„Jie mano akivaizdoje nužudė mano motiną ir kitą 86 metų jazidę, nes jos dėl savo amžiaus jau buvo netinkamos parduoti kaip sekso verges“, – per interviu sunkiai žodžius rinko 25-ejų N.Murad.
Penkis kartus kaip sekso vergė parduota mergina Mosule buvo verčiama gaminti bombas ir savižudžiams skirtas liemenes. Jai pavyko pabėgti padedant kaimynystėje gyvenančiai šeimai, kuri ją slapta išvežė iš IV kontroliuojamos teritorijos – taip ji pateko į pabėgėlių stovyklą Šiaurės Irake.
Šiuo metu mergina gyvena Vokietijoje. Europos Parlamente Strasbūre pernai jai drauge su jazide Lamya Aji Bashar įteikta ir prestižinė Sacharovo premija už minties laisvę ir kovą už žmogaus teises.
Ramus, žemas N.Murad balsas tėra savotiška apgaulė, kad apie patirtą siaubą ji gali kalbėti ramiai, nes kartais tamsiose akyse šmėstelintys baimės šešėliai išduoda – net ir būdama už tūkstančių kilometrų nuo Irako ji negalės pamiršti išgyvento košmaro.
Išskirtinio interviu portalui lrytas.lt metu N.Murad akyse ne kartą pasirodė ašaros, o drebančias rankas ji slėpė tamsių drabužių klostėse.
– Ar po tokio košmaro, kurį išgyvenote, įmanoma pradėti naują gyvenimą?
- Tai gali įvykti, kai gyvenimo sąlygos tampa geresnės, kai jautiesi nors kiek saugiau, bet kol tie asmenys, kurie padarė šiuos itin žiaurius nusikaltimus, ir jų nešamas blogis yra šiame pasaulyje, tam tikrai pasaulio daliai įprastas gyvenimas yra neįgyvendinama siekiamybė.
– Kokia situacija būnant „Islamo valstybės“ (IV) nelaisvėje jums tapo pačiu sunkiausiu išbandymu?
– Kai IV kovotojai užpuolė mūsų kaimą, prasidėjo žudynės, jie žudė vyrus ir vyresnio amžiaus moteris, o jaunos moterys ir vaikai buvo pagrobti. Mums buvo pasakyta, kad dabar turėsime užsiimti prostitucija, būsime vergės. Tai buvo pati baisiausia patirtis mano gyvenime.
Mus išvežė ir nežinojome, kas mūsų laukia. Dar kelyje tie vyrai ėmė mus liesti, prasidėjo prievartavimai.
– Kas jums padėjo ištverti pačiomis baisiausiomis akimirkomis?
– Niekuomet nepraradau vilties, kad pavyks iš ten ištrūkti. Kai pamačiau, kaip jie žudo mūsų žmones, kaip elgiasi su moterimis ir vaikais, kai pamačiau atakų pasekmes, vieną akimirką pamaniau, jog tai yra bet kokio žmogiškumo pabaiga.
– Ar po tokių gyvenimo išbandymų jūs vis dar tikite Dievą?
– Taip, aš dar tikiu Dievą, nes tai, kas nutiko mums, buvo ne Dievo valia, bet žmonių padaryti nusikaltimai.
Dievas mus visus sukūrė žmonėmis, davė protą, suteikė galimybę patiems kurti savo gyvenimą, gyventi kartu ir vieni kitiems padėti. Tai, kas nutiko mums, neturi nieko bendra su Dievu, tai žmonių žiaurumas.
– Kas paskatino jus viešai prabilti ir papasakoti savo skaudžią patirtį?
– Man ir Lamyai labai sunku apie tai kalbėti, bet prieš jazidus pastaruosius dvejus metus vykdomas genocidas, daugybė žmonių iš mūsų bendruomenės buvo nužudyta, vis dar kenčia islamistų terorą ir gyvena šios grupuotės sukurtame košmare.
Tūkstančiai moterų tapo teroristų aukomis. Daugiau nei dvejus metus 3,5 tūkst. moterų ir vaikų laikomi skirtingose IV teritorijose Sirijoje ir Irake. Daugybė šių žmonių, islamistams palaužus jų tikėjimą, kad kada nors visa tai gali baigtis, patys sąmoningai pasirinko mirtį.
– Kaip manote, ateityje galėtų būti atkurta jazidų bendruomenė Irake?
– Tai sudėtingas klausimas. Šiuo metu 500 tūkst. jazidų gyvena pabėgėlių stovyklose Kurdistane. Jei šių žmonių paklaustumėte, ar jie norėtų grįžti į savo etnines žemės, 90 procentų jums atsakytų, kad to labai norėtų, nes tai jų namai.
Bet jei šį klausimą apsuktumėte ir užduotumėte Irake tebegyvenantiems jazidams, 90 procentų atsakytų taip: „Jei situacija nesikeis, mes paliksime Iraką.“ Pastaruosius dvejus metus mes gyvename Irake tragiškomis sąlygomis, vykdomas mūsų tautinės mažumos genocidas, IV sugebėjo pasaulyje pasėti terorą ir baimę. Mes norime atkurti savo bendruomenes, bet tam būtinai reikia tarptautinės bendruomenės pagalbos.
Norime gyventi taikoje, tačiau mums būtina tarptautinė apsauga, turime atkurti savo pasitikėjimą ir pasirūpinti, kad nauja karta nepatirtų tokių traumų, kurias išgyvenome mes.
