Nerami Rusijos ateitis: Vladimiro Putino klaidos ir galimi scenarijai

Nuo 2014 m. Kremliaus pozicijos ėmė silpti. Įžengęs į Ukrainą, V.Putinas nuėjo per toli ir neįvertino, kokią kainą už tai teks sumokėti. Dabar prieš save Rusija nuteikė ir Vakarus. 

Klaidų V.Putinas padarė ir vidaus politikoje. Jis nesugebėjo pasinaudoti šalies klestėjimo laikotarpiu ir nesiėmė jokių reformų modernizuoti šalį, rašo lenkų žurnalistas Antonis Rabczynskis leidinyje „Nowe Panstwo“. 

Po įsiveržimo į Ukrainą, Rusijoje dar daugiau galių ir įtakos įgijo jėgos struktūros, sunkiosios pramonės atstovai, o štai valdžios pozicijos susilpnėjo. Daugiausia įtakos įgijo nebent Saugumo Taryba. 

Kitų metų prezidento rinkimuose Kremlius užsibrėžęs tikslą pasiekti 70 proc. paramą V.Putinui. Be didelio masto rinkimų klastojimo – didesnio nei buvo daroma iki šiol – tai gali būti neįmanoma.

Ekspertai prognozuoja, kad V.Putinas savo kėdėje išliks dar vieną kadenciją. Tačiau Rusijoje pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie tai, kaip atrodys šalis pasitraukus V.Putinui. 

Apie tai ėmė kalbėti net Kremliui palanki žiniasklaida. Antai „Moskovskij Komsomolec“ leido sau pasvarstyti apie V.Putino sveikatą ir jo galimybes toliau valdyti šalį. Net jei tai tyčia surengta informacinė kampanija, valdžios sistema, kurią sukūrė V.Putinas, išgyvena krizę.

 

Politikos analitikas Jevgenijus Minčenka teigė, kad tikrosios lenktynės ir diskusijos dėl V.Putino kėdės perėmimo prasidės 2021 m., kai vyks parlamento rinkimai. 

Galimų kandidatų sąraše – mažiausiai 10 asmenų. Dažniausiai kartojamos premjero Dmitrijaus Medvedevo ir Tulos srities gubernatoriaus Aleksejaus Diumino pavardės. Pastarasis yra buvęs V.Putino asmens sargybinis, generolas. 

D.Medvedevas jau turi nemažai politinės patirties, o A.Diuminas moka kariauti. 

Kitos pavardės, kurias mini Rusijos žiniasklaida ir politologai – specialusis V.Putino atstovas Sergejus Ivanovas, gynybos ministras Sergejus Šoigu, užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas,  Rusijos Valstybės Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas, ministro pirmininko pavaduotojas Jurijus Trutnevas, prezidento administracijos vadovas Antonas Vaino ir jo pavaduotojas Sergejus Kirijenko. 

A.Vaino, nepaisant savo jauno amžiaus, yra gerai vertinamas ir atrodo turintis nemažai patirties. Be to, kalbama, kad jį palaiko ir V.Putino draugai, oligarchai broliai Rotenbergai, korporacijos „Rostech“ vadovas Sergejus Čemezovas. Tiesa, A.Vaino yra dažniau minimas kaip galimas šalies premjeras, ne prezidentas. 

A.Rabczynskis straipsnyje mini ir kitą galimą variantą – transformuoti sistemą taip, kad V.Putinas, net ir pasitraukęs iš prezidento posto, išsaugotų įtaką ir kontrolę ne tik asmeniniame, bet ir oficialiame lygmenyje. 

Kalbama, kad galimos kelios konstitucijos reformos. Kaip teigia politologas Valerijus Solovejas, viena iš galimybių yra reformuoti prezidento funkcijas taip, kad jam liktų tik atstovavimo funkcijos, o reali valdžia būtų sutelkta naujo darinio – Valstybės tarybos – rankose. 

Tai primena Irano sistemą, kur pirmuoju smuiku griežia ne prezidentas ir ne premjeras, o vyriausiasis ajatola. 

Kitas galimas scenarijus numato viceprezidento pareigų atsiradimą. V.Putinas eis su juo kartu į rinkimus, o vėliau palaipsniui perduos valdžią. Tiesa, vargu, ar kas dabar imsis keisti valstybinę santvarką, nes dabartinėje politinėje ir ekonominėje padėtyje Rusijai tau galėtų reikšti chaosą. 

Tačiau istorija rodo, kad tokie diktatoriai kaip V.Putinas nemiega ramiai net ir pasitraukę iš savo posto. Visuomet išlieka rizika, kad kas nors norės pareikalauti buvusį lyderį atsakyti už savo nuveiktus darbus, o tuomet jis jau nebeturės visų turimų instrumentų, kad galėtų apsiginti. 

Antra vertus, V.Putinui taip pat teks atsižvelgti į savo aplinkos nuomonę. Galima įsivaizduoti situaciją, kai Rusijos prezidentas nuspręs likti Kremliuje net ir prieš savo valią. Taip jis gali pasielgti spaudžiamas privilegijuotų oligarchų, sukaupusių turtus valdant V.Putinui. 

Akivaizdu, kad pasitraukus V.Putinui, dalis jo bendražygių susidurs su sunkumais. Taip jau yra buvę anksčiau. Boriso Jelcino bendražygius pats V.Putinas pamažu patraukė į šalį, palikdamas juos be valdžios ir be pinigų. 

Pakeisti Kremliaus šeimininką trukdo ir įtempta padėtis Rusijoje. Valdžios perdavimo procesą visuomet lydi trintis tarp politinio elito, o tai gali atvesti prie politinės krizės. 

Išgelbėti padėtį galėtų dėmesio nukreipimas į rimtesnes problemas. Pavyzdžiui, 1999-2000 m. keičiantis Kremliaus šeimininkui, tokiu žaibolaidžiu tapo karas Čečėnijoje. 

D.Medvedevo šansai tapti Rusijos prezidentu yra mažesni dėl to, kad jis jau turėjo galimybę sėdėti šioje kėdėje. Iš pradžių jis buvo paklusnus V.Putinui, vykdė jo nurodymus, tačiau ilgainiui ėmė rodyti norįs daugiau nepriklausomybės. Tam jis pasinaudojo kai kurių „šeimos“ narių, įgijusių valdžios ir turtų, palankumu.

Jeigu D.Medvedevui pavyktų suburti savo politinį užnugarį, kuria linkme pakryptų įvykiai, spėlioti būtų sunku. 

Be to, paskirti savo įpėdiniu asmenį, prieš kurį neseniai protestavo dešimtys tūkstančių rusų skirtinguose šalies miestuose, būtų rizikinga. 

Daug palankesnėje padėtyje atrodo A.Diuminas. Jis 2014 m. vadovavo Specialiųjų užduočių pajėgoms, suvaidinusioms svarbų vaidmenį aneksuojant Krymą. O būtent šį Rusijos žingsnį šalies gyventojai sveikino. 

Kita vertus neabejojama, kad net jei V.Putinas nuspręstų visus nustebinti ir atsisakyti dar vienos kadencijos prezidento kėdėje, jo įpėdinis bent jau iš pradžių tęs dabartinio šalies lyderio politiką. 

Dėmesį reikėtų atkreipti ne į konkrečią pavardę, o didėjančią politinę režimo krizę. Sistema, kurioje visa valdžia priklauso vienam žmogui ir sistemą palaiko tik jo rankos, anksčiau ar vėliau privalo žlugti. 

Juolab, kad pats V.Putinas pastaruoju metu padaro vis daugiau klaidų. Iš pradžių jam sekėsi –  vos atėjus į valdžią, jį palaikė senasis politinis elitas. Antrosios kadencijos metu Rusijoje buvo ekonominis pakilimas, trukęs aštuonerius metus dėl aukštų naftos kainų. 

Tačiau nuo 2014 m. V.Putinui nesiseka. Pasidžiaugęs dėl Krymo, Rusijos lyderis turėjo susidurti su nesėkmėmis – žlugo Novorosijos projektas, Kijeve nebeliko prorusiško prezidento, vėliau sekė virš Donbaso numuštas oro linijų „Malaysia Airlines“ lėktuvas, Vakarų sankcijos, naftos kainų mažėjimas.