Pirmieji smaragdiniai namukai iškilo 1875 metais, kai keleivius pavėžėdavo ne automobiliai, o arklių tempiamos karietos. Tais metais laikraščio savininkas George’as Armstrongas ir Šaftsberio grafas įkūrė fondą karietų vairuotojams paremti. Jis pasiūlė sudaryti jiems galimybę atsikvėpti mažuose baruose, rašo „Lietuvos rytas“.
Šie prieglobsčiai vis dar gyvuoja: į juos juodųjų Londono taksi vairuotojai – jau seniai iškeitę karietas į mašinas – užsuka pailsėti, sušilti ir užkąsti tradicinio angliško maisto.
Nors kai kuriuose žaliuose namukuose maistas parduodamas ir praeiviams, dažniausiai pastarieji į taksistams skirtus namelius patekti negali.
Mat juose yra labai nedaug vietos – medinės pašiūrės tėra karietos dydžio, o viduje labai susispaudę gali tilpti iki 10 vairuotojų.
„Kai visi susėda užuovėjoje, viskas labai intymu, – pasakojo daugiau nei 40 metų taksi vairuojantis Colinas. – Jei nepatinka priešais sėdintis žmogus, tai gal verčiau jau eik į lauką!“
Dabar Londone liko tik apie 10 žaliųjų namukų, nors kadaise jų buvo šešiskart tiek.
Kiekvieną prižiūri tiktai vienas žmogus, todėl jam susirgus arba išsiruošus atostogų namukas būna uždarytas.
Kai kurie vairuotojai šmaikštauja, jog namukuose patiekiamas maistas nepakito nuo XIX amžiaus. Tiesa, kiekvienas prižiūrėtojas meniu keičia pagal save, pavyzdžiui, Voriko gatvės pašiūrėje dirba moteris iš Tailando ir visus patiekalus ruošia su prieskoniais iš savo gimtinės.
Vieni populiariausių taksistų patiekalų yra vištienos karis, dešrelės su bulvių koše ir mėsos pyragai.
Meniu taip pat galima rasti ir salotų, bet, pasak vieno taksisto: „Nesu nė karto matęs, kad vairuotojai jų užsisakytų.“
Vis dėlto gardaus maisto neužtenka norint į juodųjų taksi vairuotojų pareigas privilioti daugiau darbuotojų – jų gretos kartu su žaliaisiais namukais palengva nyksta: dabar Jungtinėje Karalystėje yra daugiau taksi vairuotojų, kuriems per 70 metų, nei taksistų, jaunesnių nei 30 metų.
Didžiausia kliūtis Londono taksisto pareigų siekiantiems žmonėms – išlaikyti egzaminą, žinomą kaip „The Knowledge“ (išvertus iš anglų k. – „žinios“). Būsimieji vairuotojai privalo skirti nuo dvejų iki ketverių metų, kad atmintinai išmoktų daugiau nei 25 tūkst. Londono gatvių, 20 tūkst. žymių objektų ir svarbių vietų.
Be to, taksistai turi instinktyviai žinoti, kaip greičiausiai nuvykti iš taško A į tašką B, mat jokios navigacijos sistemos klasikiniuose juoduosiuose Londono taksi nėra.
Dabar vis mažiau žmonių pasiryžę kankintis, kai paprasčiausiai gali tapti pavėžėjimo paslaugas siūlančios įmonės „Uber“ vairuotojais, kuriems leidžiama naudotis GPS.
Bet Londono taksi vairuotojai lieka išdidūs: „Yra tik du užtikrinti dalykai šiame gyvenime: mirtis ir faktas, kad mūsų taksi yra geriausi pasaulyje.“
Parengė Jonas Grinevičius
