Kiaulės skraidyti nemoka – tai žinome kiekvienas. Tačiau nebūkime tokie tikri.
Jeigu paklaustumėte bet kurio roko grupės „Pink Floyd“ gerbėjo bet kuriame pasaulio kampelyje, tikrai išgirstumėte kitokį atsakymą: „Viena gigantiška kiaulė tikrai gali skraidyti. Ir ji tai ne kartą įrodė.“
Iš tikrųjų apie dvylikos metrų ilgio pripučiamosios „Pink Floyd“ kriuksės, vardu Algie, nuotykius jau ne vieną dešimtmetį sklando legendos: jos skrydis virš senosios Londono Batersio elektrinės yra tapęs šiuolaikiniu kultūros simboliu.
Būtent todėl Algie sušmėžavo Londono padebesiuose netgi per olimpinių vasaros žaidynių atidarymą 2012-aisiais.
Praėjusią savaitę Algie klonai vėl skrajojo virš centrinio Londono. Miesto gyventojai ir turistai piktą žvilgsnį metančią kiaulaitę matė ir virš BBC televizijos biuro, ir virš Viktorijos ir Alberto meno muziejaus.
Tokiu simboliniu gestu Jungtinės Karalystės sostinėje pradėtas minėti neeilinis jubiliejus šiuolaikinės muzikos istorijoje.
Lygiai prieš 50 metų platusis pasaulis pirmąkart išgirdo progresyvaus, eksperimentinio ir psichodelinio roko pradininkų „Pink Floyd“ unikalius garsus.
Kelias buvo duobėtas
1967 metų gegužės 21-ąją EMI įrašų kompanijos studijoje keturi jaunuoliai – Sydas Barrettas, Rogeris Watersas, Richardas Wrightas ir Nickas Masonas – baigė įrašinėti debiutinį „Pink Floyd“ albumą „The Piper At The Gates Of Dawn“.
Tais metais pradėtas pardavinėti albumas sukėlė audrą abiejose Atlanto pusėse.
Iškart buvo surengtas triumfo sulaukęs turas į JAV. Jo metu vos 21 metų sulaukę anglai studentai buvo vadinami „revoliucinio garso architektais“, „kosminio roko filosofais“ arba „psichodelinės muzikos krikštatėviais“.
Taip įsižiebė ryški muzikos grupės „Pink Floyd“ žvaigždė, kuri negęsta iki šiol.
Tiesa, grupė patyrė rimtą šlovės užtemimą trečiaisiais savo gyvavimo metais: tuomet dėl LSD perdozavimo iš jos pasitraukė solistas ir idėjinis vadas S.Barrettas. Bet jį sėkmingai pakeitė Davidas Gilmouras.
Per penkis dešimtmečius pasaulyje parduota per 250 milijonų oficialių grupės plokštelių ir kompaktinių diskų.
Manoma, kad dar maždaug 50 milijonų įrašų yra paplitę Azijos arba Lotynų Amerikos juodojoje rinkoje. Maža to, jau tris dešimtmečius grupės nariai leidžia solinius albumus, tad galima pridėti dar keliolika milijonų.
Visai rimtai yra sakoma, kad dabar kas ketvirtuose mūsų planetos namuose būtų galima surasti bent po vieną „Pink Floyd“ albumą. Tokiu populiarumu per visą pop- ir roko istoriją gali pasigirti vos kelios grupės ar atlikėjai: rokenrolo karaliai Elvis Presley, Michaelas Jacksonas, „The Beatles“, „Rolling Stones“, „Led Zeppelin“.
Dainos – apie politiką
„Pink Floyd“ niekada neapsiribojo vien muzikinėmis naujovėmis. Grupė pirmoji ėmė eksperimentuoti su šviesomis, lazeriais, teatro ir scenos architektūros elementais. Koncertai arenose arba stadionuose buvo daugybę pojūčių žadinanti patirtis.
Maža to, naujos muzikinės ir vaizdinės formos puikiai derėjo su maištingu dainų turiniu.
„Pink Floyd“ albumai turėjo aiškiai išreikštas socialines ir politines temas: dainų tekstuose atvirai kalbama apie nelygybę visuomenėje, valdančiųjų godumą, žmonių susvetimėjimą, militarizmą, totalitarizmą, šovinizmą ir kitus marazminius „-izmus“.
Dar 1979-aisiais chrestomatiniu tapusiame albume „The Wall“ grupė „Pink Floyd“ ragino iki pamatų griauti mūrus, dirbtinai skiriančius žmones ir valstybes.
Vargu ar verta stebėtis, kad kai 1989-ųjų rudenį griuvo Berlyno siena ir žlugo komunistiniai režimai Europoje, vokiečiai pirmąsias susivienijimo metines nusprendė atšvęsti pasikviesdami šio „Pink Floyd“ albumo kūrėją R.Watersą ir kitus atlikėjus.
Buvo surengtas 350 tūkst. minią sutraukęs koncertas buvusioje „niekieno žemės“ teritorijoje tarp Potsdamo aikštės ir Brandenburgo vartų.
Ar muzikantai ir kūrėjai turi teisę kištis į politiką? Buvęs „Pink Floyd“ lyderis R.Watersas iki šiol įsitikinęs, kad būti politiškai aktyviems yra net ne teisė, o pareiga.
Lyderis neslepia pažiūrų
Vos po kelių savaičių, birželio 2-ąją, R.Watersas išleis naują solinį albumą „Is This The Life We Really Want?“, kuris bus atvirai politiškas.
Kokie dabar R.Waterso politiniai įsitikinimai, iškalbingai byloja per jo koncertus skraidanti kiaulė Algie su nedviprasmišku užrašu ant lašinių: „Fuck Trump and His Wall“ (liet. „Velniop Trumpą ir jo sieną“).
„Visuomet sakiau, kad norėčiau surengti „The Wall“ koncertą Izraelio ir Palestinos pasienyje, kai tik bus nugriauta ten suręsta baisi siena.
Neatmetu galimybės, kad panašus koncertas galėtų įvykti ir šalia kitos geografiškai svarbios sienos tarp JAV ir Meksikos.
Bet tai atsitiks tik tuomet, jeigu mes, kaip žmonių rasė, sugebėsime suvokti, kad nėra jokių „mes“ ir „jie“, kad visi esame žmonės ir visi turime surasti būdų sugyventi, – taip vasario mėnesį man kalbėjo pats R.Watersas, kai paklausiau apie galimus „The Wall“ koncertus karštuosiuose pasaulio politiniuose taškuose. – Tačiau kol kas mes tiktai sugebame naudotis ekonomine sistema, kuri naikina visą mūsų planetą nesuvokiamai dideliu greičiu.
Žmonijai būtina pagaliau pabusti iš letargo, kol dar nesame peržengę lemtingos ribos.
Kad ir kaip būtų apmaudu, dabar didelė dalis žmonių Vakaruose kažkodėl leidžia, kad jų politiniai lyderiai siūlytų primityvius receptus rimtoms problemoms spręsti. Kaip lengva viskuo apkaltinti užsieniečius – jie yra blogiukai, juos reikia gaudyti ir išmesti už valstybės ribų.
Tai – Donaldo Trumpo ir Theresos May retorika. Dešinysis politinis sparnas kelia savo bjaurią galvą. Tad manau, kad „The Wall“ koncertai kaip priešnuodis ir kaip žmonių solidarumo aktas būtų nebloga idėja.
Norėčiau, kad žmonės, palaikantys humanizmo idėjas, susiorganizuotų ir duotų atkirtį dešiniesiems.“
Grupę išardė nuostatos
R.Watersas neseniai pirmą kartą prasitarė, kad 1983-iaisiais ne tik kūrybinė trintis, bet ir labai aiškūs politiniai nesutarimai tarp dviejų „Pink Floyd“ lyderių – jo ir solisto bei gitaristo D.Gilmouro – privedė prie grupės suskilimo.
Kūrybinis „Pink Floyd“ lokomotyvas R.Watersas antimilitaristiniame grupės albume „The Final Cut“ labai atvirai kritikavo ne tik sovietmečio lyderio Leonido Brežnevo sprendimą siųsti SSRS armiją į Afganistaną, bet ir britų premjerės Margaret Thatcher ryžtą kariauti dėl Folklando salų prie Argentinos krantų.
Pasak R.Waterso, grupės narys D.Gilmouras priešinosi, kad bent keliose „The Final Cut“ dainose būtų tiesiogiai minimas M.Thatcher vardas ir kad būtų reiškiami priekaištai Geležinės Ledi vykdomai vidaus ir tarptautinei politikai.
Tikra tiesa, kad po to, kai 1985 metais R.Watersas paliko savo suburtą „Pink Floyd“, šios grupės albumai, kuriuos kūrė D.Gilmouras, jau nebelietė jokios politinės tematikos.
Karo kirvis tarp R.Waterso ir D.Gilmouro užkastas tik praėjus dvidešimčiai metų po skyrybų.
2005-ųjų liepą visi keturi „pinkai“ – R.Watersas, D.Gilmouras, R.Wrightas ir N.Masonas – kartu sugrojo ketvirčio milijono žiūrovų miniai Londono Haid Parke per „Live8“ labdaringą pasaulinį koncertą.
2008-aisiais grupės klavišininkas R.Wrightas mirė, tad „Pink Floyd“ jau niekada nebesusiburs kartu.
Kiek anksčiau, 2006 metais, mirė S.Barrettas, pirmasis grupės solistas, gerbėjų ir pačių grupės narių švelniai pravardžiuotas Išprotėjusiu Deimantu.
Jubiliejų pagerbs paroda
Šįmet minint 50-ąjį grupės jubiliejų nuo gegužės 13-osios iki spalio 1-osios Londono Viktorijos ir Alberto muziejuje atidaryta itin novatoriška retrospektyva, nuodugniai atpasakojanti neįtikėtiną „Pink Floyd“ kelionę nuo mažų, pogrindinių Londono muzikos klubų iki lūžtančių stadionų pasaulio didmiesčiuose.
Po labai sėkmingos parodos, skirtos Davido Bowie fenomenui, parodos kuratoriai ir šįkart tikisi sulaukti daugiau nei 300 tūkstančių lankytojų iš viso pasaulio.
Prieš žengiant į psichodelinį laiko tunelį kiekvienam lankytojui patariama pasiimti specialų „Wi-Fi“ aparatuką su ausinėmis – einant nuo vieno iš 350 eksponatų prie kito garso takelis keičiasi automatiškai – sukuriama teatrališka, daugybę pojūčių pažadinanti atmosfera.
Paskutinė parodos salė yra tikras deimančiukas: lankytojas atsiduria „Sennheiser“ sukurtoje trimatėje garso ir vaizdo erdvėje „Ambeo“, kurioje patiria beveik tokį pat katarsį, kokį buvo galima išgyventi per „Pink Floyd“ koncertus.
Parodoje „The Pink Floyd Exhibition: Their Mortal Remains“ chronologiškai grįžtama į pačias grupės ištakas: į Kembridžo miestą, kuriame gimė, augo ir toje pačioje Kembridžšyro berniukų vidurinėje mokykloje paauglystėje susidraugavo R.Watersas ir S.Barrettas.
Parodos kuratorė Paula Webb Stainton tos valstybinės mokyklos uždulkėjusiame kambariuke netgi sugebėjo rasti bambukinę lazdą ir bausmių knygą, kurioje aiškiai parašyta, kiek kartų už blogą elgesį beržinės košės teko paragauti būsimosioms „Pink Floyd“ žvaigždėms.
Kur kas vėliau fizinių bausmių mokykloje patirtis įkvėpė R.Watersą parašyti bene žymiausią grupės dainą „Another Brick in The Wall (Part 2)“, kurioje brutalus mokyklos direktorius pliekia vaikus, o šie jam choru atsako: „Mes nenorime tokio lavinimo.“
„Aš iš grupės narių ir jų vaikystės draugų bent keliskart buvau girdėjusi šnekas apie bausmes lazda ir bausmių knygą.
Pamaniau, kad verta patikrinti, ar jos iš tikrųjų egzistuoja. Tos mokyklos pavadinimas jau pakitęs, tačiau kai ten nuvykau, mokyklos vadovai man parodė prieš 30 metų į sandėliuką sukrautus daiktus. Ir – bingo! Ten radau lazdą, kuria vaikystėje buvo mušamas R.Watersas.
Jis niekada neslėpė, kad tai jį labai paveikė. Mokyklos archyvuose radau ir dar vieną knygą, kurioje buvo surašyta, ką mokiniai ketina veikti ateityje. R.Watersas teigė norįs tapti inžinieriumi, o S.Barrettas – menininku“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo parodos kuratorė P.Webb Stainton.
Paroda „Pink Floyd: Their Mortal Remains“ veiks Londone, Viktorijos ir Alberto muziejuje, 20 savaičių, iki spalio 1-osios.
Po to ji keliaus po didžiuosius Europos ir JAV miestus.
Nenublizginta grupės istorija
Parodos lankytojams atvirai pasakojama apie bene liūdniausią „Pink Floyd“ istorijos puslapį: genialaus grupės įkūrėjo S.Barretto įnikimą į narkotikus ir itin greitą nuopuolį.
Aubrey Powellas, R.Waterso ir S.Barretto vaikystės draugas ir „Pink Floyd“ kūrybinės agentūros „Hipgnosis“ įkūrėjas, „Lietuvos rytui“ papasakojo, kad iki šiol puikiai prisimena, kaip LSD perdozavimas vieną 1968-ųjų savaitgalį pavertė gabų kūrėją bemaž daržove.
A.Powellas tuomet dalijosi tuo pačiu butu su S.Barrettu.
„Sydas buvo grupės lyderis, pagrindinis gitaristas ir dainų kūrėjas. Jis buvo gražus žmogus tiek vidumi, tiek išore, turėjo fantastišką humoro jausmą. Jis tikrai buvo ypatingas, tikras deimantas.
Tačiau kai „Pink Floyd“ tapo populiari, Sydas pradėjo vartoti itin daug LSD. Per vieną tokį ilgąjį savaitgalį jis perdozavo ir tiesiog perdegė. Neperdedu – nuo penktadienio iki pirmadienio jis tapo visai kitu žmogumi.
Mes abu gyvenome viename bute. Mačiau, kaip akimirksniu keisdavosi Sydo nuotaikos: jis iš normalios būsenos pereidavo į katatonišką. Kartais jis būdavo ramus, o po kelių akimirkų – agresyvus. Žmonės pradėjo jo bijoti. Muzikinis lygis krito: Sydas tiesiog nebegalėjo groti su grupe“, – su liūdesiu prisiminė A.Powellas.
Jis patvirtino, kad legenda, jog prabėgus septyneriems metams po pasitraukimo iš „Pink Floyd“ gretų, 1975-aisiais, Išprotėjęs Deimantas Sydas bandė vėl prisidėti prie grupės – tikra tiesa.
„Aš mačiau tai savo akimis. Pirmiausia Sydas atvyko į mano studiją „Hipgnosis“ Londone. Vos ne vos jį atpažinau – jis buvo labai sustambėjęs. Paklausiau jo, ką ketina veikti šiame mieste.
Sydas man atsakė: „Ieškau, kur mūsų vaikinai. Girdėjau, kad jie įrašinėja diską.“ Pasakiau, kad jie „Abbey Road“ studijoje. Jis išsikvietė taksi ir ten nuvažiavo.
Kai jis įžengė į studiją, nė vienas iš „Pink Floyd“ narių jo neatpažino: jo fizinis pasikeitimas buvo ryškus – jis buvo plikai nusiskutęs ir storas. Ne toks Sydas, kokį mes pažinojome. Jis pasisveikino su grupe ir pasakė: „Kur mano gitara? Aš čia esu tam, kad gročiau.“
Tačiau buvo aišku, kad jis tikrai nieko nesugros. Visi su juo elgėsi pagarbiai, bet buvo labai šokiruoti“, – pasakojo A.Powellas.
„Pink Floyd“ kiaulės nuotykiai Pietų Anglijoje
1976-ųjų gruodžio 2-osios rytą įspūdingo dydžio pripučiamoji kiaulaitė Algie „pabėgo“ nuo savo šeimininkų – keturių „Pink Floyd“ muzikantų. Algie pabėgimas iš centriniame Londone esančios Batersio elektrinės sukėlė ant kojų policiją, sutrukdė Hitrou oro uosto darbą ir netgi privertė pakilti į orą Karališkųjų oro pajėgų sraigtasparnius.
Civilinės ir karinės aviacijos dispečeriai netikėjo savo ausimis, kai pilotai jiems ėmė pranešinėti: „Dešimties kilometrų aukštyje matome skrendantį paršą!“
Tąryt Rogeris Watersas, Davidas Gilmouras, Nickas Masonas ir Richardas Wrightas bei jų kūrybinis guru Aubrey Powellas planavo tiesiog nufotografuoti kiaulę, sklendžiančią tarp keturių rūkstančių Batersio elektrinės kaminų.
„Pink Floyd“ vyrukai ką tik buvo baigę įrašinėti albumą „Animals“ (liet. „Gyvuliai“), kuriame buvo gvildenamos politinės temos su aiškiomis užuominomis į rašytojo George’o Orwello kūrinį „Gyvulių ūkis“.
Kiaulės tame kūrinyje – brutalios, agresyvios ir gudrios visų kitų gyvių šeimininkės. Tiek G.Orwellui, tiek grupei „Pink Floyd“ jos buvo totalitarizmo ar prievartą naudojančio režimo simbolis. Maža to, nuo 6-ojo dešimtmečio Anglijos jaunimo slenge žodis „pig“ reiškė ne tik kriuksintį gyvūną, bet ir policininką.
Grupės bosistui ir pagrindiniam dainų autoriui R.Watersui kilo mintis: albumo dėklas turėtų būti būtent su tokia virš Londono skraidančia kiaule. A.Powellas surado olandų dizainerį Theo Botschuijverį, jis Vokietijoje pagamino pripučiamąją kiaulę ir sunkvežimiu ją atgabeno į Londoną.
„Pink Floyd“ albumo viršelis, dabar jau tapęs bene žymiausiu per visą roko muzikos istoriją, turėjo būti fotografuojamas tris dienas. Bet Algie pirmą dieną net nepakilo į orą – dėl šalčio neveikė dujų balionai ir nepavyko jos pripūsti. Užtat antrąją dieną į Algie buvo prileista tiek helio, kad ji išsipančiojo iš virvių ir paspruko į laisvę.
„Aš buvau apimtas panikos. Dabar galima smagiau pasijuokti, bet tuomet mano kelnės buvo pilnos. Juk ta kiaulė galėjo sukelti aviacijos katastrofą. Galų gale tos dienos vakare sulaukėme skambučio iš vieno ūkininko Kento grafystėje. „Atvažiuokite pasiimti savo pripučiamojo paršo. Jis nukrito ant mano lauko ir gąsdina mano karves“, – pasakojo A.Powellas.
