Šis šiaudų rišimo menas – kur kas senesnė už ją tradicija, kurią 87 metų moteris į JAV atsivežė iš savo gimtosios Lietuvos.
A.Mikaite Keraminas dar būdama moksleive išmoko sodus rišti iš tikrų šiaudų, o dabar dirbdama prisimena tuos laikus, kai dar nebuvo išvežta į pirmąją nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklą Dachau.
Lietuvė dabar gyvena Merivilio senelių namuose. Ji turi inkstų problemų, o rankas jau pažeidė artritas, tačiau jos protas – aštrus kaip skustuvas.
Kaimynai ją vadina moterimi, kuri iš šiaudų moka sukurti įmantriausius ornamentus, tačiau jos gyvenimo istorija – ne mažiau sudėtinga.
Išgyventas pragaras
A.Mikaite Keraminas buvo vos 12 metų, kai 1941 metais ji ir jos trys klasiokai buvo sučiupti nacių karių.
„Dviračiu išvažiavau į mokyklą ir daugiau niekada nebesugrįžau namo“, – „Knoxville News Sentinel“ pasakojo moteris.
Tiesa, kariams reikėjo ne vaikų, o jų tėvų. Dviejų sulaikytųjų tėvai pasidavė naciams, kad išlaisvintų tėvus, tačiau A.Mikaite Keraminas ir dar vienas berniukas liko vokiečių rankose.
Lietuvė buvo nugabenta į apleistoje Bavarijos gamykloje įsikūrusią Dachau koncentracijos stovyklą. Čia atvykstantys kaliniai buvo dalijami į dvi grupes – žydus ir kitų tautybių politinius kalinius, kurie pasisakė prieš Adolfą Hitlerį.
Vienišos mergaitės pagailo vienai lietuviškai kalbančiai žydei. Ją priglaudusi šeima stovėjo eilėje prie stovyklos vartų, kai vienas karys pastebėjo, kad A.Mikaite Keraminas žegnojasi.
„Jis iškart suprato, kad aš katalikė ir ne žydė. Vien dėl to persižegnojimo aš išgyvenau“, – pasakojo lietuvė.
Karys iškart atkreipė kito pareigūno dėmesį ir jie ištraukė mergaitę iš eilės. O žydai, iš kurių buvo atimtas visas turtas, buvo suvaryti į dujų kameras.
„Jie galvojo, kad eina į dušus, bet niekada iš ten neišėjo gyvi. Mačiau lavonų krūvas“, – drebančiu balsu kalbėjo A.Mikaite Keraminas.
Mergaitė su kitais vaikais buvo perduota gydytojams, kurie atliko eksperimentus. Kariai juos badė adatomis, vertė gerti vaistus ir tikino, kad tokiu būdu atlieka kariuomenei skirtų vaistų bandymus.
Vaikus pykino, ištiko traukuliai, jie alpo. Daugelis bandymuose atsidūrusių vaikų mirė.
Likusiu laiku kaliniai miegojo ant betoninių bunkerio grindų ir badavo, kartais ištisas dienas negaudami nė kąsnelio maisto.
Kaip prisimena lietuvė, kartą vaikščiodama atpažino dirbamą lauką, kuriame augo bulvės. Tačiau pasilenkusi ir vieną išsikasusi ji buvo taip sumušta, kad neteko trijų dantų ir apako viena akimi.
A.Mikaitė Keraminas dar ir po daugelio metų negali pamiršti ją spardžiusių juodų batų, mirties tvaiko ir beviltiškumo. Daugiau nei 32 tūkst. žmonių mirčių Dachau yra užregistruotos, tačiau istorikai teigia, kad stovykloje mirė dar tūkstančiai.
„Kai amerikiečiai išlaisvino stovyklą, aš buvau leisgyvė. Kariai mums davė šokolado, mus apkabino ir bučiavo“, – pasakojo išgyvenusi siaubą lietuvė.
Daugiau nei trečdalis iš 30 tūkst. stovykloje likusių kalinių sirgo. Po išlaisvinimo A.Mikaite Keraminas kurį laiką praleido ligoninėje Vokietijoje.
Sužinojo tėvo paslaptį
Penkias kalbas mokanti lietuvė tada pradėjo dirbti vertėja Raudonajame Kryžiuje ir Jungtinių Tautų pagalbos ir reabilitacijos administracijoje.
Būtent pastarosios organizacijos stovykloje, skirtoje tremtiniams, šešiolikmetė tada susipažino su savo būsimu vyru – 21 metų JAV kariškiu Johnu.
Jie susituokė po trijų savaičių. O 1949 metais padedami Raudonojo Kryžiaus sutuoktiniai su dviejų metų sūneliu Vidučiu, kurį dar vadino Vito, atvyko į Niujorką. Kišenėje pora teturėjo 7 JAV dolerius.
Amerikoje sutuoktiniai dirbo sunkius darbus – šlavė grindis, valė pastatus ir kasė anglį. Po šešerių metų A.Mikaite Keraminas pavyko susisiekti su šeima Lietuvoje ir pranešti, kad yra gyva.
Tačiau tai, kodėl jos tėvas leido naciams ją suimti, moteris sužinojo tik po trijų dešimtmečių.
1975 metais Sovietų Sąjunga leido moteriai iš Niujorko per Maskvą atvykti į Lietuvą ir susitikti su savo tėvais vos dvi valandas. Tai buvo paskutinis kartas, kai ji matė savo tėvus.
Per trumputį susitikimą A.Mikaite Keraminas sužinojo, kad jos tėvas buvo partizanų pasipriešinimo lyderis ir neleido naciams apieškoti savo ūkio, kuris buvo įsikūręs per kelis kilometrus nuo šimtų kovotojų slaptavietės.
Sužeistas partizanas pasislėpė miškuose, o tada kariai sulaikė jo dukrą. „Jeigu jie būtų radę mano tėvą, jie būtų išžudę visą kaimą, išskerdę gyvulius ir sudeginę namus. Todėl jis negalėjo manęs išgelbėti“, – teigė lietuvė.
Ameriką išlaiko širdyje
A.Mikaite Keraminas nebesitiki darkart aplankyti Lietuvos.
„Iš tikrųjų užaugau Amerikoje. Tai mano namai“, – kalbėjo moteris.
Devintojo dešimtmečio pradžioje A.Mikaite Keraminas su vyru persikėlė į Ilinojaus valstiją. Čia, kaip ir Niujorke, moteris moksleiviams pasakodavo apie karą, koncentracijos stovyklas.
Ilinojuje ji padėjo įkurti lietuviškos kultūros muziejų, išmoko bitininkystės ir gamino sodus iš šiaudų, kuriuos vėliau dėl tvirtumo pakeitė plastikiniais šiaudeliais.
Sutuoktiniai norėjo susilaukti daugiau vaikų, bet A.Mikaite Keraminas negalėjo išnešioti kūdikio. Gydytojai dėl to kaltina Dachau jai duotus vaistus.
Johnas Keraminas mirė būdamas 73-ejų, santuokoje išgyvenęs 56 metus. Vėliau A.Mikaite Keraminas gyveno netoli savo sūnaus ir dviejų jo vaikų.
Praėjusį balandį būdamas 68-erių Vito mirė dėl širdies smūgio. Tada lietuvę jos anūkė Evan Kidd parsivežė į Tenesio valstiją, nes baiminosi dėl prastos močiutės širdies.
Į Merivilio senelių namus A.Mikaite Keraminas atsivežė tik vieną lagaminą – vestuvių, savo vaikų ir anūkų nuotraukų, dėžes laikraščių iškarpų, laiškų ir senų draugysčių atminimų.
Tiesa, E.Kidd susirūpino, kad „bobutė“ kaip ją vadino anūkai, neturėjo šiaudų savo darbeliams, tad užsakė jų, siūlų ir mažų paukščiukų, kuriuos moteris patupdė į šiaudų narvelius.
„Ji man sakė, kad aš pernelyg daug liūdžiu, todėl turiu kažko imtis. Todėl pradėjau vėl gaminti dekoracijas, kad būčiau rami ir neverkčiau“, – tikino lietuvė.
Tiesa, A.Mikaite Keraminas su baime laukia šių Kalėdų, nes tai bus pirmosios žiemos šventės, kurias ji praleis be savo sūnaus.
Brukdeilo senelių namai sukūrė jos darbų parodą. Dauguma prieglaudos gyventojų jau turi jos dovanotų sodų, tačiau šalia jos kambario pastatytas medis, visas apkabinėtas šiais papuošimais iki šiol susilaukia susižavėjimo.
Be to, kiekvienam norinčiam A.Mikaitė Keraminas pasakoja savo gyvenimo istoriją ir tai, kaip ji atsidūrė Tenesio valstijoje. Moteris ketina rankdarbiais užsiimti tol, kol galės.
„Pati kuriu jų dizainą, viskas gimsta mano galvoje ir jokioje knygoje jų nerasite. Negaliu patikėti, kaip jie patinka žmonėms“, – teigė lietuvė.
