Vokietijos visuomenė sensta. Slaugos personalo trūksta – vien šiandien šalyje papildomai 100 tūkstančių žmonių galėtų tapti slaugytojais.
Su nerimu šalis žiūri ir į ateitį. Spėjama, jog po 10 metų darbo vietų patrigubės. Vis klausiama, iš kur gauti tiek darbo jėgos.
Taip pat ieškoma būdų, kaip palengvinti artimųjų kasdienybę, kaip gerinti slaugos sistemą.
Tačiau viena tema šioje srityje vis dar tabu – tai slaugomųjų seksualiniai poreikiai. Ši tema aktuali, bet niekas nedrįsta apie tai kalbėti. Vokietė G.Paulsen dėl to nusprendė imtis veiksmų.
Griauna senas sienas
Jei žurnalistai ieško pašnekovo, drąsiai kalbančio apie senolių seksualinius poreikius, jie renka hamburgietės G.Paulsen telefono numerį.
Jeigu senelių slaugos namų darbuotojai nežino, kaip reaguoti tomis situacijomis, kai slaugomieji rodo erotikos poreikį, skamba vokietės telefonas.
O kartais kitame telefono gale ji išgirsta ir būsimo kliento norą – svečiuose sulaukti žmogaus, galinčio pasiūlyti kūnišką artumą.
Regis, šalis didelė, tačiau prieš 4 metus moteris tapo pirmąja, kuri įkūrė firmą, teikiančią seksualines paslaugas neįgaliesiems ir slaugomiems seneliams. Dar ir šiandien ji kol kas vienintelė.
„Dirbant senelių slaugos namų kokybės vadybos skyriuje slaugos darbuotojai vis klausdavo manęs, kaip elgtis, ką daryti, kai slaugomasis flirtuoja, geidžia intymių prisilietimų. Dažnam darbuotojui tokie atvejai išties nemalonūs, – patirtimi su „Lietuvos rytu“ dalijosi G.Paulsen. – Supratau, kad ši tema ignoruojama, tarsi neegzistuotų. Pradėjau ieškoti būdų, kaip šią problemą išspręsti.“
Dairytis toli nereikėjo. Anot jos, olandai kur kas anksčiau pradėjo teikti paslaugas, patenkinančias neįgaliųjų ir slaugomųjų seksualinius poreikius.
Ypatingas darbo pokalbis
G.Paulsen į savo komandą šiuo metu yra subūrusi 80 darbuotojų.
„Tai žmonės, gebantys įsijausti į kito padėtį, ypač seno žmogaus. Žmogui, sergančiam demencija, patyrusiam insultą ar turinčiam negalią, patenkinti seksualinius poreikius reikia oriai“, – sakė moteris.
Jos nuostabai, o kartu ir džiaugsmui, norinčiųjų dirbti šį darbą netrūksta. Bet ne kiekvienas tinka.
Kartu su olande Nina de Vries, kuri pirmoji išpopuliarino šią profesiją Vokietijoje, darbo pokalbyje jos išsiaiškina, tinka žmogus šiam darbui ar ne.
„Jei kandidatai teigia norintys padėti senam žmogui arba tikina mielai leidžiantys laiką su senoliais, tokiems sakome „ne“. Gelbėtojo sindromas čia nereikalingas. Tam reikia kur kas gilesnių klodų“, – tikino G.Paulsen.
Anot pašnekovės, būsimi darbuotojai turi žinoti ir patys sugebėti nustatyti ribas. Jei nepažįsta slaugos namų iš vidaus, jei nežino, kas yra kateteris ir kokios jo funkcijos, šis darbas tokiam žmogui taip pat netinkamas.
Tad dauguma seksualinių asistentų dirbo arba dirba socialinėje srityje. Kol kas nė vienas, pašnekovės teigimu, iš šios profesijos neužsidirba pagrindinių pajamų.
Jauniausiai G.Paulsen darbuotojai – 27 metai, vyriausiai – 69-eri.
„Vidutinis seksualinių asistentų amžius – 50 metų. Tai žmonės, kurie jau turi gyvenimiškosios patirties“, – apibūdino šios profesijos atstovus pašnekovė.
Asistentas – į kliento namus
Jokios lytinės sueities ar oralinio sekso – tokios ribos nustatomos tiek būsimiems darbuotojams, tiek klientams.
G.Paulsen prisipažįsta, kad iš pradžių bijojo slaugos namų darbuotojų reakcijos, – įsivaizduos, kad ateis moteris tinklinėmis kojinėmis, trumpu sijonu ir gilia iškirpte. Svarbiausia, anot jos, kad įstaigos pasirūpintų ramia erdve, kad seansas vyktų niekam netrukdant.
Iš tiesų daugiausia darbo turi seksualinės asistentės – mat 90 procentų klientų yra vyrai. O dauguma iš besikreipiančių moterų serga demencija.
„Ši sritis dar labai nauja ir drąsi. Į mus kreipiasi nemažai smalsių moterų, bet jos nedrįsta.
Man atrodo, kad reikia išlaukti kartų pasikeitimo.
Dauguma moterų, šiuo metu gyvenančių senelių namuose, turi traumų iš karo laikų. Arba tiesiog gėdijasi.
Tačiau yra ir tokių, kurios ieško draugės, gyvenančios toje pačioje įstaigoje, ir pradeda tos pačios lyties draugystę. Mes visada džiaugiamės tokiais ryšiais. Svarbiausia, kad jos rado viena kitą“, – pasakojo slaugos ekspertė.
Kartais klientas paprašo vyro seksualinio asistento.
„Dabartinė senoji karta linkusi slėpti savo lytinę orientaciją. Homoseksualūs žmonės gyveno pagal visiems žinomas normas, – kalbėjo G.Paulsen. – Todėl ir dabar neprisipažins. Bet mums ir nereikia. Mūsų seksualiniai asistentai atviri susitikimams su kiekviena lytimi.“
Visų svarbiausia – nuogumas
Susitikimai prasideda nuo pokalbių. Vėliau jie gali virsti masažais, glamonėmis. Svarbiausia – abu seanso dalyviai turi būti nuogi. Tai didžiausias klientų noras.
Liesti genitalijas taip pat nėra draudžiama.
„Visi įsivaizduoja, kad siūlome laukinio sekso seansus. Bet ypač senyvo amžiaus vyrams to net nereikia. Jiems net palengvėja, kad nereikės įrodinėti savo didvyriškumo lovoje. Jie labiau mėgaujasi buvimu poroje nuogiems“, – tikino pašnekovė.
Seansas trunka valandą ar pusantros. Bet kurią minutę jis gali būti nutrauktas, jei kam nors kas nors netinka ar nepatinka.
Ar susitikimas bus kartojamas, nusprendžia pats klientas. Mat už kiekvieną seansą jis apmoka iš savo kišenės – 150 eurų.
Vis dėlto dažniausiai tai būna reguliarūs susitikimai.
Vyriausiam klientui – 102 metai, jauniausiam – 27 metai.
„Retas atvejis, kad turime jauno amžiaus atstovą. Mes orientuojamės į vyresnius žmones. Vis dėlto svarbiausias kriterijus – mūsų klientai dėl tam tikrų priežasčių – ligų ar sutrikimų – negali išeiti iš namų. Tokiems norime suteikti galimybę patenkinti nuogų glamonių poreikį.
Juk nesvarbu, koks tavo amžius ar negalia, erotika – žmogiškasis poreikis“, – sakė vokietė.
Teigiamai veikia sveikatą
Dažniausiai G.Paulsen numerį renka ambulatorinės slaugos darbuotojai ar slaugos įstaigų atstovai. Seksualinių asistentų paslaugos nuo slaugytojų pečių nuima nemalonią šio darbo naštą.
Neretai klientai savo slauges įsimyli, o jos dažnai tai priima labai asmeniškai.
„Ką daryti žmogui, jeigu jis turi vienintelį artimąjį gyvenime ir tai yra jo slaugė?
Būtent tokiais atvejais reikėtų pradėti ieškoti seksualinio asistento“, – aiškino pašnekovė.
Tačiau moteris prisipažino, jog baiminosi, kad klientai gali įsimylėti savo seksualinius asistentus. Bet per ketverius metus tokių atvejų nebūta. O jei nutiktų – viešnagės būtų nutrauktos.
Kiekvienam žmogui svarbu būti liečiamam: mažam ar dideliam, jaunam ar senam, sveikam ar sergančiajam.
Slaugomieji prisilietimų kiekvieną dieną gauna apsčiai: kai keičiamos sauskelnės, kai reikia būti nupraustam, kai reikia būti paguldytam nuo vieno šono ant kito.
„Bet tai ne tas pat, kai kas nors guli šalia nuogas ir mėgaujasi glamonėmis, – sakė G.Paulsen. – Patenkinti kūniškos šilumos trūkumą trokšta ne tik pajėgūs ir sveiki žmonės.
To ilgisi ir demencija sergantys, kurie dėl šios ligos visada būna sudirgę.
Kartą moteris po vizito išmiegojo visą parą. Akivaizdu, kad žmogus nurimo ir atsipalaidavo.“
Vokietė G.Paulsen žino: dar ilgai užtruks, kol visuomenė nebebijos apie erotiką senatvėje kalbėti atvirai. Daug prabėgs dienų, kol bus įveiktas gėdos barjeras.
Ji prisimena atvejį, kai dukra, perėmusi visas slaugomo tėvo teises, uždraudė seksualinio asistento vizitus.
„Tokiais atvejais labai noriu diskutuoti su artimaisiais. Jeigu tai neatitinka jų požiūrio į gyvenimą, ar jie turi teisę priimti sprendimą už savo tėvus?“ – klausė vokietė.
