Paskelbus apie atsakomąsias Kremliaus priemones į JAV sankcijas vėl tenka konstatuoti: gandai apie ankstyvą VVP strateginį talentą yra gerokai perdėti.
Antra vertus, nieko asmeniško. Čia ne tiek paties V.Putino problema, kad sunku išaugti antrarūšio KGB rezidento Dresdene marškinius. Čia greičiau kaltas jo nuobodaus ir pilko režimo bergždumas.
Pavyzdžiui, išgarsintasis Rusijos kišimasis į JAV rinkimus. Galima pripažinti, kad sąnaudų naudos analizės požiūriu operacija verta aplodismentų. Truputis programišių siautėjimo, keletas diskretiškų susitikimų su D.Trumpo kampanijos veikėjais – ir štai JAV politinė sistema lyg ir paguldyta ant menčių.
Žiniasklaida neužsičiaupdama atrajoja tas pačias temas, D.Trumpo elektoratas ja dar labiau piktinasi, balsavusieji prieš D.Trumpą tūžta ant D.Trumpo elektorato, svarbios reformos buksuoja, ratas užsidaro – štai ką galima išpešti iš paprasčiausios „aktyvių priemonių“ diversijos.
Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Amerikos kultūriniai karai prasidėjo, tęsiasi ir baigsis visiškai nepriklausomai nuo Rusijos veiksnio. Lygiai kaip ir absoliuti rietenų Vašingtone ir už jo ribų dauguma kyla ne tiek dėl D.Trumpo politikos, kiek dėl jo asmens.
Ant jo karti klejones apie didelį norą susibičiuliauti su V.Putinu jau darosi ir neįdomu, ir nemandagu.
D.Trumpą galima kaltinti tuo, kad jis yra ne kiekvienam akademikui patrauklus pajacas, puikiai perpratęs TV ir socialinių tinklų epochos komunikaciją, tačiau labai sunkiai artikuliuojantis, kokias reformas norėtų skelbti, ir dar sunkiau, kaip jas prastumti pasitelkiant įvairias interesų grupes.
Tačiau to tikrai nepakanka norint apkaltinti jį instinktyviomis simpatijomis Kremliaus režimui arba, dar blogiau, sąmoningu sandėriu.
Tęsiant kvailių ir piktadarių temą, galima labai abejoti, ir ar pats Kremlius dėjo daug į vilčių į D.Trumpą. Greičiau buvo pasiryžęs susidėti ir su pačiu velniu, jeigu raguotasis laimės prieš H.Clinton.
Ir kaip visuomet oportunistiškai į atsidariusią orlaidę įkišo savo nagus. Tai dar kartą įrodo – šansais puikiai pasinaudojantis taktikas labai retai būna ateitį numatantis strategas.
Jeigu Maskva būtų bent viena smegenų ląstele jautusi, kad praėjus vos pusmečiui po naujojo JAV prezidento išrinkimo gaus ne naują perkrovos signalą, o dar labiau sugriežtintas sankcijas, dievaži, tokios perspektyvos akivaizdoje tikrai nebūtų kišusi nagų.
Mat po JAV Kongreso sprendimo Kremliui lieka konstatuoti liūdną faktą. Ne, tai ne apmaudus suvokimas, kad prie Krymo aneksijos įteisinimo nepriartėta. Ir ne dar rūgštesnis supratimas, kad jokie išskirtiniai Maskvos interesai nepripažinti jai aktualiuose regionuose.
Liūdniausia VVP suvokti, kad jokio atsakomojo antausio Vašingtonui jis negali skelti, nes rankoje nelaiko jokių apčiuopiamų kozirių.
Grasinimas išsiųsti namolio pusę JAV diplomatinio ir pagalbinio personalo gali sukelti laikinų nepatogumų nebent tam pačiam personalui, bet tik ne Amerikai ar jos politikai.
Nes daugiau kuo nors pagąsdinti tiesiog neišeina. Turto, kurį Vakarai laikytų Rusijoje, nėra. Žmonių, miniomis besiveržiančių investuoti ar lankytis Trečiojoje Romoje, irgi ne tiek daug pasitaiko.
Itin svarbių technologijų ar žaliavų, kurias Vakarai atmerktomis akimis sapnuotų, Kremlius arba neturi, arba negali nustoti eksportuoti, nes tada pereitų prie visiškos bado dietos.
Todėl ir lieka skųstis chamiška JAV politika, rusofobinėmis nuotaikomis ir nebent tikėtis, jog namo išsiųsti Amerikos diplomatai taip išgyvens dėl sugadintos karjeros, kad patys užsiverbuos FST agentais.