Čikagos priemiestyje gyvenančio, žmoną ir du vaikus turinčio, pastaruosius 20 metų biuro vadovu dirbančio V.Polovčako – kuris vėliau savo vardą pasikeitė į Walterį – gyvenimas atrodo itin įprastas.
Tačiau prieš 40 metų jis buvo aršaus Šaltojo karo barnio tarp Vašingtono ir Maskvos centre. Mat jis, būdamas 12-os metų, atsisakė grįžti į gimtąją Ukrainą, nes per kelionę po Ameriką su šeima buvo suviliotas šios šalies siūlomų laisvių ir galimybių.
Laisvė ir maistas
„Taip, tuo metu vyko Šaltasis karas, bet aš jo nesupratau ir jis man nerūpėjo. Norėjau likti Amerikoje. Iki 12-os metų gyvenau Sovietų Sąjungoje ir mačiau, koks ten gyvenimas ir kokios galimybės.
O Amerikoje pamačiau, kad galima eiti į bažnyčią ir niekas tavęs dėl to nepersekios kaip Ukrainoje. JAV taip pat nereikia valstybės leidimo, jei nori keltis į kitą vietą“, – Amerikos privalumus vardijo V.Polovčakas.
Tiesa, kai V.Polovčakas buvo mažas, jį sužavėjo ne vien tik laisvė, bet ir labiau žemiški dalykai, pavyzdžiui, prekių pasirinkimas Vakaruose.
Nenorėjo grįžti namo
V.Polovčakas į JAV atsikraustė praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį kartu su savo tėvais, vyresne sese ir jaunesniu broliu. Iš Sambiro – netoli Lvovo, Vakarų Ukrainoje – kilusi šeima apsigyveno Čikagoje, kur apsistojo jų giminaičiai.
Tačiau V.Polovčako tėvui Amerika nepatiko ir jis nutarė vienas grįžti į SSRS. Bet Kremliui toks jo užmojis nebuvo arti širdies.
„Kremlius pasakė: „Atgabenai šeimą į Ameriką, grįši su šeima iš Amerikos“, – sakė V.Polovčakas.
Jo motina ir jauniausias brolis nesipriešino ir buvo pasiryžę grįžti į Ukrainą su tėvu. Tačiau V.Polovčakas ir jo sesuo Natalija, kuriai tuo metu buvo 17 metų, priešinosi.
„Bandžiau kalbėti su tėčiu: „Duokime Amerikai progą. Pažiūrėkime, kaip viskas klostysis. Mes jau žinome, kas mūsų laukia Ukrainoje ir visoje Sovietų Sąjungoje“, – tėvui sakytus žodžius pakartojo V.Polovčakas.
Paspruko su sese
Tačiau V.Polovčakui niekaip nepavyko perkalbėti savo tėvo.
„Niekados nesupratome, kodėl mano tėvas norėjo grįžti į Ukrainą, bet jam Amerikoje nepatiko. Jis buvo paprastas vyras, dirbo autobuso vairuotoju ir negalėjo priprasti prie gyvenimo JAV. Jam buvo sunku, nes jis nekalbėjo angliškai ir viską turėjo pradėti nuo pat pradžių“, – aiškino V.Polovčakas.
Vaikai nebeapsikentė ir vieną naktį V.Polovčakas kartu su sese Natalija išsliūkino iš namų ir apsistojo pas netoliese gyvenusį pusbrolį.
Policijai greitai vaikus surado. Pareigūnams buvo didelis iššūkis rasti vertėją, bet galiausiai jie nutarė pasinaudoti lenkakalbio paslaugomis.
Suviliotas ir pagrobtas?
Vietiniai žurnalistai sužinojo, kad nuovadoje buvo žmogus, kuris norėjo likti Amerikoje ir nebegrįžti į SSRS. Įvykis netrukus tapo JAV ir Rusijos žiniasklaidos dėmesio centru.
„Sovietų Sąjungoje visi kalbėjo, kad aš buvau pagrobtas, jog mane suviliojo dviračiu ir valgoma žele“, – kalbėjo V.Polovčakas.
Situacija netilo ir neapsieita be advokatų – V.Polovčakas padavė savo tėvus į teismą. V.Polovčaką atstovaujantys teisininkai aiškino, kad vaiko gyvybei kiltų grėsmė, jei jis grįžtų į SSRS. Tuo metu tėvai tvirtino, kad Volodymyras ir Natalija buvo pagrobti.
Galiausiai JAV teismas suteikė V.Polovčakui laikiną prieglobstį. O 1985-aisiais, kai jam sukako 18 metų, jis tapo JAV piliečiu kaip ir jo sesuo Natalija.
Tiki Ukrainos ateitimi
1988 metais V.Polovčakas išleido autobiografiją, kurią parašė kartu su buvusiu „Radio Free Europe“ pirmininku Kevinu Klose'u. Knyga pavadinta „Laisvės vaikas“ („Freedom's Child“).
Ilgą laiką V.Polovčakas neturėjo jokio kontakto su savo tėvais. Tiesa, žlugus Sovietų Sąjungai ir Ukrainai iškovojus nepriklausomybę, viskas pasikeitė.
„Pirmą kartą sugrįžau į Ukrainą 1993 metais. Vėl pradėjau kalbėti su savo tėvais. Nuo tada skrendu į Ukrainą beveik kas dvejus metus.
Žinau, kad mano motina visados gailėjosi, kad grįžo į SSRS. Tėtis, prieš mirdamas, irgi pripažino padaręs klaidą“, – sakė V.Polovčakas.
V.Polovčakas dar dabar atidžiai stebi situaciją Ukrainoje: jis skaito ir žiūri viską, ką randa apie šią šalį.
„Noriu, kad Ukraina būtų nepriklausomą, jog žmonės turėtų tokias laisves ir galimybes kaip turime Amerikoje. Nuo tada, kai pradėjau keliauti į Ukrainą 1993 metais pamačiau didelių pokyčių. Gyvenimas ten gerėja.
