Jų abiejų nuotraukos puikuojasi ant oro uosto pastato fasado. Jas keleiviai pamato vos lėktuvui nusileidus.
Tai – pirmasis keturių dalių pasakojimo apie Čečėniją reportažas.
Kitoje oro uosto pastato pusėje užrašyti A. Kadyrovo žodžiai: „Mūsų ginklas – tiesa, o prieš ją tampa bejėgė bet kokia armija.“
Į Grozno oro uostą galima atskristi tik iš Maskvos ir Stambulo, daugiau jokie lėktuvai žiemą jame nekyla ir nesileidžia. Iš Stambulo į Čečėniją keliauja įvairios prekės, o štai skrydis iš Maskvos, kurį vykdo Rusijos avialinijos „Utair“, anksčiau buvo subsidijuojamas centrinės valdžios.
Tiesa, būta bandymų vykdyti skrydžius ir kitomis kryptimis, bet vos kartą Grozne nutūpęs lėktuvas iš Miuncheno atgaliniam skrydžiui pakilo tuščias ir šios minties buvo atsisakyta.
Pasitinka mečetė ir taksistai
Tik išėjus iš nedidelio Grozno oro uosto terminalo prieš akis atsivėrė kontrastingas vaizdas: islamiškais raižiniais išpuošta ir skirtingų spalvų prožektoriais apšviesta naujutėlaitė mečetė ir nedidelė automobilių aikštelė, kurioje prie ne pirmos jaunystės transporto priemonių niūriais veidais savo klientų laukia Grozno taksistai.
Mečetė skirta rūpintis oro uosto keleivių sielos reikalais, o kadangi pats oro uostas yra įsikūręs kiek atokiau nuo miesto, žemiškais keleivių rūpesčiais skuba pasirūpinti būtent taip duonai užsidirbantys čečėnai.
Po trumpų derybų vis dėlto nusprendėme sėsti į itin santūriai bendravusio maždaug trečią dešimtį įpusėjusio Jasimo automobilį. Į kalbas dėl sumos vairuotojas nesileido ir nuolat kartojo, kad jis dirba valstybiniame taksi ir gali duoti čekį, o štai šalia stovėję kiti vairuotojai, anot jo, yra „privatininkai“ ir veš pigiau, bet čekio neduos.
Vos pravėrus automobilio dureles, į akis krito salono įdomybės – vairuotojo sėdynė aptraukta kamufliažinių spalvų užtiesalu, kuris virvele suvarstytas ir surištas tvirtu mazgu išorinėje vairuotojo sėdynės nugaros pusėje, o ant galinės sėdynės įsitaisyti susiruošusiems keleiviams tenka sėstis ant raštuotą kilimą primenančia lovatiese užtiestos sėdynės.
Visos kelionės metu taksistas vairą sukinėjo tik viena ranka, o kitą laikė paslėpęs po striuke. Apie kelyje esančius greičio radarus pranešdavo įkyrokas garsus pypsėjimas iš automobilio radijo.
Nors Jasimas kalbėjo tyliu balsu su pietų Kaukazo tautoms būdingu minkštu akcentu, vaikinui akivaizdžiai buvo malonu pasakoti apie savo kraštą smalsiems keliautojams. Taksistas papasakojo, kokiais patiekalais garsi regiono virtuvė, ir dar nurodė, kur galima jų paragauti.
Į delikačiai užduotus klausimus apie tai, ar saugu vaikštinėti sutemus po Grozną ir kaip vietiniai reaguoja į svetimšalius, juo labiau skaros nedėvinčias moteris musulmoniškame krašte, Jasimas atsakė su lengva šypsena ir patikino, kad vietiniai žmonės yra geranoriškai nusiteikę svečių atžvilgiu ir jokių keblumų neturėtų kilti.
Turistus skaičiuoja vienetais
„Čia yra ką pamatyti ir atvyksta vis daugiau turistų. Sulaukiame jų ne tik iš Albanijos, bet ir Brazilijos, Indijos, o kinų tuoj čia bus daugiau nei pačių čečėnų. Kiekvieną dieną jų atvyksta bent 10–12“, – pasakojo vairuotojas ir pridūrė, kad kinai dirba šiltnamiuose, kur auginamos daržovės.
Tiesa, vėliau bendraujant su vietiniais pavyko sužinoti, kad keliautojų iš egzotiškų šalių į šį kraštą užsuka, tik šių turistų srautai nėra tokie, prie kurių pratusios Europos šalys, – čia vis dar lankytojai skaičiuojami vienetais ir dešimtimis.
„Jūs puikiai kalbate rusiškai, o štai turkai, kurie čia atvažiuoja, neišspaudžia nė poros žodžių“, – santūriu tonu komplimentą mestelėjo Jasimas.
Būtina nusipirkti papachą
Pusiau juokais paklausus vairuotojo, ar Čečėnijos sostinėje galima nusipirkti nacionaliniu pasididžiavimu laikomą aprangos aksesuarą – papachą (Kaukaze ir Vidurinėje Azijoje populiarią kailinę kepurę), vaikinas paragino atsisukti ir žvilgtelti sau už nugaros. Ten, prie galinio automobilio lango, gulėjo ruda gauruota kepurė.
„Čia mano papacha, kai būna šalta, aš ją dėviu. Gaila, bet dabar daugelis nenori dėvėti tokių nacionalinių kepurių... Labai gaila, kad jie to gėdijasi“, – liūdnai atsiduso vairuotojas ir tuoj pat pažėrė patarimų, kur ieškoti tokio daikto.
Anot jo, būtinai turėtume užsukti į vietinį turgų ir nusipirkti apie tūkstantį rublių kainuojantį aksesuarą. „Rasite ir iš karakulio, bet tokias jau dėvime ypatingomis progomis, o jums rekomenduoju pirkti ne iš avies kailio, bet ožkos odos papachą. Skiriasi išdirbimo technologija, be to, avies kailis gana ilgai ir nemaloniai dvokia“, – labai rimtu veidu aiškino Jasimas.
Neslėpė politinių pažiūrų
Automobiliui lekiant Grozno gatvėmis vairuotojas pasakojo, kad tai – augantis miestas. Priemiesčiuose matyti aukštomis tvoromis aptverti privatūs namai, artėjant prie centro prasideda daugiabučių kvartalai.
Pravažiuojant viena iš gatvių vairuotojas parodė ranka į stadiono vartus: „Čia nužudytas A. Kadyrovas, dabar stadionas uždarytas rekonstrukcijai, bet dabar šią vietą jau reikės vadinti mauzoliejumi“, – apie dabartinio Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo pastangas ne tik įamžinti tėvo atminimą, bet ir sukurti dar didesnį jo kultą kalbėjo pašnekovas.
Įsukus į centrą, keturių eismo juostų, kurias skiria vejos ir medžių bulvaras, gatvę, Jasimas paaiškino, kad tai V.Putino prospektas – pagrindinė ir pati saugiausia gatvė.
„Neapsiverčia liežuvis sakyti, kad gatvė vadinasi Vladimiro Putino, anksčiau čia buvo Pergalės prospektas“, – politinių pažiūrų ir antipatijos vėl šešerių metų kadencijai perrinktam prezidentui neslėpė jis.
Vėliau tikrai įsitikinome, kad V.Putino prospektas labai saugi vieta, mat kas penkiasdešimt metrų stovėjo iki dantų ginkluoti viešąją tvarką tuščioje gatvėje turėję palaikyti pareigūnai, prospektu pirmyn atgal zujo Specialiojo bataliono pareigūnai.
