Karpatuose stūksantis Hoverlos kalnas ukrainiečiams – pasididžiavimo simbolis.
Bet aukščiausios šalies viršukalnės papėdė atskleidžia liūdnesnę tiesą: Ukrainai iki Europos dar labai toli.
Aukščiausio šalies kalno viršukalnėje vėjuose plaikstosi Ukrainos vėliavos, geltona ir mėlyna spalvomis apraišioti kryžiai.
Patriotiškai nusiteikę ukrainiečiai ant 2 kilometrų aukščio Hoverlos itin gausiai lipa rugpjūčio 24-ąją, švęsdami Ukrainos nepriklausomybės dieną.
Bet ir įprastą vasaros dieną vienas po kito ant kalno ropščiasi minios žmonių. Juos čia pradžiugina prekeiviai, kurie pilsto arbatą ir kavą, pardavinėja šokoladinius batonėlius išsekusiems arba medalius tiems, kurie nori materialaus apdovanojimo už įveiktą viršukalnę.
Be nuostabių apylinkių vėjų čaižomoje ir Karpatų saulės svilinamoje akmenuotoje viršūnėje galima išvysti ir liūdnesnių įvykių priminimą. Į žemę įleista paminklinė plokštė skelbia: „Krymas – tai Ukraina“.
Gėdijasi duobėto kelio
Kad ir koks pakilimas apimtų Hoverlos viršūnėje – ne tik ukrainiečius, bet ir gausiai čia traukiančius turistus, įveikusius trijų valandų kelionę mišku ir uolomis, – iki jos vedantis kelias visiškai nedžiugina.
Nuo artimiausio Vorochtos miestelio iki Zarosliako turizmo bazės, kurioje prasideda kopimas į kalną, driekiasi keliolikos kilometrų duobėtas ir vingiuotas žvyrkelis.
Net ir vietiniai pripažįsta, kad iki aukščiausio Ukrainos kalno vedantis maršrutas garbės nedaro. Jo nesugeba įveikti dalis automobilių. Senesnio modelio užgesusią mašiną aukštyn stumia sunerimusi šeima.
Turistus iki bazės atvežantys autobusiukai taip pat ne visada sėkmingai pasiekia tikslą.
Kaip pripažino vairuotojas Michailas, čia dažnai sugenda transporto priemonės, o jokia pagalba taip toli nevyksta, todėl vairuotojai vežiojasi atsarginius ratus ir padeda vieni kitiems.
„Gėda, tikra gėda“, – galva lingavo Michailas, paklaustas apie sudėtingai pasiekiamą Hoverlą.
Jei gali, jis šiuo keliu nevažiuoja daugiau nei kartą per savaitę – visi ekskursijas organizuojančios bendrovės darbuotojai paeiliui dalijasi šia prievole.
Atvykus į Zarosliako bazę pasitinka keliolika medinių kioskų, kuriuose galima nusipirkti suvenyrų, atminimo medalių, vandens ir užkandžių.
Bet ir čia patogumas sukurtas tik iš dalies. Aplink nė vieno suoliuko, kurie itin reikalingi po penkias valandas trukusios kelionės po kalnus, ar šiukšliadėžės, į kurią norėtųsi išmesti išgerto vandens butelius.
Regis, dėl to tiek greta vingiuojančio upelio krantai, tiek ir pačios Hoverlos šlaitai nusėti šiukšlių mozaika.
Turistai naudojasi bėdomis
Aplinkiniuose Karpatų miesteliuose pasitinka panašus vaizdas.
Ypač įspūdį palieka atvykimas į Mykulyčyną – nedidelį kaimelį, įsikūrusį greta garsesnio sovietinio Jaremčos kurorto.
Išlipus iš traukinio jau po saulėlydžio pasitinka absoliuti tamsa. Neapšviesta netgi pagrindinė miestelio gatvė – jeigu ją galima pavadinti gatve.
Mykulyčynas veikiau yra išsidėstęs abipus tarpmiestinio kelio, kuriuo tamsoje didžiuliu greičiu lekia medieną gabenantys sunkvežimiai ir iš kelionių po kalnus grįžtantys džipai.
Pėstiesiems paliktas tik siauras žvyruotas kelkraštis – šaligatvių nėra. Tačiau, pasirodo, reikia džiaugtis ir tuo.
„Šis naujas kelias nutiestas vos prieš kelis mėnesius. Anksčiau čia mašinos važiavo panašiu žvyrkeliu kaip tas, kuris veda prie Hoverlos“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo autobusiuko vairuotojas Michailas.
Tiesa, gretimoje Jaremčoje šaligatvis kažkada buvo. Tačiau šią vasarą nuspręsta jį pakeisti – senasis grindinys išlaužytas, o naujos stirtomis supakuotos plytelės dar laukia savo valandos.
„Spėju, šiais metais niekas jau nepradės darbų“, – gūžteli pečiais Michailas.
Tad sovietinių laikų monumentaliomis skulptūromis nusėtame kurorte šeimos vaikšto važiuojamąja dalimi, o pro jas švilpia autobusiukai.
Jų vairuotojai, regis, itin kliaunasi dangaus pagalba – saugos diržų nesisega, tačiau ant stiklo prisilipdo Švč.Mergelės Marijos ikonas.
Infrastruktūra – ne itin didelis prioritetas, kai šalies ekonominė situacija nėra pati geriausia.
Nors prognozuojama, kad per šiuos metus bendrasis vidaus produktas (BVP) ūgtelės 2 proc., pastarieji keleri metai smogė rimtai.
Šįmet Ukrainos teisingumo ministerija apskaičiavo, kad Krymo aneksija šaliai kainavo 100 mlrd. JAV dolerių (850 mln. eurų).
O dėl Donbaso regione sutrikdytos anglių ir plieno pramonės per pastaruosius trejus metus BVP sumažėjo 16 proc.
Kenkia ir tai, kad didžiulė Rusijos rinka užvėrė duris prekėms iš Ukrainos.
Nors Michailas tikina, kad vidutinis darbo užmokestis Jaremčos apylinkėse siekia 3 tūkst. grivinų (100 eurų), visoje Ivano Frankivsko srityje jis iš tiesų kiek didesnis – pernai buvo lygus apie 3,9 tūkst. grivinų (130 eurų).
Tuo pasinaudoti skuba užsieniečiai. Atostogauti susiruošusius lietuvius Ukrainoje, ypač mažesniuose miestuose, stebina du, tris, o kai kur ir keturis kartus mažesnės prekių ar paslaugų kainos.
Lvove, kurį nuo Lietuvos skiria vos valandos skrydis, maistu ir gėrimais nukrautas stalas dažniausiai neatsieina brangiau nei 500 grivinų (17 eurų).
O Karpatų kalnuose vienas patiekalas arba bokalas alaus kainuoja maždaug eurą.
Šykštus traukinio patogumas
Lietuviškai akiai iš senų laikų pažįstamas, bet vakariečiams įspūdį darantis sovietinis palikimas kyšo iš už kiekvieno kampo.
Į Karpatus veža traukinys, kuris, kaip pajuokavo senutėliame vagone iki Rumunijos pasienio keliaujantis Igoris, pradėjo kursuoti anksčiau, nei gimė mūsų tėvai.
Penkių valandų kelionės bilietas kainuoja kelias dešimtis grivinų (vos daugiau už eurą), jei vyksti paprastu vagonu, bet liukso klasės – kone dešimt kartų daugiau.
Antkainis mokamas už kuklią prabangą – neatsidarančius langus ir oro kondicionierių, kuris veikia gal penktadalį kelionės laiko, o likusį tenka kentėti pragarišką karštį.
Be to, sumaišties sukelia vos tik įlipus į traukinį atidundančios prižiūrėtojos, kurios ukrainietiškai šaukia stotis ir išeiti iš kupė.
Kadangi jos nebendrauja jokia kita kalba, ne iš karto aišku, kad net ir liukso klasėje nesusimokėjus už patalynę ji griežtai atimama ir patiesiama paprastesnė antklodė.
Rusų kalbos nebijo
Užsienio kalba Vakarų Ukrainoje – atskiras klausimas. Nors Lietuvoje dažnai išgirsi prigrasinimų gink Dieve nuvykus į šalį neprabilti rusiškai, be jos čia ką nors nuveikti būtų sunku.
Šiek tiek už Vilnių didesniame Lvove turistų iš viso pasaulio minios dieną ir naktį žingsniuoja gatvėmis, plūsta į įdomybėmis garsėjančius miesto barus ir kavines.
Tačiau tai vietinių, regis, keistis neprivertė.
Angliškai laisvai kalba tik viešbučio ir turizmo centro darbuotojai, vienas kitas padavėjas ar vaistininkė.
Su kitais, net studentiško amžiaus jaunuoliais, anglų kalba nelabai susikalbėsi ir bandydamas paprašyti vien alaus.
O šiek tiek vyresni ar toliau į provinciją nutolę žmonės vos tarstelėjus žodį angliškai pradeda mojuoti rankomis. Užtat pakartojus tą patį rusų kalba pokalbis gali susiklostyti. Turistų iš Rusijos čia nematyti, o priešiškumas Krymą aneksavusiai šaliai jaučiamas ir iš pokštų.
Antai įėjus į vieną iš kelių teminių Lvovo barų – jis įrengtas kaip partizanų bunkeris – duris saugantis ir slaptažodžio reikalaujantis barzdotas ponas prieš įleisdamas lankytojų pasiteirauja, ar nesame „maskoliai“.
Rytų Ukrainos konfliktas verda itin toli, už 1,3 tūkst. kilometrų, todėl vakarinėje šalies dalyje vykstantį karą primena tik patriotiniai plakatai ir kapai.
Užtat Lvove įsikūrusiose Lyčiakovo kapinėse, be žymių šalies žmonių, ilsisi ir kelios dešimtys Rytų Ukrainoje žuvusių karių.
Į senovinius paminklus čia žmonės ateina pasižvalgyti kaip į muziejų, o šioje Lyčiakovo kapinių dalyje stabtelėti priverčia matomos mirties datos – 2014, 2015, 2016 metai.
Ant kai kurių kapų nėra netgi kryžių, o vainikai ir gėlės po laidotuvių dar nespėję sudžiūti.
Vieną paminklą skepeta šluostė vieniša moteris – motina, o gal žmona, atėjusi aplankyti sau artimo kario kapo.
Ant Lyčiakovo kapinių paminklų itin daug lenkiškų pavardžių.
Nemažas plotas skirtas ir prieš šimtmetį galvą netoli Lvovo padėjusiems Lenkijos kariams.
Beje, būtent ši vieta neseniai sukėlė ir nedidelį tarptautinį skandalą. Ukraina įteikė notą Lenkijos ambasadoriui dėl užmojų piliečių pasuose pavaizduoti šių kapinių vaizdą.
Lenkai balsuoja dėl to, kokius vaizdus norėtų matyti kitąmet išleidžiamuose naujo pavyzdžio pasų puslapiuose.
Tarp pasiūlytų nuotraukų – Lyčiakovo kapinių dalis, kurioje palaidota apie 3 tūkst. vadinamųjų Lvovo ereliukų – 1918–1919 metais kovose su ukrainiečiais lenkų pusėje kovojusių jaunų Lvovo gyventojų.
Ukrainos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad toks sudėtingų įvykių vertinimas turėtų būti paliktas istorikams. Ypač tokiu metu, kai Varšuvos ir Kijevo santykiai turėtų būti puoselėjami.
