: šeštadienį 8 val. ryte popiežius aukos šventąsias mišias nuostabioje Šv.Pauliaus koplyčioje, kuri yra greta Siksto koplyčios, kartu su Romoje reziduojančiais kardinolais. O į nedidelę koplyčią mažai kas, neskaitant kardinolų, ir sutilptų, – pasakojo Vatikane dirbantis V.Kulbokas. – Vėliau dienos metu numatyta įprasta dienotvarkė, įskaitant oficialius šalių vadovų vizitus bei darbo pokalbius su Šventojo Sosto institucijų vadovais.“

Kaip teigia lietuvis dvasininkas, tokio šventimo būdo nereikėtų laikyti išskirtiniu, nes dažnai valstybės vadovai ar kiti oficialūs asmenys gimtadienius mini panašiai – paprastai ir neišsižadėdami įprastos dienotvarkės.

„Tačiau, be abejonės, oficialių ir privačių asmenų popiežiui atsiunčiami sveikinimai sukuria šventinę nuotaiką. O svarbiausia dovana, kurios pats Šventasis Tėvas pabrėžtinai prašo tokiomis progomis, yra malda už jį“, – tikino monsinjoras V.Kulbokas.

Vis dėlto tikintieji vien pastarąja dovana dažniausiai neapsiriboja. Piligrimams iš viso pasaulio dažnai netrūksta idėjų, kaip pasveikinti pontifiką. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus Šv.Petro aikštėje keli tūkstančiai žmonių poromis šoko argentinietišką tango – popiežiaus mėgstamą šokį, kilusį iš jo tėvynės.

Argentinietiškas tango – ne vienintelis žinomas pasaulietinis popiežiaus pomėgis. Pontifikas ne kartą yra užsiminęs, kad yra aistringas futbolo gerbėjas: jis nuo jaunystės ištikimas savo gimtojo Argentinos rajono klubo „San Lorenzo de Almagro“ sirgalius.

Popiežius Pranciškus visai neslepia, kad turi tokių pat paprastų pomėgių kaip ir pasauliečiai. Atvirkščiai: savo žmogiškąją pusę jis parodo kuo labiau.

Šventojo Sosto valstybės sekretoriate dirbantis lietuvis V.Kulbokas turi išskirtinę galimybę kartkartėmis pabendrauti su Šventuoju Tėvu ir akis į akį. Monsinjoras atskleidžia, kad pokalbiai su popiežiumi Pranciškumi būna ne vien apie darbo reikalus.

„Kartą, kai vienos valstybės vadovas vėlavo į susitikimą, man ir pačiam pasitaikė proga popiežiui papasakoti keletą anekdotų“, – sakė Vatikane dirbantis V.Kulbokas.

Lietuviui dvasininkui yra tekę popiežiui vertėjauti per susitikimus su daugybe lyderių, tarp jų ir su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, Stačiatikių bažnyčios patriarchu Kirilu, ir, be abejo, Lietuvos vadove Dalia Grybauskaite.

Monsinjoras V.Kulbokas, kuris šiuo metu dirba Vatikano institucijoje, atsakingoje už Šventojo Sosto santykius su kitomis valstybėmis, pasakojo, kad Šventasis Tėvas turi gerą humoro jausmą ir „tiesiog savo žvilgsniu ir intonacija geba sukurti gerą nuotaiką“.

„Kai popiežius pamato mane, dėl mano ūgio dažniausiai kreipiasi: „O! Mažylis!“ – pontifiko sugalvotą pravardę atskleidė 198 cm ūgio V.Kulbokas.

Monsinjoras taip pat papasakojo iš kolegos išgirstą įdomią istoriją apie popiežių, nutikusią 2013 metų kovo 13-osios vakarą.

„Buvo maždaug 21 val. 30 min., taigi maždaug valanda po ką tik išrinkto popiežiaus prisistatymo miniai iš Šv.Petro bazilikos balkono.

Pats popiežius Pranciškus skambina į mobilųjį telefoną mano kolegai, kurį pažinojo iš tų laikų, kai šis keletą metų dirbo apaštalinėje nunciatūroje Argentinoje: „Labas! Ar užeisi po pusvalandžio išgerti kavos?“

Tai liudija, kad popiežius gana paprastai išgyvena net ir labai svarbius momentus: gyvena ir elgiasi kiek įmanoma taip pat, kaip ir anksčiau“, – tikino V.Kulbokas.

Kuo paprasčiau jis stengiasi bendrauti ir su tikinčiaisiais – ne veltui dažnai pavadinamas žmonių popiežiumi. Kad ir koks atrodytų susikaupęs ar net rūstus per mišias, pontifikas visuomet būna šiltas ir geros nuotaikos, kai prieš jį stovi žmogus.

„Vertinant popiežiaus asmenybę labiausiai man į akis krinta didžiulis jo noras ir sugebėjimas įsiklausyti į pašnekovą. Būnant prie Šventojo Tėvo tiesiog natūralu elgtis paprastai ir netgi būti šiek tiek atsipalaidavusiam, – sakė Šventojo Sosto valstybės sekretoriate dirbantis V.Kulbokas. – Popiežiaus elgesys paskatina atvirą diskusiją su galimybe išsakyti abejones ar netgi kritiką vienu ar kitu atžvilgiu tiesiai jam į akis.“

Popiežiaus Pranciškaus atvirumą liudija ir jo paties pasakyti žodžiai: „Svarbu pažinti žmones, klausytis, didinti idėjų ratą. Pasaulyje susikerta daugybė kelių, jie suartėja ir nutolsta, bet svarbiausia, kad jie vestų gėrio link.“ Tai paaiškina jo neblėstantį norą išgirsti kitus.

„Per audienciją jis buvo susitelkęs į kiekvieną žmogų. Žiūrėjo tiesiai į akis, o jo rankos paspaudimas buvo labai tvirtas“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo praėjusiais metais kartu su Lietuvos ministrantų (taip vadinami mišių patarnautojai) delegacija susitikime su popiežiumi dalyvavęs Algirdas Baltuškonis.

Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre tuo metu dirbęs ir lietuvių delegacijai atstovavęs 26-erių A.Baltuškonis buvo vienas iš nedaugelio, kuriam tądien teko galimybė paspausti pontifikui ranką ir trumpai šnektelėti.

„Audiencija truko neilgai – spėjau popiežiui pasakyti tik kelis žodžius. Perdaviau jam linkėjimus nuo Lietuvos ministrantų. O tada jis kreipėsi į šalia buvusį vyskupą ir lotyniškai jo paklausė: „Ar tai Marijos žemė – Terra Mariana?“ Aš supratau, ko popiežius teiraujasi, ir pasakiau, kad būtume labai laimingi, jeigu jis apsilankytų mūsų šalyje. Man atrodo, po šių mano žodžių jis net šiek tiek sutriko“, – įspūdžius prisimena A.Baltuškonis.

Kaip „Lietuvos rytui“ pasakojo Lietuvos Respublikos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie Šventojo Sosto I.Vaišvilaitė, popiežius pasisveikindamas su lietuviais dažnai pasako, kad jų tėvynė – Marijos žemė.

O ar realu tikėtis, kad kada nors Terra Mariana sulauks popiežiaus vizito?

„Tiktai jis ir galėtų atsakyti į šį klausimą. Lietuva jį karštai kviečia, – patikino ambasadorė I.Vaišvilaitė. – Šiaip jis atiduoda pirmenybę šalims, kurios turi labai didelių problemų, yra kamuojamos konfliktų, arba toms, kuriose krikščionys yra mažuma.

Tačiau popiežiaus atvykimo į Lietuvą galimybės aš vis dėlto neatmesčiau. Pavyzdžiui, jam turėtų būti labai artimas arkivyskupo Teofilio Matulionio, kurio paskelbimui palaimintuoju Pranciškus ką tik pritarė, asmuo.“

Apie Lietuvą gražių žodžių popiežius Pranciškus girdėjo dar tada, kai buvo Buenos Airių arkivyskupas. Buvęs Argentinos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas Jurgis Brazaitis prisimena malonų susitikimą su būsimu Katalikų bažnyčios vadovu, kuris vyko 2007 metų vasario 20-ąją.

„Prelatas Edmundas Putrimas, kuris tuo metu lankėsi Argentinoje, turėjo pasveikinti Argentinos katalikų bažnyčios vyresnybę, kuriai tuo metu vadovavo arkivyskupas J.M.Bergoglio.

Prelatą mes kartu su kunigu Augustinu Steigvilu lydėjome kaip Argentinos lietuvių bendruomenės atstovai. Drauge ėjo ir profesorius Ernestas Paršelis“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo J.Brazaitis.

Ankstyvą sekmadienio rytą, apie 7 val., arkivyskupas lietuvių delegaciją priėmė savo rezidencijoje prie miesto katedros.

„Buvome nustebę, kai paspaudus skambutį duris atidarė pats arkivyskupas J.M.Bergoglio ir pakvietė kartu papusryčiauti, užsigeriant tradicine argentinietiška mate, kurią jis pats gėrė ir mums pilstė, – pasakojo Argentinos lietuvis. – Arkivyskupas nustebo, kai pamatė profesorių E.Paršelį, nes jie buvo pažįstami iš seminarijos laikų, kai mokėsi Romoje.“

Po prelato E.Putrimo pokalbio su arkivyskupu svečiai būsimam popiežiui pasakojo apie Lietuvą, lietuvių bendruomenę ir prisiminimui padovanojo lietuvišką tautinę juostą.

„Arkivyskupas paliko mums didelį įspūdį savo nuoširdumu, apie kurį mes jau buvome girdėję.

Žinojome, kad J.M.Bergoglio mėgo bendrauti su žmonėmis, su jais kalbėjosi ir jų klausėsi. Gyvendamas Buenos Airėse važinėjo viešuoju transportu. Nebuvo reikalo jam aiškinti apie bendražmogiškus dalykus – jis juos pats žinojo“, – prisimena J.Brazaitis.

Žmogiški dalykai, žmogus – popiežiaus Pranciškaus popiežiškosios tarnystės tikslo branduolys. Kažkas yra taikliai pasakęs, kad Šventojo Tėvo begalinė meilė Dievui sugeba neužgožti meilės žmonijai.

Gal todėl šis popiežius atrodo arčiau mūsų nei jo pirmtakai.

„Popiežiaus Pranciškaus pagrindinė žinia yra tokia pat kaip ir jo pirmtakų – Dievas myli žmones ir nori jiems gero. Žinoma, kiekvienas popiežius šitoje žinioje pabrėžia kurį nors aspektą. Pranciškui tai yra Dievo meilė vargšams, atstumtiesiems, bejėgiams.

Dievas yra solidarus su kenčiančiais ir gailestingas klystantiems, sako Pranciškus“, – Šventojo Tėvo svarbiausią mintį aiškino ambasadorė I.Vaišvilaitė.

Ne veltui popiežius yra pasakęs: „Bažnyčia yra kaip karo lauko ligoninė. Mūsų pirmasis tikslas yra rūpintis sužeistaisiais. Juk kraujuojančio žmogaus neimsi klausinėti apie jo cholesterolio kiekį.“

Rūpinimasis vargšais ir nuskriaustaisiais užkoduotas ir pontifiko pasirinktame šventajame varde – jis ne tik pirmasis Bažnyčios istorijoje popiežius jėzuitas, bet ir pirmasis Pranciškus. Įdomi ir šio vardo pasirinkimo istorija.

„Kiek prisimenu, keletą dienų po išrinkimo popiežius Pranciškus turėjo susitikimą su žurnalistais ir pasakojo, kodėl pasirinko šį vardą: „Kai skaičiuojant konklavos balsus pradėjo ryškėti, kad kyla pavojus, jog gali išrinkti mane, šalia manęs sėdintis San Paulo kardinolas Claudio Hummesas, mano senas bičiulis, pradėjo mane drąsinti.

O kai balsų skaičius pasiekė du trečdalius, pasigirdo plojimai, nes buvo išrinktas popiežius. Kardinolas iš Brazilijos mane apkabino ir tarė: „Neužmiršk vargšų!“ Šitie žodžiai įsmigo man giliai į širdį.

Kitas akimirkas mąsčiau apie vargšus ir karus. O vėliau, vis dar tęsiantis balsų skaičiavimui, susiejau tas mintis su šv.Pranciškumi Asyžiečiu. Juk jam svarbiausia ne turtai, o skleisti taiką, svarbiausia žmogus, mylintis ir saugantis kūriniją.“ Tęsdamas tą pačią mintį popiežius pabrėžė: „O, kaip norėčiau neturto Bažnyčios, tarnaujančios neturtingiems!“ – popiežiaus paaiškinimą prisimena monsinjoras V.Kulbokas.

Popiežius Pranciškus šiandien apie sopulius ir džiaugsmus kalba ne tik Bažnyčios bendruomenei, bet ir visam pasauliui. Jis ragina nestatyti sienų, nes „jos visos anksčiau ar vėliau sugriūva“.

Jų nereikia – nesvarbu, kokios sienos tai būtų: tokios, kurios kitapus palieka pagalbos prašančius, ar tos, kurios skiria tikinčiuosius nuo netikinčių.

„Man pačiam labai imponuoja popiežiaus sugebėjimas permąstyti Bažnyčią moderniu būdu.

Be to, man regis, jis stengiasi elgtis kaip geras psichologas: tikėjimo tiesos tampa aiškesnės ir priimtinesnės, kai persvarstomos kartu – tikinčiam ir netikinčiam žmogui įsiklausant vienam į kitą, – tikino monsinjoras V.Kulbokas. – Sakyčiau, tai viena ryškesnių potekstės minčių popiežiaus Pranciškaus pozicijoje: būkime atviri vieni kitiems, kad ir kas būtume, įsiklausykime į tuos argumentus, kuriuos turi pašnekovas, kad juos suprastume asmeniškai, o ne per visuotinai paplitusius stereotipus.“

Galbūt būtent toks požiūris ir lėmė, kad vos tik atėjęs į sostą popiežius sulaikė už rankos tikinčiuosius, kurie nebejausdami artumo ėmė tolti nuo Bažnyčios.

O jo balsas per visą šį laiką pasiekė net tuos žmones, kurie niekuomet į altorių net nebuvo atsigręžę.

Popiežiui rūpi kiekvienas – nesvarbu, žmogus katalikas ar kitatikis, tikintis ar Dievo neatradęs. Jis visiems siunčia vienodą žinią.

„Ją galima persakyti maždaug taip: visi žmonės yra broliai ir seserys, plaukiantys viename laive. Negalime tame laive sukurti kampelio, kurio likimas būtų kitoks nei viso laivo ir visų jame esančių, – teigė ambasadorė I.Vaišvilaitė. – Mes sukurti rūpintis vieni kitais, rūpintis laivu, kuriame esame, ir linkėti vienas kitam gero.

Kiekvieną kartą, kai to nedarome, išduodame savo esmę, nuo to kenčiame patys, taip pat kenčia, žūsta kiti.“