Detektyvo Šerloko Holmso išgarsintoje Beikerio gatvėje yra sandėlis, kuriame pilna pamestų lobių. Ši vieta priklauso už keliavimą traukiniais, metro, tramvajais, autobusais, taksi, dviračiais ir laivais atsakingai Londono viešojo transporto institucijai.
Tai didžiausias pamestų daiktų sandėlis visoje Europoje. O pasaulyje Londono sandėlis yra antroje vietoje – jį dydžiu lenkia tik Tokijas.
Beikerio gatvėje 65 darbuotojai, kuriems vadovauja Paulas Cowanas, kasdien rūšiuoja stirtas transporto priemonėse paliktų daiktų. Nuo pernai iki šių metų kovo jiems teko perrūšiuoti 332 077 daiktus.
Tarp šių daiktų buvo 10 tūkst. skėčių, 13 tūkst. raktų, daugiau kaip 34 tūkst. mobiliųjų telefonų, 46 tūkst. krepšių, rankinių, kuprinių.
Neapsimoka grąžinti
Kadangi daiktų yra tiek daug ir toli gražu ne visada aišku, kam jie priklauso, juos grąžinti savininkams labai brangu.
„Jei nuspręstume už kiekvieno daikto sugrąžinimą paprašyti tokios pat sumos, kokią išleidžiame ieškodami savininkų ir jiems daiktus atiduodami, ji siektų apie 100 svarų (109 eurus)“, – aiškino dingusių daiktų sandėlio vadovas P.Cowanas.
Londono transporto sistemoje – šimtuose metro stočių, gausybėje autobusų ir taksi – pametama įvairiausių daiktų. Dažniausiai – raktai. Tačiau labai mažai jų grąžinama savininkams, mat retai kas kreipiasi dėl šių dingusių daiktų.
Pernai iš 13 tūkst. raktų ryšulių savininkams grąžinta vos 1,4 tūkst. Per 3 mėnesius maždaug penktadalis visų pamestų daiktų grąžinami juos pametusiems žmonėms.
Bet praėjus trims mėnesiams pamesti daiktai tampa Londono transporto institucijos nuosavybe ir yra laikomi trijuose požeminiuose sandėlio aukštuose, kol nutariama, ką su jais daryti.
Tai, kokius daiktus galima aptikti sandėlyje, parodo, ką Londono gyventojai ir miestą lankantys svečiai mažiausiai vertina ir dėl ko nėra pasiryžę švaistyti laiko, kad juos surastų.
Gaila ne visų daiktų
„Mūsų visuomenė pasikeitė. Nesakyčiau, kad pradėjome vengti rizikos. Ko gero, mes pradėjome geriau suvokti riziką.
Didžioji dalis žmonių net nesistengia ieškoti savo raktų, jeigu juos pameta.
Užuot tai darę, jie iškart padaro išvadą, kad juos rado koks nors piktų kėslų turintis asmuo, ketinantis juos apšvarinti. Todėl žmonės raktų neieško – pasikeičia namų spyną“, – tvirtino P.Cowanas.
Jis mano, kad dėl savo pareigų įgavo nemažai žinių apie žmonių psichologiją. Pavyzdžiui, turi teoriją, susijusią su pamestais batais.
„Jeigu turite vieną batą, esate linkęs pradėti ieškoti antrojo – dingusio.
Tačiau jei pametate abu batus, pradeda galioti principas: „Akys nemato, širdies neskauda“, – pašmaikštavo P.Cowanas.
Susižavėjo žmoniškumu
Tačiau kaip P.Cowanas pateko į šią darbo vietą?
Energingas vyras iš Naujosios Zelandijos pirmąkart su paslaptinguoju dingusių daiktų pasauliu susidūrė, kai paliko savo nešiojamąjį kompiuterį vieno oro uosto vežimėlyje, skirtame lagaminams vežti.
„Užtruko, kol supratau, kas nutiko mano kompiuteriui“, – sakė P.Cowanas.
Vyriškis be galo džiaugėsi, kai oro uosto darbuotojai pranešė, kad kompiuteris rastas.
„Šių žmonių draugiškumas ir rūpinimasis paskatino mane įsidarbinti dingusių daiktų skyriuje. Anksčiau aš dirbau Londono transporto visą parą veikiančiame skambučių centre.
Kai atsilaisvino vieta dingusių daiktų skyriuje, nurungiau visus kitus kandidatus“, – apie kovą dėl svajonių darbo pasakojo P.Cowanas.
Gorilos ir televizoriai
P.Cowanas įsitikinęs, kad Londono viešajame transporte daiktus pametę žmonės ilgai neliūdi, esą tai puiki proga atsinaujinti ir nusipirkti tai, ko širdis seniai geidė.
Sandėlyje tarp pamestų daiktų galima rasti net didesnės kaip 100 centimetrų įstrižainės televizorių ir brangių, madingų sportinių batų.
Vienas keisčiausių radinių – milžiniška pliušinė gorila. Ją Londono transporto darbuotojai aptiko prieš porą metų. Netrukus žavioji gorila visus pakerėjo ir jai buvo suteiktas Eddie vardas.
Gegužės mėnesį gorila Eddie tapo žvaigžde ir pateko ant plakatų, kuriuose buvo reklamuojami visą parą važinėjantys metro traukiniai.
Puola ieškoti telefonų
Vieni vertingiausių pametamų daiktų – mobilieji telefonai. Beveik pusė juos praradusių žmonių skuba atgauti šiuos vertingus prietaisus.
Pernai iš 34 322 pamestų telefonų net 42,4 proc. savininkų paprašė juos grąžinti.
Žmonės ypač sunerimsta, kai pameta vertingus daiktus, brangenybes, juvelyrinius dirbinius. Pastarųjų pernai buvo pamesta 34 729, o atsiimta 44,8 proc.
Pernai pamesta net 46 318 rankinių, krepšių ir kuprinių. Londono gyventojai ir lankytojai aiškiai brangina šiuos daiktus, nes net 40,7 proc. jų skubėjo kreiptis į dingusių daiktų skyrių.
Tiesa, jeigu visi šie daiktai itin svarbūs žmonėms, dėl kokių pamestų daiktų mažiausiai sukama galva?
Anot P.Cowano, beveik niekam negaila prarastų skėčių. Jų daiktų sandėlyje – ištisos eilės. Vien pernai 10 tūkst. jų buvo aptikta transporto priemonėse ir tik 2 proc. savininkų kreipėsi ieškodami jų.
P.Cowanas mano, jog viskas susiję su skėčių kaina, mat jie tokie pigūs, kad net verta bandyti jų ieškoti. Tiesa, vyras pastebėjo dar vieną įdomų dalyką, susijusį su skėčiais.
„Pagal pamestus skėčius aiškiai galima nustatyti, kaip veikia karmos dėsniai.
Jeigu žmonės metro randa skėtį, dažnai jį iš naujo „įdarbina“, – teigė P.Cowanas.
Anot jo, praėjusiais metais pamesti 10 tūkst. skėčių tėra lašas jūroje, nes Londone gyvena net 8,8 mln. žmonių.
Pernai vasarą, kai Londone kelias dienas pliaupė lietus, P.Cowanas asmeniškai dalijo šimtus skėčių išeinantiesiems iš metro stoties.
Itin kruopščiai rūšiuoja
Daiktai sandėlyje nesumetami bet kaip. Jie kruopščiai, atsakingai įtraukiami į katalogus – kiekvienas turi serijos numerį, kad būtų galima nedelsiant surasti.
„Rūšiavimo sistemos labai senos ir itin sudėtingos, tačiau jos mums tinka. Savo kolegoms dažnai sakau, kad man tinka bet kokia sistema, kuri leidžia daiktą surasti mažiau nei per 30 sekundžių“, – juokėsi P.Cowanas.
Į pirmąjį požeminio sandėlio aukštą kasryt atgabenama apie 30 maišų įvairių radinių, jie turi būti įtraukti į kompiuterinę sistemą.
Tiesa, kiekvienas daiktas pakeliui į Beikerio gatvę laikomas keliuose mažesniuose sandėliuose, tad įtraukimo į katalogą procesas trunka iki savaitės.
Padeda kam tik gali
Nors po trijų mėnesių pamesti daiktai tampa Londono transporto institucijos nuosavybe, yra tam tikrų apribojimų.
Pavyzdžiui, dokumentai ir USB atmintinės yra sunaikinami, nes ten gali būti svarbios informacijos, kurią būtina apsaugoti.
Elektriniai įrankiai ir muzikos instrumentai parduodami aukcionuose, ir tai padeda sumokėti už sandėlio išlaikymą.
Tačiau dauguma pamestų daiktų aukojama labdaros organizacijoms. Pavyzdžiui, drabužiai iškart siunčiami kuriai nors iš trijų pagrindinių organizacijų, kurias remia Londono transportas.
O kasmet prieš Kalėdas visi surasti žaislai padovanojami vaikams, kurie gyvena skurdžiai arba neturi tėvų.
Vienos maloniausių akimirkų sandėlio darbuotojams – londoniečių reakcija atgavus savo daiktus. Vienas dešimtmetis berniukas džiūgavo grąžintoje piniginėje suradęs 20 svarų banknotą.
