Pabėgėlių stovykloje Noor niekada negaudavo pakankamai maisto, todėl manė, kad kirbėjimą pilve jaučia iš alkio.
Tačiau kai vaisius pradėjo akivaizdžiai spausti, paauglė ilgiau nebegalėjo savęs apgaudinėti.
Praėjusiais metais žalia uniforma vilkintys Mianmaro kareiviai daugelį dienų prievartavo Noor. Pradžioje tai vyko jos namuose kaime, paskui miške.
Noor pabėgo į Bangladešą kartu su maždaug 700 tūkst. kitų rohinjų musulmonų. Dabar ji gyvena didžiausioje pasaulyje pabėgėlių stovykloje.
Kartu su mergaite į Bangladešą atkeliavo ir pilve vis augantis priminimas apie brutalią Mianmaro karių operaciją, kuria buvo siekiama sunaikinti nepageidaujamą etninę mažumą žudant, prievartaujant ir deginant kaimus.
Atstumia prievartos aukas
Bangladeše rohinjų pabėgėlių stovyklose visi žino apie vykusius žaginimus.
Žino apie tai, kaip Mianmaro kariai dešimtmečiais naudojo seksualinę prievartą kaip karo ginklą, ypač prieš etnines grupes, kurios išpažįsta kitokį nei budistų tikėjimą.
Visi supranta, jog tai nėra rohinjų moterų ir mergaičių kaltė, kad grupės karių, nutaikiusių ginklą, jas žagino, o jų motinos, seserys ir dukterys greta raudojo ir klykė. Nepaisant to, tradicinėje rohinjų musulmonų visuomenėje išprievartavimas užtraukia gėdą namams.
Pasak žmonių, dirbančių pabėgėlių stovyklose, į prievartos sukeltus nėštumus žvelgiama kaip į dar didesnę gėdą šeimai.
Tad daugybė nukentėjusiųjų priverstos kentėti dukart: iš pradžių dėl seksualinės prievartos traumos, o vėliau – dėl atstūmimo konservatyvioje bendruomenėje, kuri nusisuka nuo moterų, kai joms labiausiai reikia palaikymo.
Sunku suskaičiuoti, kiek kūdikių, pradėtų per prievartavimus Mianmare, dabar gimsta pabėgėlių stovyklose. Nėra tikslių gimimo duomenų, nes dauguma rohinjų gimdo savo palapinėse, o ne medicinos klinikose.
Tačiau medikai stovyklose kalba, kad gimdymų itin padaugėjo dabar, praėjus devyniems mėnesiams nuo intensyviausio smurto ir prievartos prieš rohinjus protrūkio.
„Gegužę ir birželį buvo gerokai daugiau gimdymų nei kitais mėnesiais. Visi klausia, ar tai dėl išžaginimų. Neturime jokio kito paaiškinimo“, – „The New York Times“ sakė Hamida Yasmin, bangladešietė akušerė, dirbanti stovyklose.
Prekeiviai siūlo paslaugas
Įprastai rohinjų bendruomenė myli vaikus: normalu susilaukti šešių, septynių arba aštuonių vaikų. Bet su dabar gimstančiais kūdikiais elgiamasi kitaip.
Pabėgėlių stovyklose pastebėti žmonių prekeiviai, kurie siūlosi palengvinti moterų gyvenimą ir paimti nepageidaujamus naujagimius.
Jeigu gimsta nebūdingai šviesus vaikas, motinoms už nugaros šnibždamasi, kad tokia išvaizda turėtų būti dėl to, kad tėvas – iš Mianmaro bamarų etninės daugumos.
„Visi pripažįsta, kai šie dalykai vyksta.
Tačiau niekas nenori pripažinti, kad tai vyksta jų šeimoje“, – sakė rohinjų stovyklose dirbantis bangladešietis Mohammadas Ali.
Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas mėnesio pradžioje lankėsi pabėgėlių stovyklose Bangladeše, kur susitiko su prievartos aukomis, susilaukusiomis vaikų.
„Buvau girdėjęs rohinjų pabėgėlių, neseniai palikusių Mianmarą, nesuvokiamo žiaurumo persmelktus pasakojimus apie žudymus ir prievartavimus.
Tačiau niekas negalėjo manęs paruošti tokio masto krizei ir kančiai, kurią aš pamačiau“, – parašė A.Guterresas „Twitter“ paskyroje.
Jis apibūdino rohinjų musulmonus kaip „vieną labiausiai diskriminuojamų ir pažeidžiamiausių bendruomenių žemėje“.
Brolį atskyrė nuo sesers
Nuo tos dienos, kai jos pilvas pradėjo augti, Noor nebeišėjo iš savo brezentinės palapinės, kad galėtų pasislėpti nuo smerkiančių žvilgsnių.
Ji yra neištekėjusi ir netgi nežino savo amžiaus – jos seneliai spėja, kad tarp 16 ir 18 metų.
„Koks mano amžius, žinojo tik mano tėvai. Bet jie nebegyvi“, – sakė Noor.
Jos tėvas pernai buvo nužudytas, kai siautėjant kareiviams bandė pasprukti iš savo kaimo Mianmaro Rachinų valstijoje.
Jo vardas įtrauktas į žuvusiųjų sąrašą, kurį sudarė žmogaus teisių organizacijos.
Merginos mama yra dingusi be žinios ir laikoma žuvusia.
Noor turi dešimtmetį brolį, bet jų suaugę giminės nusprendė, kad berniukui negerai turėti sąsajų su sesers gėda, tad jis gyvena kitoje stovykloje su savo teta.
„Nenoriu, kad jis turėtų nemalonumų dėl mano kaltės“, – sakė Noor.
Paskutinį kartą ji brolį matė prieš keletą mėnesių, kai pilvas jau buvo per didelis, kad galėtum paslėpti.
Jis savo sesei atnešė dovaną – pakelį sausainių. Juos mergina kramsnojo karštoje tamsioje palapinėje.
„Jis žino, kad man patinka skanumynai, todėl atnešė. Manau, jis vis dar mane myli, nors ir gėdijasi“, – sakė Noor.
Nežinojo žaginimo pasekmių
Daugybė prievartos aukų atvykusios į Bangladešą nutraukė nėštumą.
Pusė rohinjų moterų, kurios po žaginimo kreipėsi į pabėgėlių stovyklų sveikatos klinikas, buvo 18 metų arba jaunesnės.
Keletui jų nebuvo nė dešimties. Kaip ir Noor, kai kurios mergaitės nesuprato, kokios gali būti žaginimo pasekmės.
Buvo atvejų, kai moterys ilgai nesuvokė, kad laukiasi, nes mėnesinės gali išnykti ir dėl nepakankamos mitybos ir traumos.
Net tos, kurios žinojo, kad yra nėščios, įtartinai žvelgė į stovyklos klinikas, kur galima aptarti tolesnius žingsnius, nes gimtojoje Rachinų valstijoje nuolat trūko medicinos priežiūros. Tai laikoma Mianmaro valdžios apartheido sistemos dalimi.
Užuot kreipusios į medicinos įstaigas kai kurios moterys pasikliovė neaiškiais gėrimais ir neprofesionaliais abortais, o tai neretai sukelia septinį šoką.
„Į neviltį įstumtos moterys padarys bet ką“, – sakė rohinjų mažumai atstovaujanti akušerė Dildar Begum, žinanti mažiausiai du atvejus, kai moterys mirė dėl netinkamai atlikto aborto.
Iš moters atimta dukra
„The New York Times“ žurnalistai, atvykę į Kutupalongo pabėgėlių stovyklą, aplankė dvi moteris, izoliuotas palapinės gale.
Lauke, tarp purvo ir srutų, vyrai rankomis suko ratus, o vaikai iš džiaugsmo klykavo. Trumpa malonumo akimirka iš namų iškraustytoje bendruomenėje.
Palapinės blausoje moterys žvelgė į tuštumą: viena jų – arti gimdymo ribos, kita – jos anyta. Nėščioji, vardu Jesmin, papasakojo, kad į jų kaimą atkeliavę kareiviai elgėsi taip pat, kaip ir visuose Rachinų valstijos šiaurės miestuose: degino namus, šaudė nesitaikydami, o moteris spietė į krūvas. Pasak žmogaus teisių stebėtojų, jų kaimelyje žuvo trylika žmonių.
Jesmin ir jos anyta Rahima pateko į vieną grupę. Į jas buvo nukreipti ginklai. Rahima pasakojo, kad tos, kurios priešinosi prievartavimui, buvo daužomos ginklų rankenomis ir vis tiek buvo išžagintos.
Kai Jesmin ir Rahima pabėgo ir po kelių savaičių Bangladeše pabėgėlių stovykloje vėl susitiko su Jesmin vyru, prasidėjo jų skyrybos.
Iš Jesmin buvo atimta ir giminaičiams atiduota dukra, kuriai per kareivių ataką buvo vos 25 dienos.
„Aš jos pasiilgau“, – tik tiek tegali pasakyti Jesmin.
Moterys nedaug kalbėjo apie artėjantį gimdymą. Neaišku, kas vaiko tėvas.
„Mes ir vardo negalvojame, nes nežinome, ar vaikas gyvens, ar mirs, – sakė ponia Rahima tyliai, kad neišgirstų jos sūnus, Jesmin vyras. – Jei per daug prikalbėsime, jis primuš Jesmin. Nenoriu jo pykdyti.“
Pasak žmogaus teisių organizacijos, buitinio smurto daugėja stovyklose, kur neaiškumas dėl gyvenimo pasitraukus iš namų aštrina stresą.
Tokiose traumuotose bendruomenėse smurtas prieš sutuoktinius yra itin įsišaknijęs.
„Daug rohinjų pasakojo, kad tiki, esą jeigu muši savo žmoną, dalis jos kūno pirma nukeliaus į rojų“, – sakė Sharifulas Islamas, dirbantis psichikos sveikatos prižiūrėtoju Kutupalongo stovyklos klinikoje, kurią įkūrė „Gydytojai be sienų“.
Norėtų tabletės nuo liūdesio
Likus kelioms dienoms iki gimdymo Noor toliau slėpėsi savo palapinės gale, gaudama patį menkiausią pabėgėlių maisto davinį.
Ji jau buvo nusprendusi, kad vos gimęs jos kūdikis bus perduotas prekiautojui žmonėmis. Mergina sakė, kad tikisi, jog gimdymas bus greitas, kad visi įkalčiai būtų staigiai pašalinti.
„Aš noriu ištekėti. O turint vaiką tai neįmanoma“, – sakė Noor.
Kiekvieną dieną kūdikis pilve spardosi vis labiau.
Jos košmaruose vis pasirodo ginkluoti ir ją stumdantys vyrai žaliomis uniformomis.
Joks gydytojas nė karto neapžiūrėjo nėščiosios. Bet ji girdėjo, kad pabėgėlių stovyklose Bangladeše būna medikų su stebuklingais vaistais. Noor tai suintrigavo.
„Kaip manote, ar jie turi vaistą nuo liūdesio? – paklausė mergina, rankas susidėjusi ant pilvo. – Norėčiau tokios tabletės po to, kai gims vaikas.“
