„Kai pamatai pirmą kartą, atrodo, kad esi kažkur tarp Stambulo ir Dubajaus“, – taip Grozno ambicijas tapti moderniu miestu įvertino vienas prieš kelionę į Čečėniją kalbintas lietuvis. Tačiau Groznas skiriasi nuo Stambulo ir Dubajaus. Ir šis skirtumas akivaizdus: nei Stambulas nei Dubajus niekuomet neištuštėja, o štai Grozno gatvėse sutemus praeivių – vos vienas kitas.
Šiuolaikiškai įrengtame ir naktį apšviestame parke, kuris išsidėstęs teritorijoje tarp komplekso „Grozny City“ ir mečetės „Čečėnijos širdis“ vakare galima sutikti vos vieną kitą praeivį ir nuolat teritorijoje patruliuojančius ginkluotus apsaugininkus.
Visos centrinės miesto gatvės puikiai apšviestos ir švarios – naktimis jomis pirmyn atgal lėtai slenka asfaltą plaunantys komunalininkų automobiliai.
Išgarsino G.Depardieu ir gaisras
Dangoraižių rajonui duotas modernus pavadinimas „Grozny City“, kurį vietiniai kaukaziečiai, kalbantys rusiškai ir čečėniškai, taria su pasididžiavimu ir ausį rėžiančiu akcentu.
Viename šių dangoraižių butą turi ir legendinis Prancūzijos aktorius Gerard'as Depardieu, kuris protestuodamas dėl Prancūzijos valdžios sprendimo padidinti mokestį turtingiesiems 2013 metais priėmė Rusijos pilietybę. Penkių kambarių butą viename prabangiausių Grozno statinių garsiam aktoriui padovanojo ne kas kitas, o būsima žvaigždės kaimynyste susižavėjęs Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas.
Taip pačiais 2013-ais Grozno dangoraižių nuotraukos spaudoje mirgėjo kur kas liūdnesniame kontekste: „Grozny City“ pastatų komplekso „Olimpo bokšte“ kilo gaisras. Minėtas 40-ties aukštų pastatas laikomas aukščiausiu statiniu Rusijoje, esančiu už Maskvos ribų.
Nors įvykio vietoje dirbę tyrėjai kėlė versiją, kad dangoraižis buvo padegtas, R.Kadyrovas pareiškė, kad tai įvyko Dievo valia.
Naktinis Grozno gyvenimas
„Vaikštinėti Grozno gatvėmis saugu bet kuriuo metu“, – šiuos žodžius kelionės metu nuolat teko girdėti iš vietinių Čečėnijos sostinės gyventojų. Ir abejonių, kad jie truputį perdeda, nekilo, mat tamsiu paros metu pagrindinėse Grozno gatvėse ginkluotų, kas šimtą metrų pasieniais stoviniuojančių apsaugininkų buvo daugiau nei vietinių praeivių.
Nors buvo paaiškinta, kad saugumo lygis sustiprintas dėl artėjančių Rusijos Federacijos prezidento rinkimų, vis tik panašu, kad gausios pareigūnų pajėgos gatvėse yra čečėnų kasdienio gyvenimo dalis.
Pagrindinėje Grozno gatvėje, Vladimiro Putino vardo prospekte, galima rasti visko: nuo prabangių restoranų iki greito maisto užeigų, nuo tūkstančius eurų kainuojančių kailinių parduotuvių iki europietišką madą sekančių ištaigingų vestuvinių suknelių salonų.
Iš prabangių restoranų vyrų lydimos išeinančios moterys dėvi žemę šluojančias sukneles, jos gausiai pasidabinusios juvelyriniais dirbiniais, o savo natūralų grožį būna gerokai paryškinusios makiažu. Tiesa, šios jaunos moterys dažniausiai greižtai laikosi musulmoniško aprangos etiketo – plaukus dengia lengvai plazdenančiais šaliais, suknelės – ilgomis rankovėmis. Prie minėtų pasilinksminimo vietų besirikiuojantys automobiliai stebina savo naujumu ir dydžiu.
Patruliuoja „Specialiojo bataliono“ automobiliai
V.Putino prospektu nuolat pirmyn atgal zuja nauji „Specialiojo bataliono“ užrašu pažymėti automobiliai. Nakties tamsoje neįmanoma nepastebėti jų nuolat įjungtų švyturėlių, o kartais tokie automobiliai didelio greičiu prašvilpia pro šalį ir įjungtomis sirenomis.
„Jų funkcija ne visai tokia, kaip kelių policijos, „Specialiojo bataliono“ pareigūnai mieste lygi svarbių asmenų automobilius, jų darbas – užtikrinti, kad niekas nesimaišytų kelyje“, – kalbėjo vienas vietinis čečėnas.
Jau seniai žinoma, kad įvairių jėgos struktūrų formavimas yra viena iš Čečėnijos lyderio mėgstamų veiklų, o ir pas jis labai rūpinasi savo asmeniniu saugumu. Skaičiuojama, kad vien asmeninę R.Kadyrovo ir aukščiausių Čečėnijos respublikos asmenų apsaugą sudaro apie 500 žmonių.
Soti čečėniška vakarienė
Užsukus į čečėniškus patiekalus ruošiančią užeigą miesto centre, joje pasitiko vienodas ilgas juodas sukneles ir šviesias skareles ryšinčios padavėjos.
Meniu rusų kalba surašyti patiekalų pavadinimai ne tik sunkiai ištariami, bet ir europiečiui nieko nesakantys. Paklausta, kokio vietinio patiekalo rekomenduotų paragauti, padavėja bakstelėjo pirštu į vieną meniu eilutę su užrašu „žižit galnaš“ ir ir paaiškino, kad tai tai jautiena su kukurūzų miltų virtinukais, patiekiama su jautienos sultiniu ir česnakų padažu. Užsakėme dvi porcijas, mergina šyptelėjo ir nuskubėjo perduoti užsakymo virtuvei.
Tai, kas netrukus atkeliavo ant stalo atėmė žadą. Didelėje lėkštėje buvo didelis gabalas virtos jautienos (kaip vėliau paaiškino padavėja, vieno tokio „gabaliuko“ svoris paprastai siekia 500-600 gramų) ir kalnas iš kukurūzų miltų pagamintų virtinių. Šalia lėkštės-milžinės netrukus nutūpė nedidelis dubenėlis su rieboku česnakų padažu ir puodelis labai sodraus skonio natūralaus sultinio. Iš to, kokie riebūs ir lipnūs buvo puodelio kraštai buvo galima spėti, kad sultinys puodeliu buvo paprasčiausiai pasemtas iš puodo.
Prieš šio sunkiai vienam žmogui įveikiamo patiekalo dar savo nelaimei užsisakėme ir keptų kukurūzinių miltų paplotėlių su varškės padažu. Tai lengvas ir skanus užkandis, bet tik tuo atveju, jei išalkęs kavinės lankytojas nepervertina savo jėgų užsisakymas pirmąjį patiekalą. Visą čečėniškos virtuvės pasididžiavimą užgėrėme tikra Kaukazo klasika – ryškiai žalios spalvos limonadu „Tarchunas“. Maloniai nustebino ir tokios netikėtos vakarienės sąskaita – dviem asmenims ji siekė vos 15 eurų.
Kitą vakarą toje pačioje kavinėje buvo išbandyta keptos mėsos asorti – „sadž“. Kepta aviena ir vištiena buvo patiekta šildomoje lėkštėje. Nors meniu buvo nurodyta, kad patiekalo turėtų pakakti dviem žmonės, veikiausiai pasisotintų dvigubai daugiau. Šį kartą sąskaita su gėrimais ir papildomais užkandžiais siekė 19 eurų.
