Šiais metais senosios taisyklės, kuriomis vadovavosi pasaulis, ėmė keistis. O pamatai, ant kurių žmonija stovėjo nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tapo nebe tokie stabilūs.
Saugaus Vakarų pasaulio iliuziją ne kartą traiškė islamistų teroras, kuris ant kortos pastatė liberaliąsias vertybes ir palengva privertė žmones atgręžti nugarą tiems, kurie dėl kilnios, humaniškos bei atviros politikos dar pernai vadinti šventaisiais.
Senajame žemyne dominavusios centristinės politinės jėgos ėmė trauktis, o europiečius pradėjo vis labiau vilioti kraštutinė dešinė. Tradicines partijas Europoje šiandien vis garsiau perrėkia populistai, o kitąmet vyksiantys rinkimai Prancūzijoje ir Vokietijoje gali suteikti jiems dar didesnę tribūną.
Jungtinėje Karalystėje populistai šįmet sugebėjo nulemti net ir istorinį sprendimą, kurio ekspertai nesugebėjo prognozuoti: britai 2016-ųjų vasarą apsisprendė palikti Europos Sąjungą, šitaip priversdami išsižioti visus, kurie buvo įsitikinę, kad vadinamasis „Brexit“ nieku gyvu neįvyks.
Skambiais lozungais padabintas pokyčių miražas šįmet užbūrė ir amerikiečius.
Donaldas Trumpas per metus privertė visus politikos analitikus pakeisti nuomonę 180 laipsnių kampu: iš pradžių vadintas rinkimų kampanijos klounu, netrukus verslo magnatas tapo realiu pretendentu į prezidento postą, o vėliau ir jį iškovojo.
Šių įvykių kontekste ne kartą nuskambėjo ir Vladimiro Putino vardas – amerikiečiai kaltino Rusiją kišimusi į JAV rinkimus. O Maskva, žinoma, iš to tik juokėsi: „rusą programišių“ Kremliaus žiniasklaida ironiškai paskelbė metų žmogumi – pavadino tokiu realiu pretendentu į titulą kaip ir Sniego žmogus ar ufonautai.
V.Putinui šiemet buvo bepigu juoktis, nes viskas klostėsi jam gana palankia vaga: per daugybę rūpesčių į šešėlį pasitraukė Ukrainos klausimas, JAV prezidento poste atsidūrė jam palankus asmuo, Europoje kilo politinė sumaištis, o rusai padėjo atkovoti sąjungininkui Basharui al-Assadui strategiškai svarbų Alepą.
Galų gale sukrėtimų šįmet buvo ne tik politikoje. Siautėjo Zikos virusas, didžiuliai žemės drebėjimai į šipulius daužė Italijos paveldą ir žmonių likimus. O metų pabaigą paženklino katastrofa: į Juodąją jūrą paniro Rusijos lėktuvas su 92 žmonėmis.
Po tokių metų nėra ko stebėtis, kad į 2017-uosius pasaulis žengia ne itin drąsiai.
Kai naujoji Jungtinės Karalystės premjerė pasako tik tiek, kad „Brexit“ reiškia „brexit“ (išėjimą), o išrinktasis JAV prezidentas iškėlęs nykščius į viršų liaupsina V.Putiną, sunku ir prognozuoti, kas pasaulio laukia kitąmet.
Sudrebino britų staigmena
Birželio mėnesį vieningos Europos projektas gavo skaudų smūgį į paširdžius.
Britai santykiu 51,9 proc. „už“ ir 48,1 proc. „prieš“ referendume Europos Sąjungai pasakė „viso gero“. Ir, regis, dėl savo apsisprendimo ne tik nustebino visus analitikus, bet ir apstulbo patys.
Kai Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos (UKIP) tuometis lyderis ir kampanijos už išstojimą iš ES vėliavnešys Nigelas Farage’as praėjus keletui dienų nuo referendumo atvyko į Europos Parlamento sesiją, jis spurdėjo iš netikėtumo ir piktdžiugos: „Nejaugi nejuokinga? Kai atvažiavau čia prieš 17 metų ir pasakiau, kad noriu vadovauti kampanijai, kuri priverstų Jungtinę Karalystę išstoti iš ES, jūs visi čia, Briuselyje, iš manęs juokėtės. O dabar jau nebe taip juokinga, tiesa?“
Ir šis geresnę ateitį britams pažadėjęs populistas buvo visiškai teisus. Niekam nebuvo juokinga. Pasaulio rinkose užvirė chaosas, svaro kursas krito į neregėtas žemumas, referendumą britams pažadėjęs ir taip sau nuosprendį pasirašęs konservatorius premjeras Davidas Cameronas galiausiai nusprendė apskritai pasitraukti iš politikos.
Britai gavo katę maiše, už kurią balsavo, – didžiulį, grėsmingą, nepažįstamą „Brexit“. Ką iš tiesų reiškia ši sąvoka ir koks gi bus tas pasitraukimas, paaiškės tik kitąmet, o kol kas iš Dauningo gatvės pastato, pažymėto dešimtuoju numeriu, jokio konkretumo negirdėti.
Skambiausia naujosios premjerės Theresos May šįmet pasakyta frazė, kad „Brexit“ reiškia „brexit“, aiškiai pažymi tik tai, kad britai paliks ES.
Savo ruožtu Bendrijos vadovai tikrai pasistengs, kad išėjimas britams būtų skausmingas, – kad toliau nepasipiltų „Grexit“, „Frexit“, „Spexit“, „Nexit“ ar „Itexit“.
„Turi būti aiškiai pasakyta, kad jeigu britai nori likti vidaus rinkoje, jie turi gerbti visas taisykles ir laisves. Juk negalima palikti vienos kojos viduje, kai kita jau žengi į išorę. Jeigu išardysime vidaus rinką taikstydamiesi su reikalavimais šalies, kuri išstoja, mes padarysime Europai galą“, – spalio mėnesį kalbėjo Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude’as Junckeris.
Egzistencinė Europos krizė
Šįmet Europos Komisijos lyderis jau atvirai pasakė: „Mūsų Europa išgyvena dalinę egzistencinę krizę.“ Dar vienas kitas toks smūgis Briuseliui, kokį sudavė britai, ir Bendrija gali būti patiesta ant menčių.
Kodėl? Mat narės nebetiki vieningos Europos projektu, nebesuvokia, kur link jis suka, o Briuselio balsas skamba kaip tolimas aidas, kaip minios biurokratų dudenimas. Piliečiai nebesupranta savo Europos ir jos galimybių.
Tai – ne naujiena. Tai tik pilnėjanti Europos krizės stiklinė, kuriai persipildžius labiausiai kentėtų tie Bendrijos nariai, kurių balsas vienumoje skamba per tyliai, per silpnai, – tarp jų ir Lietuva.
J.C.Junckeris dabar siekia „grąžinti Europos piliečiams tikėjimą mūsų bendru projektu“ ir kitąmet pavasarį pristatys ilgalaikę Europos Sąjungos ateities viziją – naująjį planą Europai.
Tačiau kitąmet išbandymų Europai ir vėl netrūks. Britai turėtų pradėti pasitraukimo iš Bendrijos procesą – pažadėta, kad 50-asis Lisabonos sutarties straipsnis bus aktyvintas iki balandžio.
Prancūzijoje vyks ilgai laukti rinkimai: dėl prezidento posto balandį varžysis konservatorius François Fillonas, kuris pirmenybę teikia ne Briuseliui, bet nacionalinei valdžiai, ir euroskeptikė radikalė Marine Le Pen.
Vokietijoje ketvirtosios kadencijos sieks kanclerė Angela Merkel, kuri greičiausiai postą išsaugos, bet vis garsesnė kritika dėl jos atvirų durų pabėgėlių politikos Europos tvirtybę puoselėjančią lyderę susilpnins.
Italijoje vykęs referendumas taip pat įnešė politinės nežinomybės, Nyderlanduose pagal apklausas sėkmė parlamento rinkimuose žadama euroskeptiškajai „Partijai už laisvę“, o Graikijos finansinės bėdos toli gražu nesibaigė.
Lyg to būtų maža, į Europą toliau plūsta pabėgėliai, o jų srauto sumažinimas priklauso nuo Turkijos malonės: ES su Ankara dar kovą sutarė, kad visi migrantai iš Sirijos ir kitų Vidurinių Rytų šalių, neteisėtai patekę į Graikijos salas, bus grąžinami į Turkiją.
Tai netrukus tapo šantažo korta Recepo Tayyipo Erdogano rankose: nepaisysite mūsų reikalavimų, kritikuosite mano vidaus politiką – vartai pabėgėliams į Europą vėl bus atverti.
Iš klounų – į prezidentus
Kol Europos šalys bando vėl suremti pečius, kad įveiktų iškilusius ir dar laukiančius iššūkius, iš už Atlanto atskrieja žodžiai: „Aš vienas viską sutvarkysiu.“
Taip savo jėgomis pasitiki 2016-aisiais išrinktas naujasis JAV prezidentas, verslo magnatas D.Trumpas. Jo pergalė šįmet tapo dar vienu didžiuliu netikėtumu ir dar vienu smūgiu prognozuotojams.
Dar metų pradžioje į D.Trumpą visi žiūrėjo kaip į juokdarį, kurio įžūlūs komentarai nuspalvina politinius debatus. Kai pretendentų tapti Respublikonų partijos kandidatu prezidento rinkimuose po truputį mažėjo, apžvalgininkai vis dar prognozavo, kad verslo magnatas finišo nepasieks.
Kai jau tapo aišku, kad D.Trumpas lemiamame mūšyje iš tiesų susirungs su demokrate Hillary Clinton, dauguma prognozių žadėjo, jog pergalė bus išplėšta sunkiai, bet atsidurs pirmosios JAV istorijoje moters prezidentės rankose. Visi žinome, kuo tai baigėsi.
„Padalintų Amerikos Valstijų prezidentas“ – taip D.Trumpą pavadino žurnalas „Time“ ir paskelbė jį Metų žmogumi. Dar niekada JAV nebuvo tokios suskilusios: iškart po rinkimų šalyje užvirė protestai, iki šiol valstybėje tvyro sutrikimo nuotaika – juk išrinktas bene labiausiai nenuspėjamas prezidentas Amerikos istorijoje.
Kiek sutrikę jaučiasi net ir tie, kuriems D.Trumpas turėtų būti dėkingas už savo pergalę, – mažas pajamas gaunantys darbininkai, kuriuos kampanijos metu respublikonas vadino „užmirštaisiais“. Prabanga tviskančiuose apartamentuose gyvenantis verslininkas sugebėjo įtikinti, kad jų padėtis keisis, o Volstrito turčių duonos riekė bus aplaužyta.
Bet pažvelgus į D.Trumpo suburtą komandą kyla įtarimas, kad užmirštieji ir liks užmirštaisiais: prezidento strategiją formuos iš didžiulių korporacijų ir elito sluoksnių atėję žmonės.
Kėlė nerimą visam pasauliui
Kaip teigė politinės rizikos ekspertas Ianas Bremmeris, šiemet JAV „iš supergalios, kuri trokšta sukurti stabilumą ir įtvirtinti vertybes pasaulio tvarkoje, pavirto didžiausiu tarptautinės nežinomybės šaltiniu“.
Dar nespėjęs užimti prezidento posto – tai jis padarys sausio 20-ąją – D.Trumpas jau sugebėjo sukelti šurmulį pasaulyje.
Jis prabilo, kad pirmenybę skirs JAV, o ne tarptautinei arenai. Per rinkimų kampaniją žadėjo statyti sieną su Meksika. Papiktino Europą girdamas „Brexit“ vėliavnešį N.Farage’ą.
Įsiutino Kiniją pareikšdamas, kad persvarstys, ar verta laikytis „vienos Kinijos“ politikos vykdant prekybą ir nerengti atskiros sutarties su Taivanu ir kaltino kinus dėl JAV didybės sugriovimo.
Verslininkas sukėlė nepasitikėjimą NATO partneriams, tarp jų ir Baltijos šalims, kai „šauniu vyruku“ vadino V.Putiną ir aiškino, kad prieš ateidamas į pagalbą Aljanso narėms įvertins, kaip vykdomi finansiniai įsipareigojimai.
Be to, ėmė ginti rusus, kai pasipylė kaltinimai, kad Maskvos programišiai įsikišo į rinkimus, o šią savaitę dėl to Baracko Obamos administracija atgal į Rusiją išsiuntė 35 šios šalies diplomatus, pritaikė sankcijas. D.Trumpas tik skėsčiojo rankomis: „Aš tikrai netikiu, kad jie kišosi į rinkimus.“
Jau netrukus šio žmogaus rankose atsidurs galingiausios pasaulio karinės pajėgos, ekonominiai svertai, teisė priimti sprendimus, kurie gali aukštyn kojomis apversti pasaulį. O ko laukti iš naujojo JAV prezidento, kol kas neaišku, tačiau jis pats įsitikinęs: „Nenuspėjamumas yra mano stiprybė.“
Išaugo terorizmo grėsmė
Šįmet ant plauko pakibo ne tik politinis Vakarų pasaulio stabilumas, bet ir saugumas. Šie metai, kaip ir pernykščiai, pažymėti teroro randais. O atakos smogė į itin skaudžius Senajam žemynui taikinius.
Kovą, praėjus vos savaitei po to, kai buvo sučiuptas Paryžiaus atakų organizatorius Salah Abdeslamas, islamistai dūrė į Europos širdį. Trys sprogimai Briuselyje rytinio piko metu pražudė 35 žmones, dar 300 buvo sužeista. Du savižudžiai sprogdintojai surengė atakas Briuselio Zaventemo oro uoste, kitas – Malbeko metro stotyje.
Birželį JAV įvyko didžiausias teroro aktas nuo rugsėjo 11-osios: Orlando naktiniame gėjų klube „Pulse“ užpuoliko Omaro Mateeno paleistos kulkos pražudė 50 žmonių, o dar 53 sužeidė. Teroristas buvo prisiekęs ištikimybę grupuotei „Islamo valstybė“ (IV).
Islamistų įkvėpti teroristai siautėjo ir Prancūzijoje. Minint Bastilijos dieną Nicos Anglų bulvare 31 metų Mohamedas Lahouaiejas Bouhlelis sunkvežimiu brovėsi per minią, ratais traiškydamas žmones ir šaudydamas pro langą. Ši ataka pražudė 87 žmones, 434 buvo sužeisti. Teroristas per minią važiavo 2 kilometrus, kol buvo nukautas policijos pareigūnų.
Po kelių savaičių Sent Etjen diu Ruvrė miestelyje Prancūzijos šiaurinėje dalyje du ginkluoti vyrai bažnyčioje nužudė kunigą ir buvo paėmę įkaitų. Užpuolikai anksčiau lankėsi Sirijoje ir buvo įkvėpti IV.
Šįmet didžiulį skausmą patyrė ir vokiečiai. Keturi išpuoliai įvyko vien liepos mėnesį: 18-ąją pabėgėlis iš Afganistano švaistėsi peiliu ir kirviu traukinyje Viurcburge ir sužeidė 5 žmones. 22-ąją iraniečių kilmės paauglys surengė išpuolį Miunchene ir nužudė 9 žmones.
24-ąją siras pabėgėlis užkapojo moterį mačete ir sužeidė dar penkis žmones, o tos pačios dienos popietę Ansbache susisprogdino siras, kurio prieglobsčio prašymas buvo atmestas.
Per naujausią išpuolį gruodžio mėnesį teroristo užgrobtas sunkvežimis rėžėsi į Kalėdų mugę Berlyno centre ir pražudė 12 žmonių.
Po tokių įvykių, su kuriais buvo siejami prieglobsčio prašytojai, kritikos strėlės skaudžiai žeidė kanclerę A.Merkel, jas leido net ir politikės bendražygiai. Kanclerė buvo skatinama persvarstyti „atvirų durų“ politiką, o jos pozicijos silpo kartu su kiekviena ataka, kuri buvo surengta Europoje.
Turkijos nelaimių virtinė
Itin daug netekčių šįmet regėjo ir Turkija. Joje siautėjo ir IV, ir kurdų kovotojų mirtininkai. Dešimtys mirčių ištiko turistų ir vietinių gausiai lankomose Stambulo ir Ankaros vietose – sausį islamistas susisprogdino Sultanachmeto rajone, kovą – Ankaroje, Kizilajaus aikštėje, kurdų kilmės moteris susisprogdino automobilyje, o po kelių dienų Stambulo turistų lankomoje prekybinėje Istiklialio gatvėje susisprogdino turkas, kuris, įtariama, turėjo ryšių su IV.
Didelė tragedija Turkijoje įvyko birželį Ataturko oro uoste. Trys mirtininkai sprogdintojai iš pradžių šaudė, o po to susisprogdino šiame Stambulo oro uoste. Su IV susijusių teroristų įvykdytos šaudynės ir sprogdinimai tąsyk pražudė 41 žmogų, o dar 239 buvo sužeisti. Gruodį automobilio sprogimas prie Stambulo „Besiktas“ futbolo stadiono ir vėliau susisprogdinęs mirtininkas kurdų kovotojas pražudė 44 žmones – daugiausia policininkus.
O galiausiai metų pabaigoje Turkijoje buvo nužudytas Rusijos ambasadorius Andrejus Karlovas.
Turkas riaušių policijos pareigūnas į diplomatą paleido keliolika šūvių, šūkaudamas apie Siriją. Nors kai kas po šio įvykio pradėjo kalbėti apie „mūsų dienų Francą Ferdinandą ir Gavrilą Principą“, santykius atkuriančios Turkija ir Rusija situaciją skubiai ėmė glaistyti.
Visus šiųmečius kruvinus įvykius lydėjo panašios išvados: tai gali pasikartoti bet kur ir bet kada. O nuo vadinamojo vienišo vilko atakos nėra apsaugotas niekas.
Su tokiais neguodžiančiais žodžiais, sustiprintu saugumu Europoje ir nesaugumo jausmu pasaulis įžengia į 2017-uosius, kuriais islamistų teroras greičiausiai ir toliau nerims.
Kiti pasaulio skauduliai
Tiesa, IV pozicijos bent jau Irake šįmet gerokai susitraukė – Irako vyriausybės pajėgos ir pešmergų kovotojai gerokai sumažino islamistų kontroliuojamas teritorijas šalyje.
Sirijoje islamistams pozicijas pavyko išlaikyti. Šįmet jau šeštus metus besisukanti mėsmalė Sirijoje toliau visu greičiu rijo aukas, tačiau daug labiau kentėjo su režimu kovojantys sukilėliai ir civiliai, ne džihadistai.
Metų pabaigoje jau akivaizdžiai iniciatyvą perėmė Rusijos ir Basharo al-Assado pajėgos, kai Maskva padėjo savo sąjungininkui atkovoti Alepą.
Lyg nestabilumo pasaulyje būtų maža, šiemet žemės paviršių drebino ir stichijos. Itin skaudžias netektis patyrė italai: rugpjūtį požeminiai smūgiai Lacijaus regione pražudė beveik 300 žmonių, o spalį trys žemės drebėjimai, nors pasiglemžė tik kelių žmonių gyvybę, iki pamatų sugriovė istorinius centrinės Italijos miestus.
Dar smarkiau šįmet nukentėjo Ekvadoras, kur 7,8 balo stiprumo žemės drebėjimas pražudė apie 670 žmonių.
Lyg to būtų maža, Pietų Amerikos valstybėse šįmet itin sustiprėjo Zikos viruso protrūkis.
Kilo grėsmė, kad olimpinės žaidynės Rio de Žaneire bus atšauktos, bet viruso protrūkis buvo suvaldytas.
Girdėjome ir apie lėktuvų katastrofas. Per civilinės aviacijos nelaimes šįmet žuvo iš viso 325 žmonės. Nors skaičius atrodo didelis, yra ir netikėta gera žinia: statistika rodo, kad 2016 metai per visą aviacijos istoriją buvo antri pagal saugumą.
2016-ųjų įvykiai privertė patikėti, kad šių dienų pasaulio spektakliui tinka patys netikėčiausi scenarijai. Tačiau ar žiūrime komediją, ar tragediją, paaiškės tik kitąmet, kai ims skleistis šįmet priimtų sprendimų pasekmės.