Džiunglės Honkongo miesto dalyje Fanlinge prasideda tuojau už metro stoties. Gatvės pakraštyje stovi apleistas teismo pastatas. Greta stūkso seni britų armijos barakai, prie kurių dabar plevėsuoja Kinijos kariuomenės – Liaudies išvadavimo armijos vėliava.
Dar vienas posūkis, ir paskutiniai dangoraižiai taip pat dingsta už palmių ir bananų medžių.
Didmiesčio triukšmą nustelbia cikadų čirpimas, o kelias vingiuoja per bambukų giraitę.
Ir ten, už mūrinės sienos, stovi sena vila „Shek Lo“, kurią prieš 90 metų pastatė turtingas prekybininkas. Suderinęs vakarietiškos ir azijietiškos architektūros stilius, vilą uždengė išlenktu kinų stogu – gerovės ženklu.
Turtuolis sujungė visa tai, kas atitiko laiko dvasią, kai britai dar valdė Honkongą.
„Anksčiau Honkongas buvo tarsi laisvės sala. Dabar miestas atrodo taip, lyg valdžią būtų perėmę didieji koncernai. Honkongas nebėra toks tarptautinis kaip anksčiau“, – sako savo tikru vardu neprisistatantis, Ghostu pasivadinęs vyras.
Ghostas, kurio tėvai kilę iš Europos, kone tris dešimtmečius gyvena specialiajame administraciniame regione, kurį dabar vadina savo tėvyne.
Bando pažinti istoriją
Prieš trejus metus Ghostas ir jo bendražygiai įkūrė grupę „Urban Exploration“. Jie tyrinėja senus Honkongo pastatus ir istorines vietas.
Tai prasidėjo iš smalsumo, troškimo patirti nuotykių. Dabar šis užsiėmimas Ghostui ir jo bendražygiams reiškia kur kas daugiau – prarasto miesto paieškas.
Lyg jie stengtųsi rasti atsakymus į šiandienos klausimus. Prisimindami tradicijas galvoja apie ateitį.
Griuvėsiais virtę pastatai dar byloja apie kadaise buvusią įvairovę. Ghostas ir jo bendražygiai nuotraukose įamžino dešimtis apgriuvusių statinių.
Slapta, prisidengę svetimomis pavardėmis ir juodomis kaukėmis, nes tapatybės „šnipinėjimui“ nepritaria.
Pekino valdžia labiausiai nori, kad miesto istorija būtų pamiršta. Honkongas yra Kinija, ir taškas. Visa tai, kas buvo anksčiau, – popietės arbatos ceremonija, karūna ir Jungtinės Karalystės vėliava – galutinai nugrimzdo į praeitį.
Ilgai priklausė britams
Prieš kiek daugiau nei 20 metų, 1997-ųjų liepos 1 dieną, Jungtinės Karalystės sosto įpėdinis princas Charlesas nuleido imperijos vėliavą ir sugrąžino koloniją Kinijai. Britų karūna čia dominavo itin ilgai.
1839-aisiais, per Pirmąjį opiumo karą, britams pasiekus pergalę prieš Kiniją, Honkongo sala buvo užimta.
Po trejų metų teritorijai buvo suteiktas Britų imperijos kolonijos statusas.
Po Antrojo opiumo karo britai savo kolonijos teritorijas ir įtaką Honkonge dar labiau padidino. O 1898 metais su Kinijos imperatoriumi britai sudarė 99 metų trukmės teritorijos nuomos sutartį.
Per Antrąjį pasaulinį karą, 1941 metais, Honkongą okupavo Japonija ir išlaikė jį savo valdžioje iki karo pabaigos. Vėliau teritoriją vėl valdė britai.
Britų įkurtas laisvasis uostas, kur buvo leista prekiauti be jokių apribojimų, importo arba eksporto mokesčių, Kinijos kaimynystė ir vakarietiškos teisinės sistemos garantija užtikrino labai didelį ekonominį didmiesčio pakilimą.
Po Honkongą važinėjo daugiau prabangių „Rolls-Royce“ markės automobilių nei bet kurioje kitoje pasaulio vietoje.
Iš tikrųjų anuomet Pekinas suteikė miestui pirmumo teisę.
„Viena šalis, dvi sistemos“, – taip vadinosi šūkis.
Bet nuo 1997-ųjų Honkongo valdymas vis labiau panašėjo į Kinijos. Ir vis daugiau žmonių pajuto – pernelyg supanašėjo.
Pagal 1997-ųjų sutartį Honkongas išlaikė aukšto lygio autonomiją, tačiau buvo nutarta, kad praėjus 50 metų nuo kolonijos perleidimo, tai yra 2047 metais, teritorija galės būti visiškai integruota į Kinijos Liaudies Respubliką.
Skiriasi kartų požiūris
Praėjusiais metais atliktos apklausos rezultatai byloja, kad beveik trečdalis jaunų žmonių nesijaučia esantys kinai. Jau du dešimtmečius Honkongas vėl priklauso Kinijai, o daugelis jos gyventojų jaučiasi tolimesni Pekinui nei kada nors anksčiau.
Bet vyresnio amžiaus žmonės Honkonge tapatina save su stipria „motina šiaurėje“.
Jie vis dar prisimena tą metą, kai valdant britams kinai jautėsi antrarūšiais piliečiais.
Jų atmintyje dar gyvas varganas gyvenimas – tik vėliau iškilo dangoraižiai, investiciniai bankai, į gatves pasipylė prabangūs limuzinai.
Anuomet didžiausia prabanga buvo ant vakarienės stalo garuojantis dubuo su ryžiais, paskanintais kiauliena.
Apie tą laiką daug gali papasakoti smulkutė Hau Wai-lin tamsiai raudonai dažytais plaukais.
Sportinius marškinėlius vilkinčios 63 metų moters juosmenį juosia pinigų dėtuvė, o ausyse blykčioja nedideli dirbtiniai deimantai.
Hau Wai-lin sėdi ant plastikinės kėdutės savo mažoje virtuvėlėje po atviru dangumi už ilgo eskalatoriaus, kuris ankštą miesto centrą jungia su prabangiais, ant kalno stūksančiais gyvenamųjų namų kvartalais.
Kai po pietų pertraukos paskutiniai tarnautojai skuba į biurus, Hau Wai-lin pats laikas pradėti ruošti vakarienę: nacionalinį ir vis dar labai populiarų Honkonge patiekalą „wan tan“ – koldūnus, kurie patiekiami su raugintų kopūstų sriuba.
Viskas atrodė kitaip
Jau 60 metų Hau Wai-lin šeimai čia priklauso nedidelis gatvės restoranas. Buvo metas, kai ant kiekvieno Honkongo gatvės kampo buvo siūloma šviežių koldūnų.
Šeštajame dešimtmetyje vyriausybė nustojo išdavinėti naujas licencijas, nes staiga gatvės restoranai paskelbti nehigieniškais.
Jie nebederėjo prie naujo miesto įvaizdžio tarp veidrodinių bankų fasadų.
Ir tik kai Honkonge liko vos dvi dešimtys virtuvėlių po atviru dangumi, žmonės prisiminė, kokie populiarūs buvo ten gaminami koldūnai.
Hau Wai-lin pasakojo, kad ji užaugo mediniame name be elektros. Kiekvieną kartą, kai mieste siautė taifūnas, jos tėvai storus akmenis ritino prie sienų, kad neišlakstytų lentos.
Tai buvo metas, kai miestas dar atrodė kaip žymaus Honkongo režisieriaus Wong Kar-wai filmuose: siauros gatvelės ir nykūs butai, anuomet dar buvo galima pamatyti ir neštuvus su stogeliu, kuriuose į kalną būdavo nešami kolonizatoriai.
Per visus tuos metus Hau Wai-lin stovėjo savo virtuvėlėje tarp garuojančių puodų.
„Nedirbome tiktai per Drakono valčių festivalį ir kinų Naujuosius metus“, – prisiminė moteris.
Hau Wai-lin, kaip ir daugelis jos kartos atstovų, savo pakilimą socialiniais laiptais sunkiai užsidirbo. Bet visuomet moterį kankino jausmas, kad ji nėra visavertė, lygi su kolonizatoriais.
Honkongo susijungimas su tėvyne Hau Wai-lin reiškė ir grįžimą prie savo šaknų.
„Kūno oda vis dar pašiurpsta, kai vakarais per televizorių girdžiu Kinijos nacionalinį himną“, – sako moteris.
Jaunimas – kitos nuomonės
Priešingai nei jaunoji Honkongo gyventojų karta, Hau Wai-lin neįžvelgia konkurencijos su milijardine kinų tauta.
Praėjusių metų nekilnojamojo turto bumas Honkonge gerokai padidino jos nuosavo, prieš 40 metų pirkto, buto vertę.
Dabar Hau Wai-lin gali sau leisti su savo dukra savaitgaliui nuskristi į Japoniją apsipirkti. O juk vaikystėje ji dar tampė vandenį iš šulinio.
Hau Wai-lin džiaugiasi, kad sulaukė kolonijinės imperijos pabaigos. Tuo metu jos vaikams, kaip ir kitiems jaunosios kartos atstovams, sunku susitapatinti su svetima milžiniška valstybe.
Jaunoji Honkongo karta išaugo su „Facebook“ ir „YouTube“, vakarietiškų vertybių sistema – autoritarinis Pekino režimas jiems svetimas.
Antai Joshua Wongas buvo dviejų mėnesių, kai Honkongas vėl tapo Kinijos dalimi.
Dabar 20-metis yra pagrindinis Honkongo demokratinio judėjimo vadovas.
Pernai J.Wongas ne kartą rengė protesto akcijas, žurnalų viršeliai spausdino jo švelnių bruožų moksleivišką veidą.
Dabar vaikinas įkūrė partiją „Demosisto“ ir studijuoja socialinius mokslus. Žurnalas „Time“ jį priskyrė prie įtakingiausių pasaulio žmonių 2014-aisiais.
„Honkongą perduodant Kinijai mums pažadėjo laisvus rinkimus. Bet šio pažado nesilaikoma“, – sakė J.Wongas, siekiantis, kad būtų surengtas referendumas dėl Honkongo suverenumo po 2047-ųjų.
Ekonomika šauna aukštyn
J.Wongo tėvai buvo paprasti griežtų katalikiškų pažiūrų tarnautojai. Tėvas dažnai pasiimdavo sūnų drauge, kai lankydavo vargšų šeimas.
„Tai padarė man labai didelį poveikį“, – sako J.Wongas.
Anuomet, kai jis dar buvo vaikas, turistų srautas iš Kinijos pradėjo pamažėle didėti.
Dabar kasmet sulaukiama 60 mln. svečių.
Honkonge kasdien atveria duris nauji viešbučiai ir dizainerių parduotuvės, miesto centras faktiškai pavirto milžinišku prekybos centru.
Honkonge kinai randa ir perka tai, už ką savo tėvynėje privalėtų mokėti didelius mokesčius, – pirmiausia vakarietiškus prabangos gaminius.
Dėl turizmo Honkongo ekonomika patiria didžiulį pakilimą – iš to dauguma miesto gyventojų neturi naudos. Jie tiktai pastebi, kad tuo pat metu didėja įr politinis spaudimas.
Pekinas demonstruoja savo valdžią subtiliai – ir dabar Honkonge tik kur ne kur pamatysi Kinijos vėliavas. Kinų vadovybės metodai veikiau panašūs į tikslingas operacijas.
Kritiškai nusiteikusi žiniasklaida įbauginta ir baudžiama reklaminių užsakymų boikotu.
Nori „atvesti į protą“
Nepasitenkinimas Pekino valdžia didėja. 2012-aisiais 15-metis J.Wongas subūrė 120 tūkst. žmonių ir jie išėjo į gatves protestuoti prieš „Patriotinio auklėjimo“ programą.
Kinijos valdžia norėjo Honkongo jaunimą atvesti į protą ideologinėmis propagandinėmis paskaitomis. Ir šiuos planus Pekinui teko palaidoti.
Jaunam vaikinui ir jo bendražygiams pavyko paveikti daugiausia narių turinčią pasaulio partiją.
Po dvejų metų J.Wongo paraginti dešimtys tūkstančių moksleivių ir studentų reikalavo įgyvendinti reformas ir surengti demokratinius rinkimus.
Beveik 3 mėnesius protestuotojai buvo pasistatę palapines Honkongo centre. Policija bandė juos išvaikyti pipirinėmis bei ašarinėmis dujomis ir lazdomis.
Demonstrantai gynėsi skėčiais – taip judėjimas gavo pavadinimą „Skėčių revoliucija“.
Pekino valdžia Honkongą laiko opia problema. Ir metai iš metų, mėnuo po mėnesio didmiesčiui palieka vis mažiau laisvos erdvės.
2015-ųjų pabaigoje buvo pagrobti ir į Kiniją išgabenti penki kritiškai Kinijos atžvilgiu nusiteikę knygų pardavėjai. Jie per televiziją buvo priversti padaryti absurdiškus prisipažinimus.
Praėjusių metų lapkritį Pekinas nusprendė iš Honkongo parlamento pašalinti du deputatus.
Kovo mėnesį vykusiuose miesto mero rinkimuose dalyvavo tik tie politikai, kurie patiko komunistinei valdžiai.
Ir pats J.Wongas vis dažniau tampa Pekino taikiniu.
Kinijos valdžiai spaudžiant, jam vienu metu buvo uždrausta įvažiuoti į Tailandą ir Malaiziją.
Kas laukia ateityje?
Honkongo ateities uždangą pabandė atskleisti Honkongo režisierius Ng Ka-leungas.
Prieš metus jo sukurta juosta „Dešimt metų“ („Ten Years“) buvo išrinkta geriausių metų filmu. Distopijos žanro kino filmas rodo gyvenimą 2025 metais.
Ng Ka-leungas pasakoja apie aktyvistus, kuriuos pagrobia policija, taksi vairuotoją, kuris kovoja dėl išlikimo, nes nekalba mandarinų kalba.
Tarp filmo veikėjų – ir ekologiškų prekių parduotuvės savininkas, kuris nebegali pardavinėti jokių „vietinių kiaušinių“, nes žodis „vietinis“ yra uždraustas.
Šis filmas atskleidžia niūrias vizijas, bet daugelis jų kartu atrodo ir siaubingai realistiškos.
Pekino partinė žiniasklaida filmą pavadino „minčių virusu“.
Ng Ka-leungo juostą iš pradžių norėjo rodyti tik nedideli kino teatrai, nes bijojo, kad gali susigadinti santykius su Kinija.
Daugelis juostos peržiūrų buvo surengtos bažnyčiose, viena – net po greitkelio tiltu.
„Honkonge draudžiama mąstyti, bet laimė, kad tokie filmai dar galimi“, – sako režisierius Ng Ka-leungas.
