Pasaulis sulaikęs kvapą labiausiai laukė V.Putino ir D.Trumpo dvišalio susitikimo.
Jokių konkrečių, aiškių ir apčiuopiamų susitarimų – išskyrus tai, kad nebežinia kelintą kartą sutarta dėl ugnies nutraukimo Sirijoje, o pati šalis padalyta į įtakos zonas. Svarbiausiu klausimu – dėl Rusijos globotinio B.al-Assado ateities – ir vėl migla. D.Trumpas, regis, lyg ir būtų linkęs jį palikti neaiškios trukmės „pereinamajam laikotarpiui“, o tai, žinoma, labiau į naudą Kremliui.
Dar sutarta dėl specialaus JAV atstovo Vokietijos, Prancūzijos, Rusijos ir Ukrainos derybose dėl šios šalies ateities, kurios ir toliau neturi aiškių perspektyvų.
Vis dėlto V.Putinas ir visas jo režimas gali džiaugtis ir džiaugiasi jau vien tuo, kad šiam dvišaliam susitikimui buvo skirta tiek dėmesio, pokalbis truko daugiau nei keturis kartus ilgiau, nei planuota, o pats JAV vadovas rodė savo kolegai tokį pat didelį palankumą kaip ir prieš Amerikos prezidento rinkimus. Tad Kremliaus politinė izoliacija, regis, byra vis labiau.
Akivaizdu, kad galingiausios pasaulio valstybės vadovu tapęs amerikietis superoligarchas ir toliau tebėra įsitikinęs, jog su Kremliaus šeimininku, su kuriuo jį sieja sielų giminystė bei panašus pasaulio tvarkos supratimas, jis galėtų sukirsti rankomis dėl įvairių dalykų, prieš tai prasukus kokius nors abipusiškai naudingus mainus.
Visiškai neatmestina, kad dėl ko nors jau yra kartą ar net porą delnais pliaukštelėta, pirmiausia dėl tos pačios Sirijos. Galbūt jau tuomet, kai rusai iš karto po JAV prezidento rinkimų nušlavė nuo žemės paviršiaus Alepo miestą be jokių išrinktojo trukdžių.
Vis dėlto didžioji bėda ir problema, kurią puikiai supranta abi pusės, yra ta, kad Vašingtonas – ne Maskva.
Vašingtone D.Trumpas valdo toli gražu ne vienas ir jam į pakaušį plėšriai išsišiepusios alsuoja ne tik demokratiškoji opozicija, didžioji dalis žiniasklaidos, specialiųjų tarnybų bei karinės vadovybės, bet ir respublikonų partijos viršūnėlės. O ir paties prezidento politinė komanda vis dažniau primena į skirtingas puses traukiamą vežimą.
Tad demokratų opozicijos vis labiau kaitinamas parlamentinis tyrimas dėl D.Trumpo ir jo komandos ryšių su rusais bei pastarųjų kišimosi į JAV rinkimus – tik dalis bendro to politinio chaoso ar netgi pilietinio karo pelkės, kuri vis labiau įsiurbia ir politinį elitą, ir visuomenę.
Žinoma, mūsų pakraščiui kol kas galima džiaugtis, kad Rytų fronte lyg ir dominuoja senoji griežtoji respublikoniškos politikos linija, sustiprinta išaugusios tradiciškai antirusiškos karinės grietinėlės įtakos.
Tačiau Kremliui svarbiausia tai, jog pačioje JAV sostinėje tvyro štai tokia politinė sumaištis, kuri, suprantama, gerokai menkina ir sekina visos valstybės vaidmenį tarptautinėje arenoje.
Bene džiugiausia žinia Maskvai turėjo būti D.Trumpo programinė kalba Varšuvoje. JAV prezidentas pademonstravo besąlygišką paramą dabartinei dešiniajai Lenkijos valdžiai, vis aštriau konfrontuojančiai su Vakarų Europa ir jos politiniu elitu.
Tad D.Trumpas – ne viso „laisvojo pasaulio“, o visų dešiniųjų ir radikaliai konservatyviųjų antieuropietiškų jėgų Vakaruose vedlys.
Jam pagrindiniai priešai – liberalioji demokratija, tapatinama su „biurokratija“, taip pat islamiškasis terorizmas.
Kuo didesnis konfliktas tarp radikaliųjų dešiniųjų ir vadinamosios tradicinės politikos atstovų Vakaruose arba tarp vadinamųjų senųjų bei naujųjų – posovietinių – Europos Sąjungos narių yra tiktai į naudą Kremliui ir visiems kitiems, kurie svajoja apie Vakarų žlugimą.
Galingiausios Vakarų valstybės vadovas šį konfliktą, atrodo, pasiryžęs tik dar labiau aštrinti. O kurioje pusėje bus Lietuva?