Dėl to Didžiosios Britanijos padėtis tampa labai opi. Galbūt
„Brexit“ mus išves iš Europos Sąjungos, bet esame nepamainoma
išorinė karinė galia naujoje Europos grumtynių arenoje: Baltijos
jūros regione.
Pirmąsyk nuo praeito amžiaus 9-o dešimtmečio Britanija turi
rimtų karinių įsipareigojimų Europoje. Esame NATO „atraminė
šalis „ Estijoje, į kurią siunčiame karius ir koordinuojame
gynybos priemones (Kanada tokį patį darbą atlieka Latvijoje,
Vokietija – Lietuvoje, o Jungtinės Valstijos, kaip tikimės –
Lenkijoje).
Bataliono Estijoje laukia intensyvi karinė tarnyba, kokios
faktiškai nepraktikavome nuo 9-o dešimtmečio. Irake ir Afganistane
kovėmės su sukilėliais – daugiausiai fanatikais diletantais,
kurių pražūtingiausias ginklas buvo savadarbės minos.
Rusija, priešingai, yra aukščiausios klasės karinė
priešininkė. Jai stinga Sovietų Sąjungos karinės galios, bet
Vladimiras Putinas taškėsi už naftą ir dujas gautais pinigais, kad
atkurtų savo ginkluotąsias pajėgas. Šis įdirbis duoda neblogų
vaisių. Kai kuriose srityse, pavyzdžiui, priešlėktuvinės gynybos,
Rusija yra pranašesnė. Regione ji turi didžiulę šarvuotųjų
mašinų ir artilerijos kiekybinę persvarą, taip pat stiprų
kitokių „hibridinių“ karo priemonių derinį.
Šios problemos – rimtos. Estija neturi karinių oro pajėgų.
Ten dislokuoti RAF karo lėktuvai atlieka Baltijos šalių oro erdvės
policijos funkciją ir saugo nuo įsibrovėlių iš Rusijos, bet jie
negalėtų kovoti tikrame kare, padėdami britų kariams ant žemės.
Per didelį krūvį nešantis Karališkasis karo laivynas prireikus
irgi nebūtų po ranka. Kaip krizės atveju galėtume patikimai
apginti arba sustiprinti savo dalinius Estijoje? Ankstesnis atsakymas
būtų „skambinti Pentagonui“. Dabar mums galbūt reikia kažko
nauja, kas jį pakeistų.
Dar vienas nerimą keliantis dalykas – „dominavimas
eskaluojant padėtį“, Rusijos gebėjimas greitai pakelti
potencialaus konflikto kainą. Ką darysime, jeigu Kremlius paskelbs
virš Baltijos neskraidymo zoną ir galbūt, kad būtų labiau
įtikinama, išbandys nedidelį povandeninį branduolinį užtaisą?
Mūsų strateginė branduolinė programa, pagrįsta balistinėmis
raketomis „Trident“, yra numatyta apokalipsės dienai, o ne
diversijoms ir blefui atremti. Be to, ir šiuo atveju be Amerikos
apsaugos jausimės tarsi likę basi ant ledo.
Fragmentuota regiono saugumo sistema šiuo kariuomenės trūkumus
dar labiau padidina. Švedija ir Suomija neketina greitai stoti į
NATO (ir galbūt jau pavėlavo). Norvegija ir Islandija yra NATO
narės, bet nepriklauso Europos Sąjungai, stiprinančiai savo gynybos
planus. Danija priklauso ES, bet naudojasi išlyga, leidžiančia
nesilaikyti bendros bloko išorės ir saugumo politikos.
Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos
bendradarbiavimo gynybos srityje projektas „Nordefco“ egzistuoja,
bet daugiausiai tik popieriuje. Keturios mažesnės Šiaurės šalys
nemėgsta, kai joms komanduoja Švedija – didžiausia, turtingiausia
(ir arogantiškiausia) iš jų visų. Danijos karinė doktrina
grindžiama vien ekspediciniu karu; teritorinei gynybai joje skiriama
mažai dėmesio. Trys NATO narės baiminasi bet kokio nukrypimo nuo
aiškių Aljanso saugumo garantijų.
Dabar ši padėtis keičiasi, bet veikiau atskiromis dalimis, o ne
sisteminiu pagrindu. Devynios regiono šalys (Šiaurės penketukas,
Baltijos trejetas ir Lenkija) sparčiai kuria naujus saugumo
susitarimus. Jie grindžiami dalijimus žvalgybos informacija,
pajėgumų apjungimu, bendromis pratybomis ir teisinių bei
diplomatinių kliuvinių šalinimu.
Pavyzdžiui, NATO narė Estija ir blokui nepriklausanti Suomija
kartu pirks savaeigių haubicų iš Pietų Korėjos ir dalysis
žvalgybos informacija, demonstruodamos precedento neturinčią
spartą ir pasitikėjimą.
Suomija pasirašė pluoštą dvišalių gynybos sutarčių su
kitomis šalimis. Švedija pakeitė įstatymus, kad kitų šalių
ginkluotosioms pajėgoms (supraskit – NATO) būtų leidžiama veikti
šalies teritorijoje, Stokholmas artėja prie sprendimo jungtis prie
Britanijos vadovaujamų ekspedicinių pajėgų, dislokuojamų
neramiuose taškuose užsienyje. Prisijungti galėtų ir Baltijos
šalys.
Lenkijos konservatyvi vyriausybė anksčiau buvo susitelkusi vien
į NATO, bet dabar ji siekia plėtoti gynybos ryšius su Švedija.
Pagrindinis visų šių procesų variklis, be abejo, yra ponas
Putinas. Jo grėsmingas ir beatodairiškas elgesys galiausiai
privertė NATO atsikratyti iliuzijų apie partnerystę su Rusija ir
parengti paribio valstybių gynybos planus, rengti pratybas ir
padidinti sąjungininkų dalyvavimą šiame regione.
Rusija pati pažadino iki tol ramiai snaudusius Vakarus, o dabar
jos propaganda smerkia šį pavėluotą ir ribotą atsaką kaip
žvanginimą ginklais ir grasina rūsčiomis atsakomosiomis
priemonėmis.
Kaip bebūtų, kad ši Šiaurės šalių, Baltijos valstybių ir
Lenkijos mini-NATO užuomazga taptų iš aklavietės vedančius ir
spragas užkamšančiu projektu, reikalingas išorinis vadovavimas,
vykdomas šalies, turinčios didelę diplomatinę ir karinę įtaką.
Iškilus klaustukų dėl Prancūzijos, Vokietijos ir JAV būsimų
vadovybių, iš tikrųjų tokia šalis gali būti tik Britanija.
Įsipareigojimai Estijai, ko gera, tėra mūsų Baltijos nuotykio
pradžia.
Mūsų politikai turėtų labiau stengtis paaiškinti, kodėl visa
tai yra reikalinga.
Iš pradžių jie galėtų atviriau paaiškinti, kokią didelę
grėsmę šaliai kelia Rusija: ne vien dėl karybos atžvilgiu, bet ir
dėl savo ardomosios veiklos.
Jie taip pat galėtų pabrėžti, kad Britanijai slenkant
„Brexit“ link mums yra ypač reikalingi draugai Europoje.
Jie turėtų pasakyti, kad nėra vertesnio sąjungininko negu
gerai vadovaujama ir aistringai anglofiliška Estija. Estijos kariai
kovėsi kartu su mumis Afganistane ir sudėjo ten didelių aukų.
Prieš šimtmetį Karališkasis laivynas apsaugojo Estijos
nepriklausomybę. Baltijos šalys skaudžiai nukentėjo, pakliuvusios
į Kremliaus rankas. Dėl to dalis kaltės tenka mums. Turime
moralinę pareigą padėti joms dabar.
Dar daugiau – mūsų sąjungininkų pajėgumai daro mus
saugesnius. Baltijos šalims puikiai sekasi žvalgybos darbas ir kova
su propaganda. Suomija ir Lenkija turi JASSM: sunkiai susekamų
sparnuotųjų raketų, kurių Rusija negalėtų numušti, ir jos yra
reali atgrasanti priemonė. Švedijos karinės oro pajėgos ir
povandeniniai laivai, kaip ir Suomijos artilerija, yra vieni
geriausių pasaulyje. Jeigu padėtume sudėlioti visus šiuos
elementus, užsitikrintume, kad karas su Rusija taptų mažiau
tikėtinas visiems, įskaitant mus.