Prieš 20 metų amerikietė Carey Gibson atskrido į Ispaniją. Iš Teksaso ją čia atginė džiaugsminga žinia – Linareso policija aptiko prieš trejus metus dingusį jos brolį Nicholą Barclay.
Trylikametis San Antonijuje vieną 1994-ųjų dieną išėjo žaisti krepšinio su draugais ir negrįžo. Tad 1997-aisiais sulaukusi žinios, kad jos brolis gyvas, 31-erių C.Gibson atskrido jo parsivežti, rašo „Lietuvos rytas“.
Teksasiečių šeimai neužkliuvo, kad jų išsiilgtas brolis ir sūnus kalba su prancūzišku akcentu, jo akys – rudos, o ne mėlynos, o plaukai – kur kas tamsesni.
Ispanijos policininkai paaiškino amerikiečiams, kad vaikų prieglaudoje rastas paauglys buvo sukrėstas, pasakojo buvęs kankinamas, įtrauktas į pedofilų tinklą, o jo akys rudos dėl to, kad jo prievartautojai eksperimentuodami į raineles prileido dažų.
Namo pražuvėlį parsivežusi šeima tik po penkių mėnesių sužinojo, kad tai ne N.Barclay, o 23 metų prancūzas F.Bourdinas, Interpolo ieškomas dėl ne vienos ankstesnės apgavystės.
Talentingas apsimetėlis sugebėjo apgauti Ispanijos pareigūnus, JAV konsulatą, Federalinį tyrimų biurą (FTB) ir net paties N.Barclay šeimą. Tačiau jo sėkmė galiausiai išseko.
Apsimesdavo bet kuo
Per savo darbo dešimtmetį chameleonu pats save vadinęs F.Bourdinas apsimetinėjo net 500 skirtingų žmonių.
Benjaminas Kentas, Jimmy Morinsas, Alexas Dole’as, Sladjanas Raskovičius, Arnaud Orions’as, Giovanni Petrullo, Michelangelo Martini – tai tik kelios iš dešimčių prancūzo naudotų tapatybių.
Laisvai penkiomis kalbomis šnekantis F.Bourdinas sugebėjo bent trumpam apmauti 15 šalių gyvenančius geradarius.
Nors prancūzas dažniausiai vaidindavo sukrėstą ir paliktą vaiką, jis pasirinkdavo ir kitokių vaidmenų: kunigo ar net tigrų tramdytojo.
„Aš galiu tapti bet kuo“, – vėliau interviu žurnalui „The New Yorker“ pasakojo apgavikas.
F.Bourdinas puikiai keisdavo išvaizdą – plaukus, o vėliau ir amžių išduodančią plikę slėpdavo po kepuraite, barzdos šerius naikindavo depiliaciniais kremais.
Bet labiausiai pasikeisdavo pats kūnas – jo judesiai, manieros, eisena. Vyras sugebėdavo apgauti net specialistus.
Kai 2004-aisiais 30 metų F.Bourdinas apsimetinėjo keturiolikmečiu Grenoblyje, jį apžiūrėjęs gydytojas patvirtino, kad jis iš tikrųjų yra paauglys.
„Kai jis kalbėdavo ispaniškai, tapdavo ispanu. Kai kalbėdavo angliškai – anglu.
Žinoma, kad jis melavo, bet koks jis aktorius!“ – gėrėjosi jo apgaule patikėjusi vidurinės mokyklos mokytoja Claire Chadourne.
Per savo „karjerą“ F.Bourdinas buvo įsitaisęs įvairiose našlaičių prieglaudose, vaikų namuose, mokyklose ir ligoninėse Vakarų Europoje, Balkanuose, Skandinavijoje ir JAV.
JAV valstybės departamentas įspėjo, kad F.Bourdinas yra ypač sumanus apgavikas, „galintis apsimesti vaiku, kad pelnytų užuojautą“.
Pats prancūzas keliuose interviu neslėpė: „Aš esu manipuliuotojas. Mano darbas yra manipuliuoti žmonėmis.“
Keliavo po Europą
Paryžiaus priemiestyje gimęs neturtingos prancūzės Ghislaine Bourdin ir imigranto iš Alžyro sūnus užaugo nežinodamas, kas jo tėvas.
Margarino gamykloje dirbusios ir išgerti mėgusios motinos dėmesio jam irgi trūko.
Su seneliais Nante augęs guvus vaikas dar būdamas penkerių leido savo vaizduotei įsišėlti – klasės draugus įtikino, kad jo tėvas yra Jungtinės Karalystės slaptasis agentas.
Kaip vėliau pasakojo prancūzas, melagysčių ir triukų jis ėmėsi siekdamas meilės ir dėmesio, kurio jam trūko vaikystėje.
Nuo 12 metų F.Bourdinas pradėjo kelionę po nepilnamečių kolonijas, o sulaukęs šešiolikos pabėgo į Paryžių, kur suvaidino savo pirmąjį vaidmenį: policininkui gatvėje pareiškė esąs pasiklydęs britų paauglys Jimmy Sale’as.
„Svajojau, kad jie mane išsiųs į Jungtinę Karalystę, nes ten gyvenimas man atrodė kur kas gražesnis“, – pasakojo F.Bourdinas.
Bet pareigūnas greitai išsiaiškino, kad paauglys nė žodžio nemoka angliškai, tad jo suktybė buvo atskleista.
Vėliau jis tobulino savo „techniką“ keliaudamas po įvairias Europos šalis.
Apsimetęs kurčiuoju, sergančiu ar tiesiog pasiklydusiu paaugliu jis apkeliavo dešimtis ligoninių ir prieglaudų.
Kai po kelių mėnesių jo apgaulė išaiškėdavo, jis tiesiog prisipažindavo ir išvykdavo į kitą miestą: „Mieliau pasitraukdavau pats, nei laukdavau, kol mane susems pareigūnai.“
Iki 1995-ųjų meluodamas policijai jis sukaupė nemažai įtarimų. Jo pėdsakais ėmė sekti ir Interpolas, o Prancūzijos televizijoje pasirodė laida apie keistą F.Bourdino gyvenimą.
Bet jo tai nesustabdė. 1997 metais Linareso našlaičių prieglaudoje atsidūrusio F.Bourdino laukė naujas išbandymas.
Apgavo net šeimą
Vaikų rūpybos teisėjas nepatikėjo, kad keturiolikmečiu apsimetęs vyras sako tiesą, ir davė jam pasirinkti: arba F.Bourdinas pasako, kas esąs, arba bus paimti jo pirštų atspaudai.
Manydamas, jog pastarasis variantas reikštų tiesų kelią į kalėjimą, prancūzas nusprendė ne sukurti naują tapatybę, o apsimesti tikru žmogumi.
Vaikinas pareiškė, kad yra amerikietis, ir paprašė leisti paskambinti artimiesiems.
Bet jis skambino visai ne jiems. Apsimetęs Ispanijos policininku jis sugebėjo susisiekti su JAV nacionaliniu dingusių vaikų centru ir jo darbuotojos paklausė, ar jų duomenų bazėje nėra vaiko, kurio išvaizdą jis apibūdino panašiai į savo.
Sulaukęs žinios, kad prieš trejus metus dingo taip atrodantis N.Barclay, policininku prisimetęs F.Bourdinas džiaugsmingai pranešė, kad vaikas surastas Ispanijoje.
„Supratau, kad tai žiaurus pokštas. Tuo metu bet kokia kaina norėjau ištrūkti, tačiau kai išgirdau, kad manęs atvyksta pasitikti sesuo, kone sublogavau. Supratau, kad nebegaliu suvaldyti situacijos“, – vėliau teigė F.Bourdinas.
Gavęs tikrojo N.Barclay nuotrauką vyras nusidažė plaukus šviesiai, kad labiau primintų dingusį amerikietį, prisidengė šaliku ir kepure, tačiau atvykstančios C.Gibson apgauti nesitikėjo.
„Supratau, kad viskas baigsis, kai Carey įžengs į prieglaudą. Nemaniau, kad ji bent sekundę patikės, kad aš jos brolis. Bet ji puolė prie manęs ir apkabino“, – prisiminė vyras.
Madride jam buvo išduotas JAV pasas, o tada jis išvyko į Ameriką. Tiesa, Beverly Dollarhide savo atsiradusį sūnų oro uoste sutiko ne taip džiaugsmingai.
„Ji reagavo ne taip, kaip turėtum reaguoti suradęs pradingusį sūnų.
Galbūt ji suprato, kad kažkas ne taip“, – teigė jos sūnus Codey.
F.Bourdinas greitai prisitaikė prie gyvenimo JAV. Sužinojęs kokią nors detalę apie Barclay šeimą iš vieno giminaičio ją pakartodavo kitam, kad atrodytų, jog giminės reikalai jam seniai žinomi.
Tiesa, gyvenimas namelyje ant ratų Teksaso valstijoje nebuvo amerikietiška svajonė, kurios troško bėglys prancūzas.
Nuobodybė ilgai netruko. Praėjus pusei metų pareigūnai pradėjo domėtis keista paauglio istorija. O FTB agentų paimtas kraujo mėginys ir pirštų atspaudai atskleidė, kad N.Barclay tapatybę pasisavino daug vyresnis prancūzas.
Kalėjimas neišgąsdino
1998 metais F.Bourdinas buvo nuteistas kalėti šešerius metus. Prancūzas atsiprašė šeimos teismo salėje, tačiau po kelerių metų išėjęs į laisvę ir grįžęs į Prancūziją savo darbą tęsė.
2003-iaisiais jis tapo keturiolikmečiu Leo Balley. Po metų – našlaičiu Rubenu Sanchezu Espinoza. Dar po metų Prancūzijos miesto Po nepilnamečių prieglaudoje atsidūrė penkiolikametis Francisco Hernandezas Fernandezas.
Šiuo vardu pasivadinęs F.Bourdinas gerą mėnesį apgaudinėjo visus vidurinės mokyklos darbuotojus, susirado nemažai juo susižavėjusių draugų, su kuriais žaisdavo kompiuterinius žaidimus ir čiuožinėdavo ant ledo.
Nuolat kepurę su snapeliu nešiojantis vyras aiškino, kad jo galvą bjauroja baisūs randai, todėl jis nenorėtų, kad juos pamatytų kiti vaikai.
Tiesa, apgavystė ir čia ilgai netruko. Viena mokyklos mokytoja pamatė televizijos laidą apie keistas F.Bourdino apgavystes ir suprato, kad F.Hernandezas Fernandezas – visai ne paauglys.
Paaiškėjo, kad kankinimo paliktų randų ant paauglio kūno nėra, o kepuraitė slepia tik į ketvirtąją dešimtį įkopusio vyriškio plinkančią galvą.
Apsimetėlis buvo nuteistas 6 mėnesių kalėjimo už dokumentų klastojimą.
Surado, ko ieškojo
Nors viešumas F.Bourdinui kainavo laisvę, galų gale suteikė ir laimės. Apie jį išgirdusią prancūzę Isabelle sujaudino beviltiška vietos pasaulyje nerandančio tautiečio istorija, tad ji nusprendė, kad nori su juo susitikti ir susituokti.
Praėjus metams po pirmojo susitikimo, pora susituokė, o vėliau susilaukė ir dukters.
Tiesa, į 2007 metais vykusias vestuves F.Bourdino motina ir senelis neatvyko. Jie negalėjo patikėti, kad tai nėra dar viena jo apgaulė. Visą likusį gyvenimą F.Bourdino motina liko įsitikinusi, kad jos sūnus – melagis, kuris negali pasikeisti.
„Tai – tik dar vienas jo vaidmuo, kuris liūdnai baigsis jo žmonai ir vaikui.
Negalima tiesiog nuspręsti būti tėvu šešioms dienoms ar šešiems mėnesiams. Tai ne laikina tapatybė“, – 2008-aisiais įspėjo F.Bourdino dėdė Jeanas Lucas Drouart’as.
Tačiau šeima iki šiol netoli Le Mano miesto Vidurio Prancūzijoje augina dabar jau penkis vaikus.
„Ilgiuosi savo senojo gyvenimo, savo laisvės. Tačiau mano vaikai ir augintiniai yra vienintelis mano lobis“, – šiemet teigė F.Bourdinas.
Filmo herojus
Apie F.Bourdino didžiausią apgaulę 2012 metais buvo sukurtas ir dokumentinis filmas „Apsimetėlis“ („The Imposter“). Juosta sulaukė gausybės kritikų pagyrų ir buvo vadinama vienu geriausių metų dokumentinių filmų, bet pačiam prancūzui jis labai nepatiko.
„Jie nepalieka manęs ramybėje. Pasakiau jiems tiesą, aš nesu genijus apgavikas. Nusipelniau pagarbos, nes nepadariau jokio baisaus nusikaltimo. Jeigu būčiau tokia šalta gyvatė, kokia jie mane pavaizdavo, negalėčiau mylėti. O meilė ir buvo tai, ko ieškojau visą savo gyvenimą“, – kalbėdamas apie filmą pabrėžė F.Bourdinas.
Bet filmo kūrėjas Bartas Laytonas tikino, jog jo sukurtas F.Bourdino portretas – labai sąžiningas, o prancūzas filmo net nežiūrėjo, nes supyko, kad juostą režisierius pirmiausia parodė N.Barclay artimiesiems. „Jis yra sudėtinga asmenybė. Kartais jis žavi, kartais gąsdina, gali sukelti ir užuojautą, ir atstumti. Norėjau, kad žiūrovai pajustų skirtingas jo puses“, – teigė britas.
O filmo kūrėjui talkinęs detektyvas Charlie Parkeris, kuris atskleidė F.Bourdino apgavystę Teksaso valstijoje, prancūzą lygino su vampyru: „Jis turi keistą aurą. Dirbau su labai daug bylų, tačiau jis mane gąsdino kaip niekas kitas.“
Parengė Justė Adakauskaitė
