Nepriklausomai nuo amžiaus pirmoje nuotraukoje be vargo visi atpažintų Rusijos prezidentą B.Jelciną lemtingomis perversmo prieš jį ir M.Gorbačiovą 1991 m. rugpjūčio 19–21 dienomis.
Dėl antrosios nuotraukos, perversmo iniciatorių, būtų nemažai spėlionių, ypač tarp viktorinoje dalyvaujančių jaunesnės kartos atstovų. Menkystų niekas neprisimena ir neįsimena.
Paskutinėmis sovietų imperijos žlugimo dienomis, ruošiantis pasirašyti ją gelbėjančią „atnaujintą“ sąjunginę sutartį, grupė senų nomenklatūrininkų, palaikomi karo ir saugumo „vanagų“, susimetė į gaują. Ji pasivadino į kitas pasaulio kalbas jau nebeverčiama santrumpa GKČP (lietuviškai – Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas) ir pradėjo „klasikinį“ valstybės perversmą pagal visas „ypatingosios padėties“ taisykles.
Apribojami M.Gorbačiovo ir jo aplinkos veiksmai, kariuomenė gatvėse, stabdomos žiniasklaidos priemonės, išskyrus perversmininkų skurdžius pranešimus, televizija transliuoja animacinius filmus ir baletą.
Tačiau perversmininkų balsas ir rankos dreba, veidai išblyškę, sutrikę. Žmonės tai mato, renkasi protestuoti, palaiko B.Jelciną ir kitokios Rusijos ateitį.
Perversmas, jau išnarstytas įvairiausiais aspektais, žlunga, o perversmininkai, tie, kurie nespėjo nusižudyti, suimami. Desperatiškas bandymas grąžinti SSRS nepasisekė.
Bet tai, kas įvyko po to, iki šiol kelia nuostabą: taip greitai dar nėra žlugusi nė viena pasaulio imperija.
Perversmininkai ne tik pagreitino imperijos irimo procesą, bet išvis sunaikino bet kokią viltį, kad SSRS galima išsaugoti.
Prasidėjo jau anksčiau paskelbusių nepriklausomybę valstybių, tarp jų ir Lietuvos, tarptautinio pripažinimo škvalas.
Senieji Maskvos ideologai ir politologai ėmė krapštyti pakaušį: jeigu jau tokios perversmo pasekmės, ar nebuvo ši akcija iš anksto pačios valdžios sugalvota? Tokia versija iškart buvo paskleista Kremliaus koridoriuose.
Pastaruosius kelerius metus vos paminėjus GKČP pirmiausia pradedama aiškinti, kad perversmas vyko M.Gorbačiovui iš anksto apie jį žinant.
Tačiau ši versija turi ir nemažai silpnų vietų.
Pavyzdžiui, perversmo dienomis visa valdžia atostogavo. M.Gorbačiovas – taip pat. Kaip įmanoma lemtingiausiomis valstybei dienomis, virš galvos lyg Damoklo kardui kabant „gelbėjimosi“ projektams, poilsiauti?
Tai, kas darėsi Maskvoje rugpjūtį, vos ne tokiu pat scenarijumi jau buvo išbandyta tų pačių metų sausį Lietuvoje. Iš dalies su tais pačiais pažįstamais veikėjais. Ir labai panašiu M.Gorbačiovo elgesiu. Tarsi žinojo, kas vyksta, tarsi ne.
Pavyzdžiui, kodėl Maskvoje suformuotos ir į Lietuvą pasiųstos politikų grupės lėktuvas pirmiausia nusileido Minske? Norėta palaukti, kuo viskas baigsis?
Jeigu M.Gorbačiovas istorijoje norėtų išlikti solidžiu politiku ir sudėti taškus ant reikiamos raidės, jis sutiktų liudyti Sausio 13-osios byloje. Kartu gal panaikintų ir sąmokslų teorijų šešėlį nuo savo vaidmens Maskvoje 1991 m. rugpjūtį.
Rugpjūčio perversmo Maskvoje baigtis leido atsikvėpti ir Lietuvai. Liūdėjo nebent tie, kurie laukė GKČP pergalės. Kiek tokių laukiančių buvo, sunku pasakyti.
Kaip perversmininkų sėkmės atveju būtų reagavusi Lietuvos visuomenė, galėtų bandyti pavaizduoti koks nors drąsus romanų rašytojas ar kino režisierius. Švedai yra sukūrę dirbtinės situacijos televizijos serialą apie rusų okupaciją.
Lietuvos valdžia į Maskvos „vanagų“ desperaciją reagavo ramiai, susikaupusi, nelabai tikėdama, kad pučistams pavyks, ir morališkai rėmė B.Jelciną. Neapsiriko.
Pozityvus santykis su atgimstančia Rusija suteikė pagrindą istoriškai svarbiems susitarimams su Maskva. Lietuva taip pat labai sparčiai atsikratė dviprasmės situacijos su ne viena Vakarų valstybe, kurios, tiesą sakant, laukė atomazgos pačioje Rusijoje.
Laidojant žuvusiuosius perversmo metu B.Jelcino aplinkos žmonės tiesiog įkalbėjo pasakyti kalbą iš tribūnos tuometį Lietuvos ambasadorių Rusijoje E.Bičkauską.
Taip pat nereikėtų pamiršti, kad palaikant B.Jelciną, šiam kovingai atsistojus ant tanko, tarp susirinkusiųjų buvo daug tų, kurie šimtatūkstantiniame mitinge Maskvoje palaikė Lietuvą Sausio 13-osios barikadose.
Žinoma, yra Lietuvos draugų ir šių dienų Rusijoje. Bet ten netrūksta ir radikalų, su nostalgija prisimenančių imperijos laikus. Pastarąjį požiūrį šiomis dienomis trimitavo ir Kremliaus valdoma žiniasklaida.
Net buvo apgailestaujama, kad tarp perversmininkų nebuvo tokių lyderių kaip J.Stalinas, – esą taip Sovietų Sąjunga būtų buvusi išsaugota.
Prisimenant 1991-ųjų rugpjūtį visa tai verčia suklusti.
